Asmeninio archyvo nuotr.

Netrukus kiekvienuose namuose prasidės šventinis šurmulys, dovanų popieriaus šnarėjimas, atsiras šypsenos veiduose radus po eglute sau skirtą dovaną. Turbūt pačios maloniausios – rankų darbo dovanos. Daugelis pasakytų, kad norint ką nors padaryti savo rankomis reikia turėti sugebėjimų ir meno gyslelę. Kiek kitokios nuomonės yra Lina Kazimieraitytė-Kerpauskienė, neseniai Plungėje įkūrusi rankų darbo gaminių parduotuvėlę „Linelio dirbtuvės“. Tiesa, čia galima ne tik įsigyti gatavų keramikos dirbinių, bet ir patiems dalyvauti keramikos kūrybos užsiėmimuose.

Joniškis–Londonas–Plungė
Lina kilusi iš Joniškio. Į Plungę atitekėjo. Baigusi vidurinę mokyklą iš karto išvažiavo studijuoti į Londoną. „Maniau, pabaigsiu mokslus, įgysiu darbo patirties… Taip ir prabėgo dvylika metų“, – sakė Lina. Baigė ji sveikatos mokslus, dirbo sveikatos srityje – technologijų kompanijoje, siūlančioje konsultacijas tiek nuotoliniu būdu, tiek pasitelkiant dirbtinį intelektą. Linos užduotis buvo turinio kūrimas, žmonių mokymas.

„Ryšys su šeima buvo labai artimas, tad dažnai grįždavau į Lietuvą – 3–4 kartus per metus. Bet vis galvodavau, kad dar ne laikas pasilikti, dar reikia darbo patirties. Taip „tempiau“, kol pajutau: „Viskas. Dabar arba… dabar. Grįžau, greitai susiradau vyrą. Ir viskas taip gražiai dėliojasi“, – pasakojo keramikė.

Grįžus į Lietuvą atsirado molis
Paklausite, kaip susiję sveikatos mokslai ir keramika? „Pasaulį matau per jausmus, per emocijas. Kai įstojau studijuoti, atrodė, kad mokausi to, kas man įdomu, bet, laikui einant, žmogus keičiasi, žiūri, kas jam įdomu, atsiranda kas nors naujo. Grįžus į Lietuvą, į Žemaitiją, pradėjo atsiverti kūrybos pusė“, – atviravo jauna moteris.

Beje, nuo pirmos klasės Lina užsiėmė sportu – žaidė ir iki šiol žaidžia stalo tenisą. „Jei mokyklos laikais manęs kas būtų paklausęs, ar noriu eiti į meno mokyklą, tikrai būčiau atsisakiusi. Užaugus keičiasi pomėgiai. Grįžus į savo kraštą, išlindo ta kūrybos pusė. Ir dabar stengiuosi ją puoselėti, nes man tai teikia malonumą, aš atsipalaiduoju“, – kalbėjo keramikė.

Paklausta, kodėl pasirinko būtent keramiką, L. Kazimieraitytė-Kerpauskienė atsakė, kad ištekėjusi su sutuoktiniu Kazimieru persikraustė į Mikytus Skuodo rajone, kur gyveno visiškoje gamtos apsuptyje. „Gal tai ir nulėmė, kad molis atsirado mintyse. Nežinau, iš kur, – prisiminė Lina. – Dar net nebuvau išbandžiusi, bet jau kūriau planus, kaip tą mintį vystysiu, kad ne tik lipdysiu, bet ir daugiau.“

Pirmą kartą molį į rankas moteris paėmė ir pirmą indą nulipdė Telšiuose, keramikos studijoje „Insula“. Pirmasis jos dirbinys – trikojis molinukas. Tiesa, tik padariusi jį suprato, kad trikojis – ne visai tinkamas pasirinkimas.

Pradėjusi lankyti studiją Lina netrukus suprato, kad važinėti į užsiėmimus toloka, tad pati pradėjo pirkti molį ir lipdyti namuose. Dirbinius veždavo išdegti į Telšius. „Labai gražu, kai dirbiniai yra rankų darbo, netobulų formų, bet kai kurie indai – ąsočiai, puodai su dangčiais – norisi, kad būtų tobulesni. Todėl įdomu ir visas technikas išbandyti“, – pasakojo keramikė.

Kad įgytų daugiau patirties, Lina praėjusiais metais važinėjo į Viekšnius, mokėsi dirbti su molio žiedimo staklėmis.

Sauliaus Narkaus nuotr.

Reikia kantrybės
Kalbantis su medžio meistrais, dažnai tenka girdėti, kad paėmę medžio pliauską jie jau mato, kas iš jos „gims“. O kaip su moliu?

„Pasitaiko, kad kartais paimu molį galvodama, kad bus puodelis, tačiau proceso metu jis virsta vaza. Bet būna, kad žinai tiksliai, ką nori padaryti. O kartais tiesiog kyla noras prisėsti prie molio ir „gimsta“ tai, kas tuo metu šauna į galvą“, – savo patirtimi dalijosi keramikė.

Kaip ir minėta, daugiau nei prieš mėnesį Lina Plungėje atidarė savo dirbtuvėles, pradėjo ne tik prekiauti savo dirbiniais, bet ir vesti užsiėmimus. Jie skirti visiems – nepriklausomai nuo amžiaus, nuo patirties. „Mano tikslas, kad žmonės pabėgtų nuo kasdienių rūpesčių, kad atitrūktų nuo visų reikalų ir susitelktų į šį momentą, į čia ir dabar. Dar ir savo rankomis nulipdytą indą išsineštų“, – sakė L. Kazimieraitytė-Kerpauskienė.

Žinoma, anot Linos, nereikia tikėtis, kad nulipdytą darbelį išsineši tą patį vakarą, nes iki galutinio rezultato gana ilgas procesas. Pora valandų, kol pasidarysi gaminį, tada jis apie savaitę džius, vėliau turi išdegti keramikos krosnyje. Paskui dirbiniai glazūruojami, o tada dar kartą išdegami.

„Keramika moko kantrybės. Turi kantriai išglostinėti molį, tada kantriai savaitę laukti, kol galėsi sugrįžti ir užbaigti“, – tvirtino keramikė.

Lina sakė, kad keramikos kūrimo metu žmonės parodo savo charakterį: vienas glostinėja dirbinį iš visų pusių, o kitas labai greitai nulipdo. Bet šis užsiėmimas puikiai tinka ir patiems nekantriausiems: „Gal tai kam nors padės nusiraminti ir neskubėti. Nors čia yra kūryba, bet yra ir techninių niuansų, kurių tu negali praleisti, jei nori, kad tavo darbelis išeitų: gerai išminkytas molis, gerai sulipdytos dalys.“

Sauliaus Narkaus nuotr.

Reikia tik noro
Praėjo dar visai nedaug laiko nuo dirbtuvėlių atidarymo, tad į Linos užsiėmimus atėjo tik suaugę žmonės. „Bet iš patirties galiu pasakyti, kad vaikams tikrai patinka. Tai padeda jiems sukoncentruoti dėmesį, lavinama smulkioji motorika. Jauniausias lipdytojas buvo vienerių sūnėnas. Jam nulipdžiau lėkštę, o jis įspaudė savo rankytę ir kojytę. Vaikas gal ir nesvajos, iš kokio puodelio norėtų gerti arbatą, bet robotuką tikrai nusilipdys. Jų galvose tiek fantazijos, reikia tik išleisti ją į laisvę“, – įsitikinusi moteris.

Kol kas Lina veda grupinius užsiėmimus ketvirtadieniais ir šeštadieniais, bet jei tik atsirastų norinčių atšvęsti mergvakarį, gimtadienį ar tiesiog susiorganizuotų kolegų grupė, laiką galima derinti individualiai. „Esu lanksti, nes tai pagrindinė mano veikla. Visos priemonės suteikiamos, reikia tik ateiti. Galima užsisakyti ir išvažiuojamuosius užsiėmimus“, – pridūrė keramikė.

Čia ir iškyla klausimas, ar kiekvienas gali lipdyti? O kaip tas, kurio fantazija ne tokia laki? Lina yra įsitikinusi: „Meno gyslelė? Jos nereikia. Gal mes esame linkę nusiteikti, kad nesugebėsime. Bet, kai pradedi, daugiausiai idėjų ir kyla. Manau, kad kiekvienas turime tą gyslelę, tik reikia noro ir nesprausti savęs į rėmus.“

Reikia klausytis savęs
Beje, tokios gyvenimo filosofijos Liną išmokė sutuoktinis Kazimieras. „Labai palaiko vyras. Jis jau anksčiau mane ragino, bet aš sakiau, kad dar nepasiruošusi. Jis mane išmokė, kad reikia klausyti savęs, o ne to, ką apie tave sako kiti. Nuomonių yra tiek daug, kad tu pasimesi ir nebegirdėsi savęs. O jei klausysi savęs, darysi, kaip tau atrodo, tada ir atsirasi ten, kur tau reikia būti. Tikiu, kad žmogus turi būti ten, iš kur yra atėjęs. Jei aš gimiau Lietuvoje, tai čia ir yra mano vieta, čia mano šaknys“, – pasakojo moteris.

Dažniausiai žmonės, atėję į užsiėmimus, daro puodelius, dubenėlius. Pačiai Linai brangiausias dirbinys – jos nulipdyta lėkštė, o visi dalyvavusieji dirbtuvėlių atidaryme kažką pridėjo nuo savęs. „Tos lėkštės mintis – studijos talismanas. Jos net negalėčiau įvertinti pinigine prasme, nes į ją mano artimiausi žmonės sudėjo po dalelę savęs“, – atviravo Lina.

Kaip jau minėjome, studijoje galima ne tik pačiam nusilipdyti, bet ir nusipirkti jau gatavą dirbinį. Netrukus bus galimybė jų užsisakyti ir įsigyti internetu. Be to, galima įsigyti dovanų kuponą tiek dirbiniams, tiek užsiėmimams.
Ar tai ne puiki dovana Kalėdų proga? Kartu praleistas laikas ir savomis rankomis padarytas puodelis ar lėkštė.