Juliaus ANGLICKO asmeninio albumo nuotr.

Kartais gyvenime taip nutinka, kad atsitiktinai atsiduri reikiamoje vietoje ir reikiamu laiku. Štai neseniai naršydama internete perskaičiau, kad garsus JAV sportininkas Julius Anglickas yra grįžęs atostogų į Lietuvą. Nieko nelaukdama susisiekiau su juo ir pakviečiau interviu. Daugiau nei du dešimtmečius anapus Atlanto gyvenantis Julius yra kilęs iš Plungės, dešimt metų kovoja MMA (mišrių kovos menų) ringe. Labai džiugu, kad talentingas plungiškis nepamiršo gimtinės ir mielai sutiko duoti interviu jos laikraščiui.

– Juliau, kada išvykote iš Lietuvos?

– Su broliu Gabrieliumi išvažiavome iš Lietuvos 2005-aisiais. Man tuomet buvo beveik keturiolika metų. Į Lietuvą buvome parvykę tik vieną kartą – 2008 metais. Mokėmės, studijavom. Atrodo, kad ir nebuvo dėl ko grįžti – net ir močiutė atvažiavo gyventi pas mus į Ameriką.

– Kodėl dabar po tiek metų nusprendėte antrą kartą aplankyti gimtąjį kraštą?

– Tėtis labai norėjo grįžti, pakvietė mane prisijungti. Iš pradžių nejaučiau didelio noro, gal šiek tiek ir bijojau.

– Kodėl baiminotės?

– Bijojau, kad mūsų gimtuosius namus pamatysiu apleistus. Todėl nuoširdžiai apsidžiaugiau pamatęs, kad viskas tvarkinga. Pirtelė ir akmuo, ir medžiai, kuriuos sodinome, tebėra toje pačioje vietoje. Net mūsų tada buvusio „salono“ židinys išlikęs – į jį su broliu mėtydavome butelius, kad sprogtų.

Plungė tikrai gražiai atrodo. Norėjau pasivaikščioti tais takais, kuriais eidavau būdamas vaikas.

– Kol kas grįžkime į tuos 2005-uosius. Ar sunku buvo adaptuotis JAV, kur tada daug kas buvo kitaip nei Lietuvoje?

– Taip, tais laikais Lietuvoje trūko elementarios kultūros, niekas nesakydavo „labas“, stigo mandagumo. Dabar čia viskas pasikeitę. Kai mudu su broliu skridome į JAV, galvojome, kad ten praleisime tik vasarą. Bet per vieną vakarienę pasikalbėjome su šeima ir nusprendėme pasilikti.

Mudviem su broliu buvo lengva adaptuotis, nes turėjome vienas kitą, nors mokykloje tikrai ištiko kultūrinis šokas. Sunkiai galėjome suprasti amerikiečių humoro jausmą. Abu buvome iškart perkelti į aukštesnes klases, nes tuo metu europiečių mokymo lygis buvo aukštesnis. Taigi aš, Lietuvoje baigęs septintą klasę, „šokau“ tiesiai į devintą.

Tą vasarą pradėjome lankyti vasaros mokyklą, kad susipažintume su vietiniais vaikais, mokytojais, jų kultūra, geriau išmoktume kalbą. Ir nė nepajutome, kaip apsipratome.

Juliaus ANGLICKO asmeninio albumo nuotr.

– Kada pradėjote sportuoti?

– Su broliu Gabrieliumi Plungėje lankėme krepšinio treniruotes. Bandėme ir dziudo bei futbolą, bet mano būdui komandinis sportas nelabai tiko.

Kai atvykome į JAV, pamenu, pirmą kartą pamatęs mokyklos sporto salę, pagalvojau: oho, kiek čia visko daug, visokiausių staklių, svarmenų. Plungėje turėjome gal tik vieną įrenginį. Puoliau viską išbandyt. Bendraamžiai juokėsi iš manęs, o aš supykęs dar daugiau pradėjau sportuoti.

– Kada ir kaip pajutote aistrą kovos menams?

– MMA į mano gyvenimą atėjo gerokai vėliau. Kovos menais užsiimu dešimt metų, o profesionalų lygoje esu devintus metus. Manau, gerai, kad šį sportą pradėjau kultivuoti būdamas jau dvidešimt ketverių. Brandesnis požiūris man padėjo pasiekti geresnių rezultatų. Vienas iš jų – iškovotas LFA diržas ir laimėta ne viena sunki kova.

O dabar – truputį priešistorės. Apsigyvenę JAV pamatėme, kad prieš įvairias varžybas vaikai vaikšto su tam tikra apranga. Pasidarė smalsu, kas čia per apranga ir kodėl visi ją nešioja. Taip aš susidomėjau amerikietiškuoju futbolu. Kadangi anglų kalba dar gerai nekalbėjau, gavau paprastas instrukcijas – būti žaidėju linijoje ir, jeigu mūsų komanda turi kamuolį, blokuoti priešininkus. O jeigu kamuolys ne pas mus, reikia bėgti ir bandyti atimti jį. Man patiko ta jėga, adrenalinas, bet nepatiko atmosfera ir kaltinimai, kurie liedavosi iš aplinkinių komandai nelaimėjus. Nors įtemptai treniruojiesi, ruošiesi, tačiau nuo tavęs vieno visos komandos žaidimas nepriklausys ir nepagerės.

JAV mokyklose būna įvairių sporto šakų sezonai. Rudenį būna futbolo sezonas, žiemą – krepšinio, imtynių, pavasarį – bėgimo, lengvosios atletikos, beisbolo ir kt. Pamenu, atėjus krepšinio sezonui maniau, kad lankysiu šios sporto šakos treniruotes, juk tą dariau ir būdamas Lietuvoje. Bet pirmaisiais metais vienas bendraamžis su užsidegimu papasakojo apie imtynes. Taip pat mane jau buvo pastebėjęs ir kalbinęs imtynių treneris, tad nutariau išbandyti šį sportą.

Bet iš pradžių nesupratau imtynių esmės. Pamenu, pirmosiose varžybose labai lengvai pralaimėjau. Ir tik tuomet sužinojau, kad visa esmė yra paguldyti priešininką ant nugaros.

Vėliau, studijų metais, kolegijoje vėl pasirinkau imtynes. Man patiko šio sporto psichologija: jei tau sekasi arba jei tu praloši – tai tik tavo vieno atsakomybė.

– Jūsų studijos buvo susijusios su sportu ar įgijote kitokią specialybę?

– Tėvai manęs ir brolio vienuoliktoje klasėje klausė, ką norėtume studijuoti. Man labiausiai patiko sportas, tad ketinau įgyti fizinės kultūros mokytojo specialybę. Bet baigęs pradėjau suprasti, kad ši specialybė ne itin perspektyvi nei finansiškai, nei kitais aspektais. Dabar, kai turiu patirties ir esu pamatęs daugiau pasaulio, manau, kad turėjau studijuoti visai ką kita.

– Kurioje JAV dalyje gyvenate?

– Gyvenu ir sportuoju Sent Luise, Misūrio valstijoje, bet dažnai būnu ir Long Ailande, Niujorko valstijoje. Ten, kur aš gyvenu, nėra aukštų dangoraižių, tik daug ūkių. Smagu, kad vietiniai nori taip ir išlaikyti. Galiu apie tai papasakoti vieną įdomią istoriją.

Vienas ūkininkas planavo parduoti savo ūkį, jo vietoje turėjo išdygti aukšti gyvenamieji pastatai. Bet visi kaimynai susibūrė ir susidėjo finansiškai, kad tas ūkis išliktų ir kad būtų išsaugota ramybė. Daug žinomų žmonių bei šeimų gyvena ten.

Dvylika klasių pabaigiau Long Ailande. Po to įstojau į „Brockport“ kolegiją Niujorko valstijoje. Kai išvykau į Sent Luisą siekti magistro laipsnio, pamačiau, kad ten yra labai daug sportuojančių žmonių.

– MMA – kas tai? Ne vienoje nuotraukoje mačiau jus visą kruviną. Atrodo, kad tai žiaurus sportas.

– Bokso ringe yra didesnė galimybė susižeisti ir gauti galvos traumą nei MMA, kas išvertus pažodžiui yra „mixed marshial arts“ (sujungti įvairūs kovos menai). Šios sporto šakos sumanytojai sugalvojo, kad galima sujungti įvairius kovos menus į vieną. Ir jiems tai puikiai pavyko. Tai ganėtinai jaunas sportas. Jo pradžia – 1990-ieji.

Juliaus ANGLICKO asmeninio albumo nuotr.

– Kaip supratote, kad norite būti profesionalų lygoje?

– Imtynių sporte patiri daug įvairių emocijų: ir laimės, ir baimės, ir liūdesio, ir pripažinimo. Kai baigęs studijas nutraukiau imtynių treniruotes, pagalvojau: negi nuo šiol viskas mano gyvenime tekės ramia vaga, nebebus nei pakilimų, nei nuosmukių?

Kol esi mėgėjas, kovose gali dalyvauti gana dažnai. Neturi organizacijos, kuri tave stabdytų, ir nekovoji su labai galingais priešininkais. Tuo laikotarpiu įgauni daug praktikos. Pusę metų eksperimentavau: dalyvavau ir bokso, ir MMA varžybose.

Bet netrukus mėgėjai suprato, kad Julius „visiems į galvą duoda“, ir kovos baigėsi. Pradėjau galvoti apie profesionalų lygą. Bet kai tampi profesionaliu kovotoju, ir tavo priešininkai būna visai kito lygio.

– Ar tai brangus sportas?

– Kad galėtum patekti į profesionalų lygą, turi būti dalyvavęs tam tikrame skaičiuje mėgėjų kovų, būti atlikęs tam tikrus sveikatos tyrimus ir kt. Mano pirmoji kova buvo įkainota keturiais šimtais dolerių. Jeigu laimi, gauni dar keturis šimtus. Žinoma, fizinės formos palaikymas, kelionės, varžybos reikalauja daug lėšų. Labai lauksiu ir mielai priimsiu Lietuvos rėmėjų pasiūlymus. Man tai reikštų labai daug.

– Su kokiais sunkumais tenka susidurti šiame sporte?

– Pamenu, kartą buvau toks pavargęs, kad vieną valandą po kovos negalėjau net pajudėti. Bet paskui džiaugiausi, kad galėjau pasiekti tokį lygį, kad taip save atidaviau kovai.

Esu ne kartą susižeidęs. Sunkiausia mano karjeroje sulaukti, kada pasveiksiu. Sykį teko laukti net pusantrų metų. Pasveikęs dar pusę metų negavau kovų, nes mano rezultatai buvo menki. Buvo labai sunku rasti žmonių, kurie turėtų panašius rezultatus ir sutiktų su manimi kovoti. Organizacijoje mane ramino, sakė: palauk, tikėk. O tėvai kalbėjo: baik, niekur su tuo sportu nenueisi. Taigi buvau „suspaustas“ tarp dviejų prieštaringų nuomonių.

Teigiamos prognozės išsipildė su kaupu. Kai tik pradėjau dalyvauti kovose, ėmiau pelnyti pergales. Po to pradėjau gauti sunkesnes ir svarbesnes kovas. Ir per televiziją pradėjo rodyti. Gavau kovą dėl diržo apdovanojimo – prasidėjo didesni pinigai, atsirado rėmėjas.

Tėvai prieš tai manė, kad šis mano gyvenimo etapas kažkoks neaiškus. Bet sykį mano kovos stebėti atėjęs tėtis buvo nustebintas didžiulio šou, garso, muzikos, pasipuošusių žmonių. Didžiausiuose ekranuose visur buvo užrašyta Anglicko pavardė. Jam tai padarė didžiulį įspūdį. Ir kai pasirašiau sutartį su „Bellator“ organizacija, tėtis pradėjo daugiau domėtis, kuo aš užsiimu, didžiuotis ir palaikyti. Taip pat mama ir patėvis.

Dar vienas iš sunkesnių laikotarpių buvo, kai susvyravau psichologiškai – pradėjo nesisekti. Kovojau retai ir vis susižalodavau. Net per treniruotes susižeisdavau. Paskutinę traumą turėjau sausio mėnesį. Bet vasarį priėmiau kovos pasiūlymą. Jos metu pirmą kartą patyriau, kas tai yra netekti sąmonės kovojant.

– Dabar vėl gydotės traumą, šį kartą – kojos?

– Taip, nuo liepos mėnesio. Labai dėl to išgyvenu. Tėvai irgi rūpinasi, saugo mano sveikatą. Sako, gal tu pagalvok, gal reikėtų mesti. Jie, žinoma, nori, kad man būtų gerai. Patiriu šiokį tokį spaudimą. Bet mano širdis dega noru kovoti. Noriu atstovauti ir Lietuvai, ir žmonėms, kurie manimi tiki, kurie mane prisimena ir palaiko.

Aš įkvepiu ir kitus žmones, jaunimą. O jei nustočiau tai daryti, ką tada veikčiau? Gyvenčiau paprastą gyvenimą? Tikrai ne. Aš dar galiu pasiekti didelių dalykų.

Ir mano brolis sako: „Esi man įkvėpimas. Jei ne tu, aš nieko nedaryčiau, nesportuočiau. Tikriausiai būčiau apkūnus.“

– Kiek reikia treniruotis, kad pasiektum gerų rezultatų?

– Kai esi jaunas, gali treniruotis ilgiau ir dažniau. Aš nuo mokyklos buvau pripratęs: varyt, varyt, varyt. O dabar mokausi ilsėtis.

Anksčiau galėdavau tris kartus per dieną sunkiai treniruotis. Laikui bėgant, treniruočių skaičių sumažinau iki dviejų: ryte ir vakare. Viena lengvesnė, kita sunkesnė. Dabar pakanka ir keleto sunkių treniruočių per savaitę. Ir nereikia treniruotis ilgiau nei pusantros valandos.

Šiuo metu galiu daugiau atsipalaiduoti, labiau dirbti su technika, filosofija, sporto psichologija. Nebereikia kankinti savęs visą laiką.

Kol esi jaunas, labai greitai išgyji. Su amžiumi pasitaiko daugiau traumų, todėl reikia stebėti savo kūną. Ir būtinai reikia pailsėti. Jei nepailsi, tada nesveiksti.

– Sporte ne mažiau svarbus ir psichologinis pasiruošimas.

– Sporte būna visko. Kaip linksmuosiuose kalneliuose: ir aukštyn, ir žemyn, todėl labai svarbu turėti tvirtą stuburą. Vieniems tinka įkvepiantys filmai, kitiems – konsultacijos, tretiems – hipnozė ir pan. Prieš keletą metų bandžiau hipnozę, bet tai buvo ne man. Paprastai tris savaites prieš kovą darausi tylesnis, susikaupęs. Vengiu triukšmingų susitikimų su draugais.

Prieš kovą būna įvairių emocijų: ir baisu, ir liūdna, ir stresas. Kartais galvoju, kad nesu gimęs būti sportininku, bet labai norėjau juo tapti. Gal todėl taip sunku būdavo, laukimo diena atrodydavo kaip savaitė, labai išgyvendavau. Dabar paprastai stebiu save, koks elgesys prieš kovą kokius rezultatus atneša.

Juliaus ANGLICKO asmeninio albumo nuotr.

– Kaip sportininkai tvarkosi su nesėkmėmis ir pralaimėjimais?

– Pralaimėjimas yra stiprus veiksnys – pralaimėję kovotojai gali net nutraukti karjerą. Bet tokia natūrali atranka. Daug kovotojų negrįžta.

Šlykštus jausmas – atrodo, porą savaičių nenori kišti galvos iš namų, nes visi klausinės arba aiškins, ką reikėjo daryti kitaip, nors gal nieko net neturi bendro su sportu.

Iš pradžių bandydavau pasakoti, kas ir kaip buvo. Bet paskui supratau, jog veltui. Dabar galiu pasidžiaugti, kad pralaimėjimai manęs nesustabdė.

– Kokį patarimą duotumėte tam, kuris nori pradėti sportuoti?

– Eik, bet nebūk per daug entuziastingas. Esu matęs daug žmonių, kurie pradžioje būna labai „užsivedę“. Pirmą, antrą dieną viskas gerai. Trečią jau supranta, kad reikia daug dirbti. Mano patarimas – tiesiog eik ir susipažink su aplinka. Ramiai, be didelio susižavėjimo. Reikia priimti tai kaip naują rutiną. Žinok, kad tai ilgas ir sunkus procesas, tad būk pasiruošęs darbui.

Taip pat labai svarbus yra pastovumas. Man patinka vieno mėnesio taisyklė. Jeigu nori ko nors naujo išmokti, daryk kasdien, ir po mėnesio tai taps įpročiu. Tas mėnuo labai greitai prabėgs ir pamatysi rezultatą, nors ir manai, kad dabar neišeina.

– Išsaugojote puikią lietuvių kalbą ir patriotiškumą: prieš kovas internete pažymite ir Lietuvą, ir Žemaitiją, ir mūsų vėliavą iškėlęs rodėte.

– Kai išvykome į JAV, buvau jau paauglys, tad viską gerai prisimenu. Su tėvais bendrauju lietuviškai, tik skaityti lietuviškai jau nelabai sekasi. Pradėjęs kovoti ėmiau galvoti, kaip galėčiau save pristatyti. Viena iš idėjų buvo tėčio: į varžybas ateiti su Žemaitijos vėliava. Paskui sulaukėme dėmesio internete. Pamačiau, kad ir lietuviai mane stebi. Jaučiuosi, kad jiems atstovauju.

Man labai svarbus gimto krašto palaikymas. Nors ir turiu Amerikos pilietybę, save laikau lietuviu.

Juliaus ANGLICKO asmeninio albumo nuotr.

– Kuo gyvenate dabar? Kokie ateities planai?

– Šią vasarą dėl kelio traumos išgirdau įvairių gydytojų nuomonių: vieni siūlė operaciją ir ilgą reabilitaciją, kiti žadėjo lengvą pasveikimą. Labai apsidžiaugiau pradėjęs jaustis geriau. Bet, atrodo, viskas vyksta taip lėtai. Pradėjau daugiau ilsėtis, lankau reabilitaciją, darau pratimus, jaučiu, kad koja tvirtėja. Tikiu, kad buvimas Lietuvoje irgi padės.

Dabar mano pirmasis planas – pasveikti ir grįžti į kovas. Noriu, kad į mane atkreiptų dėmesį UFC organizacija, nes norėčiau ir atstovauti Lietuvai, ir sulaukti rėmėjų. Tikrai labai džiaugčiausi ir didžiuočiausi būdamas remiamas lietuvių.

Planuoju kovoti ir po keturiasdešimtmečio, kol kūnas leis. O ir tada, manau, vis tiek siesiu savo gyvenimą su sportu. Dėkoju Dievui už suteiktas tokias galimybes.