Mortos ir Roberto Šimkų asmeninio albumo nuotr.

Ar­tė­jant Ka­lė­doms at­ro­do, kad ir man­da­ri­nai pa­kvim­pa ki­taip, ir im­bie­ri­nė ar­ba­ta bei me­duo­liai įgau­na ki­tą sko­nį, ir gat­vė­se su­tin­ka­mi žmo­nės daž­niau šyp­so­si, o šir­dy­je įsi­vy­rau­ja ši­lu­ma, net jei lau­ke vė­jas ar spei­gas ban­do stip­riau ap­glėb­ti… Taip, li­ko vos ke­lios die­nos ir kiek­vie­no na­muo­se ap­si­gy­vens tik­ro­ji Ka­lė­dų dva­sia. Vie­niems ši šven­tė – kal­nai do­va­nų, ki­tiems – ra­my­bė ir su­si­kau­pi­mas, tre­tiems – vie­na iš tų re­tų pro­gų su­sės­ti prie bend­ro sta­lo su pa­čiais ar­ti­miau­siais žmo­nė­mis. Tad, tęs­da­mi gra­žią tra­di­ci­ją ar­tė­jant Ka­lė­doms pri­sta­ty­ti vi­suo­me­nei ži­no­mą šei­mą, su­pa­žin­din­si­me Jus, mie­li skai­ty­to­jai, su Ro­ber­tu, Mor­ta, Vy­kin­tu ir Do­ro­tė­ja Šim­kais.

Plun­gė, Pla­te­liai, Vil­nius, Pla­te­liai, Plun­gė…
Kas yra Ro­ber­tas Šim­kus, pla­te­liš­kiams tur­būt sa­ky­ti ne­rei­kia. Jis – Pla­te­lių se­niū­nas. Jo žmo­na Mor­ta kar­je­rą ku­ria už­da­ro­jo­je ak­ci­nė­je bend­ro­vė­je „LHM Step“. Še­šia­me­tis Vy­kin­tas ir tri­me­tė Do­ro­tė­ja – Pla­te­lių uni­ver­sa­laus dau­gia­funk­cio cent­ro auk­lė­ti­niai.

Mortos ir Roberto Šimkų asmeninio albumo nuotr.

Nors Mor­ta ir Ro­ber­tas ofi­cia­liai šei­ma ta­po 2016 me­tais, ta­čiau, kaip pa­tys sa­kė, vie­nas ki­tą pa­žįs­ta nuo paaug­lys­tės, dar nuo tų lai­kų, kai Pla­te­liuo­se vyk­da­vo „Ro­ko nak­tys“. Ten jau­nuo­liai pir­mą kar­tą su­si­ti­ko. Kiek vė­liau plun­giš­kis Ro­ber­tas iš­vy­ko stu­di­juo­ti į Klai­pė­dą, pla­te­liš­kė Mor­ta – į Vil­nių. Bai­gęs stu­di­jas uos­ta­mies­ty­je ma­gist­ro stu­di­joms Ro­ber­tas pa­si­rin­ko sos­ti­nę, ir po­ros ke­liai vėl su­si­kir­to. Ten už­si­mez­gė šil­ti jaus­mai, su­si­kū­rė jau­na šei­ma. O prieš še­še­rius me­tus šur­mu­lio ku­pi­ną sos­ti­nės gy­ve­ni­mą Ro­ber­tas, Mor­ta ir vos sep­ty­nių die­nų Vy­kin­tas iš­kei­tė į gim­tuo­sius kraš­tus – grį­žo gy­ven­ti į Pla­te­lius.

„Bu­vo la­bai ge­ras gy­ve­ni­mas sos­ti­nė­je, kol ne­bu­vo vai­kų, kol gy­ve­no­me sau“, – ap­si­spren­di­mą did­mies­tį iš­keis­ti į mies­te­lį aiš­ki­no R. Šim­kus, o su­tuok­ti­nė jam ant­ri­no: „Pas­ku­ti­niais me­tais daž­nai va­ži­nė­jo­me į Pla­te­lius. Ir anks­čiau bu­vo­me kal­bė­ję, kad vai­kus au­gin­si­me Pla­te­liuo­se. Ži­no­jo­me, kad vai­kus au­gin­ti Vil­niu­je su­dė­tin­ga vien dėl lo­gis­ti­kos, dar­že­lių, kad vi­sa­da dir­bi tak­sis­tu. Vil­niu­je gy­ve­na pu­sė ma­no gi­mi­nės, čia vai­kus au­gi­no. Ma­čiau ir gal­vo­jau, kad kai jau mes tu­rė­si­me vai­kų, bū­ti­nai rei­kės par­vyk­ti į Pla­te­lius, kad ar­ti bū­tų tė­vai, kad vis­kas bū­tų ran­ka pa­sie­kia­ma, kad ne­rei­kė­tų dirb­ti pa­ve­žė­jais. O ir pa­tys užau­go­me kai­me, ma­ža­me mies­te, tai no­ri­si, kad ir vai­kai iš­mok­tų bū­ti lau­ke, su­si­ras­tų veik­los lau­ke, o ne sė­dė­tų prie te­le­vi­zo­riaus.“

Mortos ir Roberto Šimkų asmeninio albumo nuotr.

Pla­te­liuo­se šei­ma gy­ve­no tre­jus me­tus ir bu­vo pa­ten­kin­ti. Tie­sa, per tą lai­ką nie­kaip ne­pa­vy­ko ras­ti ir įsi­gy­ti nuo­sa­vo būs­to, tad te­ko nuo­mo­tis. O kai į pa­sau­lį pra­dė­jo bels­tis ma­žo­ji Do­ro­tė­ja, Šim­kai nu­spren­dė pirk­ti na­mą Plun­gė­je ir nau­ją šei­mos na­rį pa­si­tik­ti jau sa­vuo­se na­muo­se. Ta­čiau, kaip tei­gė po­ra, Pla­te­liai nie­kur ne­din­go ir ne­dings. Šei­ma neat­me­ta min­ties ten grįž­ti. Juo la­biau kad įsi­gi­jo pu­siau ap­leis­tą so­dy­bą. „Šiuo metu ne­jau­čia­me kaž­ko­kio spau­di­mo, nes tu­ri­me kur gy­ven­ti, ir no­ri­me su­si­tvar­ky­ti so­dy­bą pa­gal sa­ve. Kar­tais pa­si­lie­ka­me ten. Da­bar esa­me čia, o ka­da nors gal sa­ky­si­me: ra­ki­na­me du­ris čia ir va­žiuo­ja­me gy­ven­ti ten“, – at­vi­ra­vo po­ra.

Kū­čios – šei­mai, Ka­lė­dos – drau­gams
Ko ge­ro, kiek­vie­nas esa­me įsi­ti­ki­nę, kad bet ko­kių šven­čių tra­di­ci­jos ga­jau­sios bū­tent Pla­te­liuo­se. Ir kai ta­vo pa­šne­ko­vai – tu­rin­tys są­sa­jų su Pla­te­liais, ne­ga­li apie tai ne­gal­vo­ti. Ar­tė­ja Kū­čios ir Ka­lė­dos, kiek­vie­nas tu­ri­me sa­vo su­si­kur­tas ar iš tė­vų pe­rim­tas tra­di­ci­jas, o kas yra Ka­lė­dos Šim­kams?

„Man Ka­lė­dos – die­na, kai yra pro­ga su­sės­ti vi­siems ar­ti­miau­siems žmo­nėms prie bend­ro sta­lo. Dau­giau to­kių pro­gų per me­tus lyg ir ne­bė­ra“, – sa­kė Mor­ta. Tie­sa, ji ne­slė­pė, kad nuo vai­kys­tės jai di­des­nė šven­tė – Kū­čios. „Kol dar bu­vo gy­vas „bo­čiu­kas“, po Kū­čių va­ka­rie­nės jau vi­sai nak­tį, o ne Ka­lė­dų ry­tą, jis per­si­reng­da­vo Ka­lė­dų Se­ne­liu ir atei­da­vo pas mus. Vi­sa­da iš po stal­tie­sės trauk­da­vo­me šiau­dus, bet pa­skui jie pra­dė­jo la­bai trū­ki­nė­ti ir trum­pė­ti, tad nu­spren­dė­me to ne­be­da­ry­ti“, – pri­si­mi­ni­mais da­li­jo­si jau­na mo­te­ris. Ro­ber­to pri­si­mi­ni­muo­se Kū­čios – ma­ža šei­mos šven­tė: tik tė­vai ir vai­kai. Ant jų šei­mos sta­lo vi­sa­da bū­da­vo dvy­li­ka pa­tie­ka­lų. Ka­dan­gi Ro­ber­tas lan­kė baž­ny­čios cho­rą, šei­mos da­ly­va­vi­mas Ber­ne­lių šv. Mi­šio­se bu­vo sa­vo­tiš­ka tra­di­ci­ja.

Iki at­si­kraus­tant į Plun­gę Šim­kų šei­ma Kū­čias ir Ka­lė­das vi­sa­da švęs­da­vo pas Mor­tos tė­vus, o per­si­kraus­čius šven­ti­mas per­si­kė­lė pas Ro­ber­tą ir Mor­tą. „Iš ma­nęs men­ka šei­mi­nin­kė, Ro­ber­to ma­ma dau­giau­siai pri­ruo­šia ir at­si­ve­ža vi­sus Kū­čių pa­tie­ka­lus. Vi­sa­da dvy­li­ka su­skai­čiuo­ja­me, kar­tais ir dau­giau. Da­bar Ka­lė­dų Se­ne­lis pa­slap­čia atei­na nak­tį ar­ba ry­te. Ir jau dau­giau nei de­šimt me­tų Ka­lė­dų po­pie­ti­nę da­lį šven­čia­me su drau­gais. Tai mū­sų tra­di­ci­ja. Esa­me lai­ko pa­tik­rin­tų drau­gų kom­pa­ni­ja ir vie­nais me­tais va­žiuo­ja­me pas vie­nus, ki­tais – pas ki­tus. Da­ro­me nuo­trau­kas, ir la­bai įdo­mu pa­žiū­rė­ti, kaip per me­tus kei­čia­si ir di­dė­ja šei­mos, au­ga vai­kai“, – pa­sa­ko­jo po­ra.

„Ge­ras vi­so­kių da­ly­kų kok­tei­lis“
Pap­ra­šy­tas trum­pai api­bū­din­ti sa­vo šei­mą R. Šim­kus sa­kė: „Mū­sų šei­mą la­bai ge­rai at­spin­di Do­ro­tė­jos kam­ba­ry­je esan­tis už­ra­šas: „Tru­pu­tis chao­so, tru­pu­tis juo­ko ir daug mei­lės“. Nors iš tik­rų­jų yra vis­ko. Kai ma­nęs pa­klau­sia, kaip gy­ve­ni­mas, sa­kau: „Kaip links­mie­ji kal­ne­liai, bū­na la­bai ge­rų die­nų, bū­na ir blo­gų.“ Tai ir mū­sų šei­ma – ge­ras vi­so­kių da­ly­kų kok­tei­lis.“

„Aš sa­ky­čiau, kad mes esa­me šiuo­lai­kiš­ka šei­ma, ku­riai ne­si­no­ri gy­ven­ti vien tik dėl vai­kų, dėl vy­ro ar žmo­nos. No­ri­si kaž­kiek gy­ven­ti ir dėl sa­vęs, kad jaus­tu­mei­si ge­rai. Ne­si­lai­ko­me ste­reo­ti­pų, kad vy­ras šei­mo­je da­ro tą, mo­te­ris aną. Mes sten­gia­mės gy­ven­ti taip, kad jaus­tu­me ma­lo­nu­mą sa­vo veik­lo­je ir kas­die­ni­nė­je ru­ti­no­je. Lei­džia­me sau pa­ke­liau­ti be vai­kų. Neį­si­vaiz­duo­ju, ko­dėl ne­tu­rė­čiau pa­lik­ti vai­kų ke­lioms die­noms? Tai ma­no gy­ve­ni­mas ir tu­riu jį sem­ti pil­nais šaukš­tais. Juk jei no­ri su­teik­ti lai­mę vai­kams ir vie­nas ki­tam, tai vi­sų pir­ma pa­ts tu­ri bū­ti lai­min­gas“, – svars­tė Mor­ta. Tie­sa, kad po­ra ga­lė­tų iš­va­žiuo­ti, daug pa­de­da Ro­ber­to ma­ma. „Tu­ri­me la­bai ge­rą mo­čiu­tę – Ro­ber­to ma­mą, ku­ri mums la­bai pa­de­da, kai rei­kia iš­va­žiuo­ti. La­bai gra­žiai su­ta­ria su vai­kais, vai­kai ją la­bai my­li. Tur­būt kiek­vie­na mo­čiu­tė ga­lė­tų pa­vy­dė­ti to­kio ry­šio. Mes kar­tais gal ir pikt­nau­džiau­ja­me tuo ge­ru­mu“, – kal­bė­jo Mor­ta ir Ro­ber­tas.

Šo­kis – Mor­tos aist­ra
Ir tik­rai, per­žvel­gus po­ros vie­šai pa­si­da­lin­tas nuo­trau­kas, net ne­ky­la abe­jo­nių, jog jie mėgs­ta ak­ty­vų gy­ve­ni­mą. Abu mėgs­ta sli­di­nė­ti, žai­džia pa­de­lį, ke­liau­ja, abu šo­ka Plun­gės kul­tū­ros cent­ro liau­dies šo­kių an­samb­ly­je „Su­var­tu­kas“.
Be­je, kal­bant apie šo­kį Ro­ber­tas at­sklei­dė, kad tai – Mor­tos aist­ra. Ji dar lan­ky­da­ma mo­kyk­lą pra­dė­jo šok­ti pu­čia­mų­jų or­kest­ro gru­pė­je, vė­liau šo­ko šiuo­lai­ki­nius šo­kius. Šo­kis Mor­tą bu­vo pa­ver­gęs tiek, kad ir stu­di­juo­ti no­rė­jo cho­reog­ra­fi­ją, ta­čiau ma­mos įkal­bė­ta šo­kį pa­si­li­ko kaip po­mė­gį. „Tau­ti­niai šo­kiai bu­vo sva­jo­nė, bet Pla­te­liuo­se to­kių ne­bu­vo. Ka­dan­gi tė­vai su­si­pa­ži­no šok­da­mi tau­ti­nius šo­kius, kai stu­di­ja­vo Kau­ne, aš iš nuo­trau­kų ma­ty­da­ma, kiek jie ap­ke­lia­vo, gal­vo­jau: „Jei šok­si, tu­rė­si ga­li­my­bę ke­liau­ti ne­mo­ka­mai ar­ba la­bai pi­giai.“ Stu­di­jų me­tais pra­dė­jau šok­ti „Vo­ru­tos“ an­samb­ly­je. Pen­ke­rius me­tus ten pra­šo­kau. Pas­kui pe­rė­jau į „Vai­vos“ an­samb­lį, ir ten jau Ro­ber­tas atė­jo“, – pri­si­mi­ni­mais da­li­jo­si Mor­ta.

Mortos ir Roberto Šimkų asmeninio albumo nuotr.

„Aš vi­sai ne šo­kė­jas. Pri­kal­bi­no ma­ne. Nuo pat pra­džių ne­si­jau­čiau kom­for­tiš­kai ir da­bar ne­la­bai pa­to­giai jau­čiuo­si. Nie­ka­da gy­ve­ni­me to ne­da­ręs. O kai pa­si­žiū­ri į šo­kė­jus, ku­rie šo­ka vi­są gy­ve­ni­mą, jų šo­ki­mo ma­nie­ras, ju­de­sius, su­pran­ti, kad pra­lei­dai tuos me­tus, kai rei­kė­jo šok­ti“, – pa­sa­ko­ji­mą tę­sė vy­ras. Nors ir ne­la­bai pa­to­giai jaus­da­ma­sis Ro­ber­tas šok­ti pa­si­ry­žo ir, kaip juo­ka­vo Mor­ta, tam tru­pu­tį įta­kos pa­da­rė ma­žas pa­vy­das. „Gal ir bu­vo to pa­vy­do“, – ne­nei­gė Ro­ber­tas ir pri­dū­rė: „Bet aš su ko­lek­ty­vu su­si­pa­žin­da­vau iš anks­to, da­ly­vau­da­vau bend­ruo­se pa­si­bu­vi­muo­se, pa­si­ro­dė ma­lo­nūs žmo­nės, ge­ra at­mos­fe­ra, tad jei kvie­čia, rei­kia ei­ti. „Vai­vo­je“ bu­vau įsi­ti­ki­nęs, kad pa­šok­siu Dai­nų šven­tė­je, bū­siu įsi­ra­šęs į is­to­ri­ją ir ne­be­šok­siu. Taip ir pa­da­riau.“

Ka­dan­gi bu­vo kal­bų apie grį­ži­mą į gim­tą kraš­tą, Mor­ta pra­dė­jo ste­bė­ti „Su­var­tu­ką“ ir tvir­tai ži­no­jo, kad grį­žu­si ja­me šoks. Į ko­lek­ty­vą pir­ma įsi­lie­jo Mor­ta, o pa­skui įkal­bė­tas atė­jo Ro­ber­tas. Tie­sa, Dai­nų šven­tė­je taip pat at­šok­ta, bet mes­ti šo­kio vy­ras bent jau kol kas ne­pla­nuo­ja.

„Nie­ko ne­da­rau su­kan­dęs dan­tis“
Jau su­ži­no­jo­me, kad šo­kis – Mor­tos aist­ra, o kas di­džiau­sią džiaugs­mą tei­kia Pla­te­lių se­niū­nui? „Ne­tu­riu jo­kio po­mė­gio, kur jaus­čiau aist­rą, kur ga­lė­čiau pa­sa­ky­ti, štai tas ir dau­giau nie­ko ne­rei­kia. Sa­ky­čiau, kad pa­vy­džiu žmo­nėms, ku­rie tu­ri to­kį po­mė­gį. O gal dar ne­su at­ra­dęs? Man pa­tin­ka daug įvai­rių da­ly­kų. Gal dėl to ir esu toks „iš­si­bars­tęs“: tru­pu­tį šen, tru­pu­tį ten, tru­pu­tį taip, tru­pu­tį ki­taip. Mo­kyk­lo­je gro­jau Juo­zo Mi­la­šiaus gru­pė­je. Nors joks aš mu­zi­kan­tas. Kaip sa­ko­ma, iš se­ri­jos su drau­gais par­ke ant suo­liu­ko iš­mo­kęs gro­ti gi­ta­ra. Ke­le­rius me­tus ji dul­kė­jo, ir tik gal prieš po­rą me­tų at­si­ra­do dau­giau pro­gų paim­ti ją į ran­kas“, – pa­sa­ko­jo Ro­ber­tas.

Kol gy­ve­no Pla­te­liuo­se, R. Šim­kus bu­vo pra­dė­jęs jo­di­nė­ti. Dar vie­nas iš už­siė­mi­mų – bu­ria­vi­mas. Prieš me­tus ta­po Plun­gės LIONS klu­bo na­riu. Klau­san­tis at­ro­do, jog nuo tiek veik­los žmo­gus tu­ri per­deg­ti. „Man vi­sos veik­los tei­kia džiaugs­mą, nie­ko ne­da­rau su­kan­dęs dan­tis. Vis­kas, ką da­rau, man pa­tin­ka, tik gal kaip ir dau­gu­mai no­rė­tų­si, kad pa­ra tu­rė­tų dau­giau va­lan­dų. Jei pa­jau­siu, kad ne­be­ga­liu, ko nors at­si­sa­ky­siu“, – įsi­ti­ki­nęs Ro­ber­tas.

„Tu­ri­me ge­rą gy­ve­ni­mą“
Šim­kų na­muo­se šil­ta ir jau­ku, pa­da­bin­ta ža­lias­ka­rė, žyb­sin­čios lem­pu­tės pra­na­šau­ja ar­tė­jan­čią šven­tę, tad pa­ts me­tas trum­pam stab­te­lė­ti ir su­gal­vo­ti pa­lin­kė­ji­mą sau. „Iš­girs­ti sa­ve. Džiaug­tis gy­ve­ni­mu, at­ras­ti po­mė­gius, žmo­nes, vie­tas, kur no­riu bū­ti, ne­gal­vo­ti, kaip at­ro­dau ki­tiems. Juk ne tai svar­biau­sia. Svar­biau­sia, kaip pa­ts jau­tie­si“, – sau lin­kė­jo R. Šim­kus. Na, o Mor­ta sau lin­kė­jo dau­giau lai­ko pra­leis­ti su ar­ti­mais žmo­nė­mis, su ku­riais su­si­tin­ka la­bai re­tai. „O ko dau­giau ga­liu no­rė­ti? Tu­ri­me ge­rą gy­ve­ni­mą. Ir ke­liau­ja­me, ir nuo­ty­kių pa­ti­ria­me“, – sa­kė mo­te­ris.

Ži­no­ma, at­si­svei­ki­nant no­rė­jo­si iš­girs­ti ir po­ros pa­lin­kė­ji­mą mū­sų skai­ty­to­jams: „Ma­žiau žiū­rė­ti ins­tag­ra­mą ir pa­vy­dė­ti ten ro­do­mo ne­tik­ro gy­ve­ni­mo. Juk gy­ve­ni­mas kaip links­mie­ji kal­ne­liai: yra gra­žių mo­men­tų, bet pa­si­tai­ko ir blo­gų, ku­riuos rei­kia priim­ti. Yra to­kia žy­dų pa­tar­lė: „Jei šian­dien tau vis­kas ge­rai, ži­nok, kad ne vi­sa­da taip bus. Jei šian­dien tau blo­gai, ži­nok, kad ne vi­sa­da taip bus.“

Mortos ir Roberto Šimkų asmeninio albumo nuotr.