Vytautas Landsbergis net palikęs aktyvią politiką išlieka dėmesio centre. Vieni jį laiko laisvės simboliu, kiti – visų savo bėdų priežastimi. Kodėl?

Lietuvoje iki šiol yra žmonių, kurie su nostalgija prisimena sovietmetį. Ir tai nebūtinai reiškia meilę okupantams.

Vyresnio amžiaus bičiulis kartą pasakė: „Tarybiniais laikais susituokiau, sukūriau šeimą. Buvome laimingi, mėgavomės tuo, ką galėjome tada turėti. Nežinojome, kad gyvenimas gali būti kitoks. Kai mano kartą vadina tarybinių laikų aukomis, kažkokiais antrarūšiais, nes neva labai ilgimės tų laikų, apima pyktis. Ne tų laikų pasiilgstame, o visko, kas susiję su mūsų gražiausiais metais“.

Jausmai apie tą laikmetį dažnai sutinkami su panieka. Kai žmonės jaučiasi nesuprasti, jų pyktis ieško taikinio. V. Landsbergis – pats akivaizdžiausias. Nes jis buvo priešakyje tų, kurie suardė senąją tvarką. Ne visi buvo pasiruošę permainoms. Ne visi suspėjo „susigriebti“ – neišpirko investicinių čekių, neįkūrė verslų. Ne visi sugebėjo patys savimi pasirūpinti, įgyti naujas profesijas, išmokti gyventi kitoje aplinkoje. Kaimuose žmonės patyrė infliacijos šoką, sugriuvo kolūkiai.

Ir nors pastaruosius išdraskė patys kolūkiečiai, žmonės ieškojo kaltininko. V. Landsbergis viename susitikime, eilinį kartą užsipultas, sureagavo taip: „Nėra nė vieno įstatymo, kuris draustų kolūkius. Jeigu tik kas pageidaujate, galite juos susikurti iš naujo. Tik teks vėl į bendrą nuosavybę sunešti padargus, išsidalintą techniką, gyvulius ir, svarbiausia, grąžinti atsiimtas žemes. Jei tik norite, galite atkurti kolūkius.“

Tai, kas nutiko 1990-aisiais, ne vienam buvo trauma, ir jos niekas nepadėjo įveikti. Gal todėl dalis žmonių rinkimuose vis dar ieško „gelbėtojų“, o pyktį perkelia ant simbolinių figūrų – tokių kaip Landsbergis.

Laisvė visiems atėjo su skirtinga kaina. Jei tai ignoruosime – neišsivaduosime iš praeities šešėlių. Ne žaizdas draskyti, o vieni kitus suprasti turėtume, jei norime žengti į ateitį.