Alsėdžių parapijos nuotr.

Ilgą laiką Alsėdžių parapijos klebonu tarnavęs kunigas Tomas Žlibinas perkeliamas į kitą parapiją. Kalbėdamas apie nuveiktus darbus dvasininkas džiaugėsi tuo, kad bendruomenė palaikė jo iniciatyvas. O jų būta išties nemažai – atnaujinta koplyčia, organizuotos įvairios stovyklos, parapija aktyviai veikė ir socialinėje erdvėje.

– Dešimtmetį buvote Alsėdžių klebonu. Dabar Jus paskyrė į kitą parapiją. Kokios nuotaikos dėl perkėlimo?

– Taip. Liepos 15-os dienos Telšių vyskupo dekretu esu atleidžiamas iš Alsėdžių parapijos klebono pareigų ir skiriamas Klaipėdos šv. Kazimiero parapijos klebonu bei Klaipėdos universiteto ligoninės kapelionu. Nuotaikos panašios kaip ir prieš bet kokią piligriminę kelionę ar naujai atverstą knygą. Yra nežinomybė, yra nerimas, bet kartu pasitikėjimas Dievu.

– Plačiau papasakokite, kaip sekėsi tarnauti Alsėdžiuose? Ką pavyko nuveikti?

– Kaip Šv. Rašte parašyta: „Kas nori girtis, tesigiria Viešpačiu!“. Norėčiau, kad apie tai, kas pavyko ir kas nuveikta, kalbėtų parapijiečiai. Esu dėkingas, kad parapijiečiai atsiliepė ir palaikė mano iniciatyvas, pavyzdžiui, sumanymus apšviesti altorius ar pakeisti bažnyčios langus. Atnaujinta ir kapų koplyčia, rekonstruotas parapijos ūkinis pastatas. Taip pat įrengtos parapijos namų salės ir įsigyti nauji elektriniai vargonėliai. Šiais metais pradėtas bažnyčios tvoros tvarkymo projektas. Beje, ši tvora yra įtraukta į kultūros paveldo objektų sąrašą. Šiais metais numatytos lėšos paruošiamiesiems darbams.

– Kaip per šį dešimtmetį gyvavo jūsų kuruotos Gegrėnų ir Lieplaukės parapijos?

– Kiekvienoje parapijoje – savi rūpesčiai. Gegrėnų bažnytėlėje pavyko įrengti šildymą. Lieplaukėje suremontuotas parapijos pastatas, kuriame jau renkasi parapijiečiai, grupė „Motinos maldoje už savo vaikus“. Parapija juk gyva ne suremontuotais pastatais, o ten gyvuojančia bendruomene.

Tomo ŽLIBINO asmeninio albumo nuotr.

– Bet ko imantis, tenka išspręsti finansavimo klausimą. Kaip jums pavyko rasti lėšų visiems išvardintiems darbams?

– Iššūkių buvo, ypač remontuojant Alsėdžių kleboniją, gelbėjant bažnyčią nuo kinivarpų, atliekant bažnyčios bokšto tvirtinimo darbus. Be Plungės rajono savivaldybės pagalbos ar Plungės dekano Vytauto Gedvainio palaikymo, be parapijiečių ir geradarių finansinės paramos kai kurių sumanymų būtume neįgyvendinę.

– Kiek girdėjau, jūsų dėka Alsėdžių parapija tapo matoma ir interneto socialinėje erdvėje. Ar dėl to sulaukėte kokių reakcijų iš tikinčiųjų?

– O kaip šiuo laikmečiu be virtualios erdvės (šypsosi – aut.)?! Norėjosi pasiekti tuos tikinčiuosius, kurie yra kilę iš Alsėdžių, bet išsibarstę kituose miestuose ar kitose šalyse. Taip pat virtualią erdvę norėjosi panaudoti skleidžiant žinią, kokia unikali yra Alsėdžių bažnyčia.

– Ar per jūsų tarnystės Alsėdžiuose dešimtmetį pavyko sukurti artimą ryšį su parapijiečiais?

– Yra sakoma, kad tango šokamas dviese. Taip ir su parapijiečiais: jaukinomės ir prisijaukinom vieni kitus. Kai atsigręžiu atgal ir apmąstau tarnystės Alsėdžiuose metus, galiu pasidžiaugti, jog įsikūrė Alsėdžių „Caritas“, „Motinos maldoje“ grupė. Pastaruosius metus rinkosi ir vyrų maldos grupė. Be to, ne vieną vasarą buvo organizuojamos jaunimo stovyklos. Širdis džiūgauja matant tokias iniciatyvas kaip patarnautojų stovykla. Šiais metais jau vyko tiek ateitininkų, tiek adorančių stovyklos. Mano sena svajonė sukurti erdvę ir galimybes atvažiuoti jaunimui buvo įgyvendinta.

– Ar parapijiečiai buvo linkę jums atsiverti?

– Jie geriau atsakytų į šį klausimą (šypsosi – aut.). Norint atsiverti, reikia pasitikėti tuo žmogumi, kam atsiveri. Ar buvau tuo žmogumi, kuriuo jie galėjo pasitikėti? Šito žinoti negaliu. Galiu pasakyti tik tai, jog aš pats stengiausi būti atviras. Kiek parapijiečiai galėjo jausti mano atvirumą, tiek atvirumo jaučiau ir iš jų. Prisiminsiu tuos momentus, kai, atrodo, sviro rankos, bet pasidalinus rūpesčiais, gavau palaikymą ir jų atliepą.

– Turbūt nesuklysiu pasakęs, kad šių dienų visuomenė tolsta nuo tikėjimo. Ar sutiktumėte su tuo?

– Šv. Jonas Auksaburnis rašė, „Kai kunigai yra šventi, visa Bažnyčia spindi dorybėmis; kai jie nėra šventi, tikėjimas silpnėja. Kai matai medį nudžiuvusiais lapais, sprendi, kad jo šaknyse turėtų būti kokia nors negerovė; taip ir matydamas nedorą tautą turėtum suprasti, kad jų kunigai nėra šventi.“ Kartais pamąstau, o kas, jei aš kaip kunigas savo mažatikyste ar nemeile kaimenę atitolinu ir atstumiu nuo Dievo?

– Ko palinkėtumėte buvusiai parapijai ir būsimam klebonui?

– Norėčiau paprašyti parapijiečių neminėti bloguoju (šypsosi – aut.). Jei ką nors užgavau, įskaudinau, norėčiau atsiprašyti. Juk esam trapūs ir riboti. Tikiu, jog būsimas klebonas turės savo tarnystės kryptį ir tikslus, kaip geriausiai pasitarnauti Dievui ir žmonėms.

O visiems kitiems vietoj palinkėjimo pacituosiu ištrauką iš Evangelijos pagal Matą: „Jėzus ėjo per visus miestus ir kaimus, mokydamas sinagogose, skelbdamas karalystės Evangeliją ir gydydamas visokias ligas bei negales. Matydamas minias, jis gailėjosi žmonių, nes jie buvo suvargę ir apleisti lyg avys be piemens. Tuomet jis tarė mokiniams: „Pjūtis didelė, o darbininkų maža. Melskite pjūties šeimininką, kad atsiųstų darbininkų į savo pjūtį“.

Galiausiai, norėčiau paprašyti maldos už mus – kunigus, kad turėtume jėgų savo tarnystėje.

– Dėkoju už pokalbį.