
Artėjant Kalėdoms atrodo, kad ir mandarinai pakvimpa kitaip, ir imbierinė arbata bei meduoliai įgauna kitą skonį, ir gatvėse sutinkami žmonės dažniau šypsosi, o širdyje įsivyrauja šiluma, net jei lauke vėjas ar speigas bando stipriau apglėbti… Taip, liko vos kelios dienos ir kiekvieno namuose apsigyvens tikroji Kalėdų dvasia. Vieniems ši šventė – kalnai dovanų, kitiems – ramybė ir susikaupimas, tretiems – viena iš tų retų progų susėsti prie bendro stalo su pačiais artimiausiais žmonėmis. Tad, tęsdami gražią tradiciją artėjant Kalėdoms pristatyti visuomenei žinomą šeimą, supažindinsime Jus, mieli skaitytojai, su Robertu, Morta, Vykintu ir Dorotėja Šimkais.
Plungė, Plateliai, Vilnius, Plateliai, Plungė…
Kas yra Robertas Šimkus, plateliškiams turbūt sakyti nereikia. Jis – Platelių seniūnas. Jo žmona Morta karjerą kuria uždarojoje akcinėje bendrovėje „LHM Step“. Šešiametis Vykintas ir trimetė Dorotėja – Platelių universalaus daugiafunkcio centro auklėtiniai.

Nors Morta ir Robertas oficialiai šeima tapo 2016 metais, tačiau, kaip patys sakė, vienas kitą pažįsta nuo paauglystės, dar nuo tų laikų, kai Plateliuose vykdavo „Roko naktys“. Ten jaunuoliai pirmą kartą susitiko. Kiek vėliau plungiškis Robertas išvyko studijuoti į Klaipėdą, plateliškė Morta – į Vilnių. Baigęs studijas uostamiestyje magistro studijoms Robertas pasirinko sostinę, ir poros keliai vėl susikirto. Ten užsimezgė šilti jausmai, susikūrė jauna šeima. O prieš šešerius metus šurmulio kupiną sostinės gyvenimą Robertas, Morta ir vos septynių dienų Vykintas iškeitė į gimtuosius kraštus – grįžo gyventi į Platelius.
„Buvo labai geras gyvenimas sostinėje, kol nebuvo vaikų, kol gyvenome sau“, – apsisprendimą didmiestį iškeisti į miestelį aiškino R. Šimkus, o sutuoktinė jam antrino: „Paskutiniais metais dažnai važinėjome į Platelius. Ir anksčiau buvome kalbėję, kad vaikus auginsime Plateliuose. Žinojome, kad vaikus auginti Vilniuje sudėtinga vien dėl logistikos, darželių, kad visada dirbi taksistu. Vilniuje gyvena pusė mano giminės, čia vaikus augino. Mačiau ir galvojau, kad kai jau mes turėsime vaikų, būtinai reikės parvykti į Platelius, kad arti būtų tėvai, kad viskas būtų ranka pasiekiama, kad nereikėtų dirbti pavežėjais. O ir patys užaugome kaime, mažame mieste, tai norisi, kad ir vaikai išmoktų būti lauke, susirastų veiklos lauke, o ne sėdėtų prie televizoriaus.“

Plateliuose šeima gyveno trejus metus ir buvo patenkinti. Tiesa, per tą laiką niekaip nepavyko rasti ir įsigyti nuosavo būsto, tad teko nuomotis. O kai į pasaulį pradėjo belstis mažoji Dorotėja, Šimkai nusprendė pirkti namą Plungėje ir naują šeimos narį pasitikti jau savuose namuose. Tačiau, kaip teigė pora, Plateliai niekur nedingo ir nedings. Šeima neatmeta minties ten grįžti. Juo labiau kad įsigijo pusiau apleistą sodybą. „Šiuo metu nejaučiame kažkokio spaudimo, nes turime kur gyventi, ir norime susitvarkyti sodybą pagal save. Kartais pasiliekame ten. Dabar esame čia, o kada nors gal sakysime: rakiname duris čia ir važiuojame gyventi ten“, – atviravo pora.
Kūčios – šeimai, Kalėdos – draugams
Ko gero, kiekvienas esame įsitikinę, kad bet kokių švenčių tradicijos gajausios būtent Plateliuose. Ir kai tavo pašnekovai – turintys sąsajų su Plateliais, negali apie tai negalvoti. Artėja Kūčios ir Kalėdos, kiekvienas turime savo susikurtas ar iš tėvų perimtas tradicijas, o kas yra Kalėdos Šimkams?
„Man Kalėdos – diena, kai yra proga susėsti visiems artimiausiems žmonėms prie bendro stalo. Daugiau tokių progų per metus lyg ir nebėra“, – sakė Morta. Tiesa, ji neslėpė, kad nuo vaikystės jai didesnė šventė – Kūčios. „Kol dar buvo gyvas „bočiukas“, po Kūčių vakarienės jau visai naktį, o ne Kalėdų rytą, jis persirengdavo Kalėdų Seneliu ir ateidavo pas mus. Visada iš po staltiesės traukdavome šiaudus, bet paskui jie pradėjo labai trūkinėti ir trumpėti, tad nusprendėme to nebedaryti“, – prisiminimais dalijosi jauna moteris. Roberto prisiminimuose Kūčios – maža šeimos šventė: tik tėvai ir vaikai. Ant jų šeimos stalo visada būdavo dvylika patiekalų. Kadangi Robertas lankė bažnyčios chorą, šeimos dalyvavimas Bernelių šv. Mišiose buvo savotiška tradicija.
Iki atsikraustant į Plungę Šimkų šeima Kūčias ir Kalėdas visada švęsdavo pas Mortos tėvus, o persikrausčius šventimas persikėlė pas Robertą ir Mortą. „Iš manęs menka šeimininkė, Roberto mama daugiausiai priruošia ir atsiveža visus Kūčių patiekalus. Visada dvylika suskaičiuojame, kartais ir daugiau. Dabar Kalėdų Senelis paslapčia ateina naktį arba ryte. Ir jau daugiau nei dešimt metų Kalėdų popietinę dalį švenčiame su draugais. Tai mūsų tradicija. Esame laiko patikrintų draugų kompanija ir vienais metais važiuojame pas vienus, kitais – pas kitus. Darome nuotraukas, ir labai įdomu pažiūrėti, kaip per metus keičiasi ir didėja šeimos, auga vaikai“, – pasakojo pora.
„Geras visokių dalykų kokteilis“
Paprašytas trumpai apibūdinti savo šeimą R. Šimkus sakė: „Mūsų šeimą labai gerai atspindi Dorotėjos kambaryje esantis užrašas: „Truputis chaoso, truputis juoko ir daug meilės“. Nors iš tikrųjų yra visko. Kai manęs paklausia, kaip gyvenimas, sakau: „Kaip linksmieji kalneliai, būna labai gerų dienų, būna ir blogų.“ Tai ir mūsų šeima – geras visokių dalykų kokteilis.“
„Aš sakyčiau, kad mes esame šiuolaikiška šeima, kuriai nesinori gyventi vien tik dėl vaikų, dėl vyro ar žmonos. Norisi kažkiek gyventi ir dėl savęs, kad jaustumeisi gerai. Nesilaikome stereotipų, kad vyras šeimoje daro tą, moteris aną. Mes stengiamės gyventi taip, kad jaustume malonumą savo veikloje ir kasdieninėje rutinoje. Leidžiame sau pakeliauti be vaikų. Neįsivaizduoju, kodėl neturėčiau palikti vaikų kelioms dienoms? Tai mano gyvenimas ir turiu jį semti pilnais šaukštais. Juk jei nori suteikti laimę vaikams ir vienas kitam, tai visų pirma pats turi būti laimingas“, – svarstė Morta. Tiesa, kad pora galėtų išvažiuoti, daug padeda Roberto mama. „Turime labai gerą močiutę – Roberto mamą, kuri mums labai padeda, kai reikia išvažiuoti. Labai gražiai sutaria su vaikais, vaikai ją labai myli. Turbūt kiekviena močiutė galėtų pavydėti tokio ryšio. Mes kartais gal ir piktnaudžiaujame tuo gerumu“, – kalbėjo Morta ir Robertas.
Šokis – Mortos aistra
Ir tikrai, peržvelgus poros viešai pasidalintas nuotraukas, net nekyla abejonių, jog jie mėgsta aktyvų gyvenimą. Abu mėgsta slidinėti, žaidžia padelį, keliauja, abu šoka Plungės kultūros centro liaudies šokių ansamblyje „Suvartukas“.
Beje, kalbant apie šokį Robertas atskleidė, kad tai – Mortos aistra. Ji dar lankydama mokyklą pradėjo šokti pučiamųjų orkestro grupėje, vėliau šoko šiuolaikinius šokius. Šokis Mortą buvo pavergęs tiek, kad ir studijuoti norėjo choreografiją, tačiau mamos įkalbėta šokį pasiliko kaip pomėgį. „Tautiniai šokiai buvo svajonė, bet Plateliuose tokių nebuvo. Kadangi tėvai susipažino šokdami tautinius šokius, kai studijavo Kaune, aš iš nuotraukų matydama, kiek jie apkeliavo, galvojau: „Jei šoksi, turėsi galimybę keliauti nemokamai arba labai pigiai.“ Studijų metais pradėjau šokti „Vorutos“ ansamblyje. Penkerius metus ten prašokau. Paskui perėjau į „Vaivos“ ansamblį, ir ten jau Robertas atėjo“, – prisiminimais dalijosi Morta.

„Aš visai ne šokėjas. Prikalbino mane. Nuo pat pradžių nesijaučiau komfortiškai ir dabar nelabai patogiai jaučiuosi. Niekada gyvenime to nedaręs. O kai pasižiūri į šokėjus, kurie šoka visą gyvenimą, jų šokimo manieras, judesius, supranti, kad praleidai tuos metus, kai reikėjo šokti“, – pasakojimą tęsė vyras. Nors ir nelabai patogiai jausdamasis Robertas šokti pasiryžo ir, kaip juokavo Morta, tam truputį įtakos padarė mažas pavydas. „Gal ir buvo to pavydo“, – neneigė Robertas ir pridūrė: „Bet aš su kolektyvu susipažindavau iš anksto, dalyvaudavau bendruose pasibuvimuose, pasirodė malonūs žmonės, gera atmosfera, tad jei kviečia, reikia eiti. „Vaivoje“ buvau įsitikinęs, kad pašoksiu Dainų šventėje, būsiu įsirašęs į istoriją ir nebešoksiu. Taip ir padariau.“
Kadangi buvo kalbų apie grįžimą į gimtą kraštą, Morta pradėjo stebėti „Suvartuką“ ir tvirtai žinojo, kad grįžusi jame šoks. Į kolektyvą pirma įsiliejo Morta, o paskui įkalbėtas atėjo Robertas. Tiesa, Dainų šventėje taip pat atšokta, bet mesti šokio vyras bent jau kol kas neplanuoja.
„Nieko nedarau sukandęs dantis“
Jau sužinojome, kad šokis – Mortos aistra, o kas didžiausią džiaugsmą teikia Platelių seniūnui? „Neturiu jokio pomėgio, kur jausčiau aistrą, kur galėčiau pasakyti, štai tas ir daugiau nieko nereikia. Sakyčiau, kad pavydžiu žmonėms, kurie turi tokį pomėgį. O gal dar nesu atradęs? Man patinka daug įvairių dalykų. Gal dėl to ir esu toks „išsibarstęs“: truputį šen, truputį ten, truputį taip, truputį kitaip. Mokykloje grojau Juozo Milašiaus grupėje. Nors joks aš muzikantas. Kaip sakoma, iš serijos su draugais parke ant suoliuko išmokęs groti gitara. Kelerius metus ji dulkėjo, ir tik gal prieš porą metų atsirado daugiau progų paimti ją į rankas“, – pasakojo Robertas.
Kol gyveno Plateliuose, R. Šimkus buvo pradėjęs jodinėti. Dar vienas iš užsiėmimų – buriavimas. Prieš metus tapo Plungės LIONS klubo nariu. Klausantis atrodo, jog nuo tiek veiklos žmogus turi perdegti. „Man visos veiklos teikia džiaugsmą, nieko nedarau sukandęs dantis. Viskas, ką darau, man patinka, tik gal kaip ir daugumai norėtųsi, kad para turėtų daugiau valandų. Jei pajausiu, kad nebegaliu, ko nors atsisakysiu“, – įsitikinęs Robertas.
„Turime gerą gyvenimą“
Šimkų namuose šilta ir jauku, padabinta žaliaskarė, žybsinčios lemputės pranašauja artėjančią šventę, tad pats metas trumpam stabtelėti ir sugalvoti palinkėjimą sau. „Išgirsti save. Džiaugtis gyvenimu, atrasti pomėgius, žmones, vietas, kur noriu būti, negalvoti, kaip atrodau kitiems. Juk ne tai svarbiausia. Svarbiausia, kaip pats jautiesi“, – sau linkėjo R. Šimkus. Na, o Morta sau linkėjo daugiau laiko praleisti su artimais žmonėmis, su kuriais susitinka labai retai. „O ko daugiau galiu norėti? Turime gerą gyvenimą. Ir keliaujame, ir nuotykių patiriame“, – sakė moteris.
Žinoma, atsisveikinant norėjosi išgirsti ir poros palinkėjimą mūsų skaitytojams: „Mažiau žiūrėti instagramą ir pavydėti ten rodomo netikro gyvenimo. Juk gyvenimas kaip linksmieji kalneliai: yra gražių momentų, bet pasitaiko ir blogų, kuriuos reikia priimti. Yra tokia žydų patarlė: „Jei šiandien tau viskas gerai, žinok, kad ne visada taip bus. Jei šiandien tau blogai, žinok, kad ne visada taip bus.“

Parašykite komentarą