
Kalbinu kūrėją, romantikę, gyvūnų mylėtoją, psichologę Giedrę Jokulienę, kuri jau ketvirtus metus dirba Plungės Akademiko Adolfo Jucio progimnazijoje ir kasdien po darbų grįžta į savo numylėtą etnografinę sodybą, pavadintą „Sena dūšia“, atsigauti ir pasikrauti jėgų. Šioje sodyboje ji gyvena kartu su vyru Antanu, dviem katinais ir trimis šunimis. Buvo įdomu sužinoti, kaip Giedrei pavyksta suderinti kūrybą, darbą bei didelę meilę gyvūnams.
Pats likimas grąžino prie šaknų
„Sena dūšia“ – tai etnografinė saugoma sodyba Juodupėnų kaime, Kretingos rajone. Tokį pavadinimą sodybai sugalvojo Giedrės vyras, kuris, pasak jos, visada turi genialių minčių. Pagrindinis gyvenamas namas buvo pradėtas statyti dar 1850 m. Tai buvo dviejų galų didelė lietuviška troba, kurioje gyveno kaimo pirmininkas – stambus žemvaldys. Klėtis buvo skirta darbininkams gyventi, o kamara – bernams ir mergoms.

Giedrė ir Antanas daug ir su meile dirba, kad sodybą prikeltų naujam gyvenimui, bet kartu siekia išsaugoti jos autentiką. Giedrė juokauja: „Nieko nėra amžino, išskyrus remontus“. Nesibaigia jie ir šioje sodyboje – sutvarkius vieną kampą, jau reikia imtis kito.
Sodyba turtinga išlikusiais senoviniais daiktais, baldais ir įrankiais. Čia galima išvysti audimo stakles, duonkepį ir net senovinę aslą. Visą šį turtą kartu su sodyba Giedrei, vos tik sulaukusiai pilnametystės, padovanojo jos tėveliai. Sodybą jie nupirko Anapilin iškeliavus senajai jos gyventojai Bronelei. Įdomus sutapimas, kad iš šios vietos buvo kilusi Giedrės močiutė, tad tarytum pats likimas grąžino ją prie šaknų.
O ar nebuvo noro persikraustyti gyventi kažkur patogiau, moderniau? Moteris sako, kad tikrai norėtųsi įsikurti patogiau ir geriau, bet širdis yra tarytum įspausta šioje vietoje, čia visos viltys ir svajonės. Norisi plėsti ir populiarinti šią sodybą, kad ir kiti ją pamatytų, rengti edukacijas. Kas žino, gal kažkada ši sodyba net pataps muziejumi.
Kūrybos ir darbo dermė
Iššūkių pilna ne tik moters pasirinkta gyvenamoji vieta, bet ir psichologės specialybė. „Norėjau padėti žmonėms“, – sako ji.
Dirbantys mokykloje žino, kad čia niekada netrūksta streso ir nuovargio, iššūkių ir įvairių emocijų. Kad nepervargtų, G. Jokulienei padeda kūryba, savęs pažinimas, darbas su savimi. Moteris prisipažįsta kartais pagalvojanti, kad norėtų pailsėti nuo žmonių, bet pabuvusi kelias dienas nuošaly ir vėl būna pasirengusi kibti į darbus.
Pasak jos, pats žmogus turi ieškoti, kas jam padeda. Vienam tai gali būti šokis, kitam – kūryba, trečiam – gyvūnų terapija, meditacija ar sportas.
Ji pati savo darbe mėgsta taikyti dailės terapiją, kuri padeda atsipalaiduoti ir geriau pažinti save. Taip pat veda įvairias edukacijas ir savęs pažinimo užsiėmimus.
Kūryba Giedrę lydėjo nuo pat vaikystės. Jau tada kūrė savo knygeles bei rašė laiškus. O dabar tai jos gyvenimo būdas ir tuo pačiu didelis įkvėpimas gyventi kitaip. Pašnekovė sako norinti, kad ir kiti žmonės atrastų kūrybą bei jos naudą. Šiuolaikiniame pasaulyje, kai yra tiek daug streso, kūryba padeda pabėgti, pasijusti laisvu nuo visų rūpesčių, nuo blogų emocijų.
„Labai džiugu, kad yra daug kuriančių žmonių, kurie nebijo pokyčių. Jie yra patys laimingiausi. Jie nebijo ir yra drąsūs. Jeigu žmogus leidžia sau įgyvendinti savo seną svajonę ar hobi, gyvenimas nusispalvina kitomis spalvomis. Žmogus turi leisti sau eksperimentuoti ir kartu augti“, – teigia ji.
Pati Giedrė niekada nestokoja kūrybinių idėjų, jau kurį laiką gamina medinius žaisliukus ir juos dekoruoja. Prieš kelerius metus buvo labai išpopuliarėjusios jos su vyru gamintos medinės eglutės, kitos dekoracijos.
Susidomėjimo būta didelio, teko siųsti gaminius net į Klaipėdą, Vilnių ir kitus miestus. Viena iš tokių gaminių populiarumo priežasčių – kad medis yra šilta medžiaga, tinkanti visuose interjeruose. Tokių rankų darbo gaminių netrūksta ir pačių Jokulių namuose, šeimos kalėdinę eglę puošia rankų darbo žaisliukai.
Meilė gyvūnams
„Sena dūšia“ jau nebeįsivaizduojama ir be gyvūnų. Giedrė nuo pat vaikystės labai mėgo šunis. Gal dėl to, kad jos pati pirma perskaityta knyga buvo apie seną senbernarą. Giedrės bočius irgi turėjo ištikimą draugą, kuris lydėdavęs jį į laukus ir laukdavęs, kol šeimininkas pabaigs visus darbus.

Dabar viena iš geriausių jos draugių yra dešimtmetė taksų veislės kalytė Liza. „Ji yra mano terapeutė, išklausytoja ir draugė. Tikiu gyvūnų terapija, po sunkios darbo dienos labai naudinga paglostyti šunį, su juo pasivaikščioti. Ji geriausiai žino mane, mano savijautą, nuotaiką, kartais net nieko sakyti nereikia, pamato iš gestų, ką mes darysime, kur eisime ir ko norime. Ji moka keletą komandų ir supranta apie dešimt žodžių.“
Giedrės vyrui kompaniją palaiko vilkinis šuo. Jie ir žaidžia, ir į žygius eina kartu. Įdomu tai, kad sodyboje puikiai sugyvena net šunys ir katės, todėl Giedrė juokauja, kad sena patarlė „sutaria kaip šuo su kate“ čia visiškai netinka. Sutuoktiniai stebisi, kad kartais visi augintiniai veikia it organizuota grupuotė: vienas numeta kokį gardų kąsnelį nuo stalo, o kitas skanauja po stalu.
Kaniterapija ir savanorystė
Moteris nesenai pradėjo studijuoti ir kaniterapiją (tai toks alternatyvus ar pagalbinis gydymo būdas, pasitelkiant specialiai paruoštą šunį). Tai dar visai jauna sritis Lietuvoje, kuri ne taip senai buvo reglamentuota. Gyvūnas gali būti terapeutas ir padėti žmogui, turinčiam negalią ar psichologinių sunkumą, gyti. Kaniterapija veikia ir kaip reabilitacija po traumų ar ligų.
„Tikiu, kad ateityje turėsiu šuniuką, kuris bus išlaikęs egzaminus, ir mes galėsime padėti kitiems“, – sako pašnekovė, šiuo metu retkarčiais skubanti į pagalbą „Plungės priglaustukų“ globojamiems benamiams šunims ir katėms.
Pasak jos, ne be reikalo sakoma, kad tas, kas nemyli gyvūnų, nėra geras žmogus. Giedrė poroms rekomenduoja santykių pradžioje įsigyti kokį augintinį – tai būtų puiki treniruotė prieš auginant vaikus, kartu ir tam tikras santykių išbandymas. Labai svarbu ir augančiam vaikui turėti augintinį, kad pajustų rūpestį, meilę, atsakomybę. Taip vaikai gauna puikių pamokų.

Parašykite komentarą