Aušros Meškauskienės asmeninio albumo nuotr.

Aušra Meškauskienė ir Erika Širvinskienė jau antrą dešimtmetį dirba socialinėje sferoje. Abiejų darbo pradžia buvo Plungės vaikų globos namuose, kurie po pertvarkos buvo pervadinti į bendruomeninius. Plungės socialinių paslaugų centre vadovaujamas pareigas einančios moterys sako, kad retkarčiais vis dar jaučiamas bendruomenės nusistatymas prieš globojamus vaikus, tačiau visuomenės požiūris keičiasi, žmonės sąmoningėja.

– Abi šioje sferoje išdirbote ne vienerius ir ne dvejus metus. Papasakokite plačiau apie savo patirtį.
Erika: – Prieš aštuoniolika metų tuometiniuose vaikų namuose atlikau praktiką. Galvojau: kai tik ji pasibaigs, išeisiu. Tačiau direktorė pasiūlė pasilikti. Bet vis lankė abejonės. Galų gale direktorė mane prispaudė: lieki ar išeini, turi apsispręsti. Vaikų buvo per septyniasdešimt. Įsiminiau visų vardus, pavardes, susipažinau su jų gyvenimo istorijomis. Kai tik pakeičiau požiūrį į darbą ir pradėjau apie jį mąstyti kaip apie gyvenimą, viskas pasikeitė. Manau, kad esu dirbusi su maždaug pora šimtų vaikų. Visus prisimenu iki šiol.

Aušros Meškauskienės asmeninio albumo nuotr.

Bėgant metams keitėsi mano pareigos. Pradėjau dirbti socialine pedagoge. Paskui baigiau edukologijos studijas, įgijau socialinio darbo magistro laipsnį. Dabar esu Plungės socialinių paslaugų centro Pagalbos vaikui ir šeimai padalinio vadovė. Kuruoju ir Moterų krizių centrą, šeiminius namus, palydėjimo į savarankišką gyvenimą paslaugą jaunuoliams.

Aušra: – Aš irgi pradėjau dirbti vaikų globos namuose prieš aštuoniolika metų. Pradžioje – kaip socialinė pedagogė su mažesniais vaikais, turėjau vieną šeimyną. Pamenu, kaip norėjau pokyčių, organizuoti renginius. Bet supratau, kad vaikai daug ko nenori. Tačiau mažais žingsneliais judėjome į priekį. Džiaugiuosi, kad man pasisekė rasti ryšį su vaikais. Malonu prisiminti, kaip jie mane palydėjo į motinystės atostogas su savo sukurta daina. Tai buvo taip miela. Grįžusi po atostogų tapau Socialinių paslaugų centro direktorės pavaduotoja socialiniams reikalams.

– Darbas su tėvų globos netekusiais vaikais – ne iš lengvųjų. Kaip jums sekėsi priprasti prie šios sferos?
Erika: – Iš pradžių surinkdavau visą vaikų skausmą, jis kaupėsi manyje. Supratau, kad jei noriu likti šioje srityje, man reikia dirbti su savimi, pasirūpinti savo emocine sveikata. Stipriai investavau į save. Gal metus lankiausi pas psichoterapeutą, išmokau suvaldyti perdegimą, atsiriboti nuo darbo ne darbo metu. Laisvalaikiu daug skaitau, mėgstu keliauti. Ir stengiuosi nepamiršti, kad kai pasidaro sunku, visada galiu kreiptis pagalbos.

Aušra: – Pradžioje irgi labai išgyvendavau. Emociškai buvo sunku padaryti taip, kad visiems viskas patiktų. Man padėjo sportas. Knygų skaitymas ir kita panaši veikla man per lėta, norėjau aktyvaus užimtumo. Pamenu, kad net nesugebėdavau atostogauti, jausdavau įtampą, nes niekada nežinodavau, kas nutiks, gal teks netikėtai nutraukti savo atostogas ir grįžti į darbą. Buvo ypač sunkus laikotarpis, kai išėjo ankstesnė vadovė. Daug atsakomybės krito ant mano pečių. Bet išgyvenau.

Erika: – Per tuos metus buvo ir džiaugsmo, ir įvairiausių negandų. Tekdavo ir policiją kviesti, ir landynėse apsilankyti. Su šypsena pamenu, kaip vaikai išbandydavo naujas auklėtojas, vadinamąsias „mamas“. Bet smagiausi momentai – džiaugsmo akimirkos, kurios atperka visą darbą ir sunkumus. Pavyzdžiui, kai atvyksta aplankyti užaugę vaikai su savo vaikais. Arba kai gauname laiškų ar Kalėdų atvirukų su linkėjimais ir padėkomis prisidėjus prie jų gyvenimo.

– Minėjote institucinės globos pertvarką. Gal galite papasakoti plačiau, kokie pokyčiai su ja atėjo?
Aušra: – Vaikų globos namai buvo pertvarkyti į šeiminius, vėliau – bendruomeninius. Iš daugiau nei septyniasdešimt vaikų juose liko per trisdešimt, o šiuo metu bėra tik devyni. Visa tai neįvyko be darbo. Tam turėjo įtakos ir užaugusiųjų skaičius, ir globa šeimoje. Ieškojome vaikų giminių, rašėme projektus.

Taip pat džiugu, kad po pertvarkos mums pavyko labiau integruotis į visuomenę, o iki tol buvome užsidarę. Pas mus net mišių ateidavo kunigas laikyti, meno mokyklos koncertai ir kiti renginiai irgi vykdavo pas mus. O dabar mes patys visur keliaujame.

Erika: – 2018 m. atidarėme šeiminius namus. Po keleto metų iškraustėme vaikus į du butus, o 2024 m. – į naujai pastatytą namą Plungėje. Kad naujoji aplinka būtų kuo panašesnė į šeimos, o ne į institucijos. Vaikai gyvena puikiose vietose, iš kur patogu pasiekti mokyklas, būrelius ir kt. Visą parą kartu būna darbuotojai, kurie užtikrina vaikų saugumą. Dirba ir socialinė, ir individualios priežiūros darbuotoja, kiti specialistai. Mums svarbu, kad darbuotojai nesikeistų, nes vaikai pripranta prie jų, tampa savotiška šeima.

– Kas laukia globojamų vaikų, kai jiems sukanka aštuoniolika metų?
Erika: – Vaikai nėra paleidžiami į niekur. Vieni apsigyvena pas močiutes, gimines, kiti susiranda antrąsias puses. Jeigu turi negalią, apgyvendinami visos priežiūros institucijose – pensionuose ir kt. O motyvuotiems ir norintiems pagalbos jaunuoliams teikiame palydėjimo paslaugą. Ja gali naudotis asmuo nuo aštuoniolikos iki dvidešimt ketverių metų. Su jaunu žmogumi dirba koordinatorius ir individualios priežiūros darbuotojas. Konsultuoja, padeda, pataria, orientuoja į mokslus, darbą, gyvenamąją vietą. Dabar turime tris tokius jaunuolius. Du jau sėkmingai išleidome į gyvenimą.

Aušros Meškauskienės asmeninio albumo nuotr.

– Kaip manote, ar gerėja vaikų globos situacija Lietuvoje?
Aušra: – Mūsų valstybė dabar orientuojasi į Lietuvą be vaikų namų. Kiekvienas vaikas turi teisę pirmiausia augti savo biologinėje šeimoje. Bėdos atveju orientuojamasi skirti laikinąją globą, tuo metu sustiprinti šeimą, kad būtų galima sugrąžinti vaiką atgal. Visomis pagalbinėmis priemonėmis padedama šeimai tvarkytis. Ir tai duoda rezultatą. Statistikos duomenimis, 2023 metais Lietuvoje buvo 6 000 vaikų be globos, dabar – apie 2 000.

– Su kokiomis problemomis susidurdavo globojami vaikai anksčiau ir dabar?
Erika: – Seniau problemos būdavo kitokios: rūkymas, išgėrinėjimas. O dabar pasitaiko savo identiteto ieškojimų, net savižudybės grėsmių, vaikai labiau linkę į emocines bėdas. Anksčiau būdavo socialinis apleistumas. Pamokų nelankymas buvo aktualus ir seniau, tebėra ir dabar, nors to priežastys skiriasi. Turime psichologą. Esant poreikiui vežame vaikus pas psichoterapeutus, nes mums labai svarbi jų emocinė gerovė.

Mūsų tikslas – pozityvi socializacija. Turime paruošti vaikus savarankiškam gyvenimui ir išmokyti prisitaikyti prie pokyčių atsižvelgdami į jų poreikius, brandą.

– Buvo metas, kai vaikų globos namai skambėdavo ne iš pačios gražiausios pusės.
Erika: – Būdavo, kad vaikai tarpusavyje susikivirčydavo, reikėdavo ir griežtesnį žodį pasakyti, ir pabarti – kaip ir visose normaliose šeimose.

Už senus laikus mes negalime atsakyti. Vos tik pradėjusi dirbti esu to klaususi vyresnės auklėtojos Sakė, kad senais laikais būdavo tiek daug vaikų, jog, norint juos sukontroliuoti, tekdavo visus susodinus palaikyti.
Mano močiutė užaugo Marijampolės vaikų namuose. Yra pasakojusi, kaip gaudavo su liniuote per pirštus.

– Kaip minėjote, keičiasi ne tik pati institucinė globa, bet ir visuomenės požiūris į ją. Ar sulaukiate visuomenės paramos, palaikymo?
Erika ir Aušra: – Tikrai sulaukiame. Pasinaudodamos proga norime padėkoti ilgamečiam mūsų rėmėjui Valdui Ilginiui su šeima. Jo dėka vaikai lankėsi Paryžiuje, Laplandijoje, Kroatijoje, Liuksemburge, Vokietijoje, Estijoje, plaukė į Švediją, lipo į kalnus Slovakijoje, buvo Disneilende ir kt. Vasarą atostogauja Palangoje.

V. Ilginis remia vaikų gimtadienius, stovyklas ir kitus užsiėmimus. Šiemet vaikai ir patys prisidėjo prie stovyklų, taip ugdomas jų finansinis raštingumas. Gražu tai, kad Valdui rūpi vaikai ir kaip jiems sekasi. Jis jiems duoda gražių patarimų, pavyzdžiui, ateity padėti kitiems. Mes ir vaikai esame jam labai dėkingi. Vaikai patys tai kokį vaizdo įrašą sumontuoja, tai tortą iškepa atsidėkodami.

Taip pat jaučiame Savivaldybės ir pavienių žmonių palaikymą. Ačiū visiems.

– Pabaigoje gal norėtumėte ko nors palinkėti plungiškiams, kolegoms?
Erika: – Linkiu darbuotojams būti stipriems, neperdegti. Kad matytų, jog yra ne vieni ir kad viskas padaroma mažais žingsneliais. Esame kaip tikra šeima. O plungiškiams noriu palinkėti, kad ką bedarytų gyvenime, nepakenktų kitiems. Ir nedarykite to, ko negalite padaryti, padėkite taip, kaip galite padėti.

Aušra: – Kad žmonės pozityviau mąstytų, kad teigiamiau žiūrėtų į globojamus vaikus. Jie yra lygiai tokie patys, kaip ir visi vaikai. Jeigu kas turi galimybę, kviečiame vaikui suteikti džiaugsmą gyventi tikroje šeimoje ir tą, ką gali duoti geriausia – namus.