Sauliaus NARKAUS nuotr.

Že­mė, ku­rio­je gy­ve­na­me, kal­ba – per paukš­čių gies­mes, upe­lio čiur­le­ni­mą, so­dų žy­dė­ji­mą, per žmo­nių ran­ko­mis su­kur­tą gro­žį. Lie­tu­viai mėgs­ta puo­se­lė­ti sa­vo so­dy­bas. Vie­ni jo­se so­di­na ryš­kias­pal­vių gė­lių ki­li­mus, ki­ti pir­me­ny­bę ati­duo­da de­ko­ra­ty­vi­niams krū­mams, tre­ti sie­kia na­tū­ra­lu­mo, su­si­lie­ji­mo su gam­ta. Bū­tent to­kia yra al­sė­diš­kių Ind­rės ir An­ta­no Žul­kų so­dy­ba, ku­rio­je ža­lia skly­po juos­ta, tar­si nu­žen­gu­si nuo na­mo te­ra­sos, bė­ga link tven­ki­nio, už­šo­ka ant liep­to ir ne­ria to­lyn, kol įsi­lie­ja į srau­nų Sruo­jos upe­lį.

Skly­po ga­le – al­man­tis Sruo­jos upe­lis
Per ne­se­niai Al­sė­džiuo­se vy­ku­sią mies­te­lio šven­tę „Al sie­du 2025“ bu­vo ap­do­va­no­ti gy­ven­to­jai, ku­rie, gra­žin­da­mi sa­vo so­dy­bų skly­pus, kur­da­mi juo­se pri­va­čius ro­jaus kam­pe­lius, puo­se­lė­ja ir bend­rą mies­te­lio pa­veiks­lą. Tarp ap­do­va­no­tų­jų – Ind­rė ir An­ta­nas Žul­kai. Se­niū­ni­jos ko­mi­si­jos spren­di­mu su­tuok­ti­nių so­dy­ba šie­met tei­kia­ma ra­jo­ni­nei gra­žiau­sių skly­pų kon­kur­so ap­žiū­rai.

I. ir A. Žul­kai ap­lin­ką tvar­ky­ti pra­dė­jo dar te­be­vyks­tant na­mo sta­ty­bai. „Kai nu­si­pir­ko­me so­dy­bą, jo­je bu­vo vie­nin­te­lis nau­do­ti tin­kan­tis pa­sta­tas – po že­me įreng­tas rū­sys. O skly­pas – vi­siš­kai ne­sut­var­ky­tas“, – kal­bė­jo Ind­rė.

Da­bar že­mė iš­ly­gin­ta ir ap­sė­ta žo­le, ku­rią rū­pes­tin­gai pri­žiū­ri žo­liap­jo­vė ro­bo­tas. Te­ri­to­ri­ja ap­so­din­ta kal­nų pu­še­lė­mis – Žul­kai sva­jo­ja, kad jos kuo grei­čiau užaug­tų ir su­teik­tų nors šiek tiek pri­va­tu­mo. Vi­du­ry skly­po – tven­ki­nys. Praė­ju­siais me­tais ant jo įreng­ta te­ra­sa, van­dens pa­vir­šiu­je žy­di tri­jų spal­vų le­li­jos, tarp ku­rių plau­kio­ja lau­ki­nės an­tys. Nors va­din­ti lau­ki­niais paukš­čius, ku­rie kas va­ka­rą atei­na prie na­mų slenks­čio rei­ka­lau­ti le­sa­lo, gal ir ne­be­de­rė­tų.

Sauliaus NARKAUS nuotr.

Ato­kiau­sia­me kam­pe rie­šu­tus bran­di­na pa­pras­ta­sis ir rau­do­na­sis laz­dy­nai, po jais pa­si­slė­pu­sio­se aukš­ta­lys­vė­se au­ga prie­sko­ni­nės dar­žo­vės. Šei­mi­nin­kai yra pa­si­so­di­nę ke­le­tą obe­lų, per­si­ko me­dį, saus­me­džių ir ki­tų uo­gak­rū­mių. Šak­nis į že­mę su­lei­dęs jau­nas ąžuo­liu­kas, jam la­pais mo­ja ša­lia au­gan­ti lie­pai­tė. Abu jie pa­so­din­ti per su­tuok­ti­nių vai­kų krikš­ty­nas: ąžuo­liu­kas ža­liuo­ja de­vyn­me­čio sū­naus Žy­gi­man­to, lie­pai­tė – me­tais jau­nes­nės Luk­nės gar­bei.

Kaip jau mi­nė­jo­me, il­ga ve­jos juos­ta pa­ny­ra į upe­lį. Ša­lia jo ant ber­žo ša­kos su­pa­si pakabinamas krėslas – šei­mi­nin­kė ne­slė­pė mėgs­tan­ti čia pri­sės­ti ir pa­si­klau­sy­ti Sruo­jos vers­mės čiur­le­ni­mo. Kad ga­lė­tų mė­gau­tis to­kiu gra­žiu vaiz­du, su­tuok­ti­niams te­ko įdė­ti ne­ma­žai dar­bo – iš­kirs­ti už­žė­lu­sius brūz­gy­nus, iš upe­lio dug­no iš­va­ly­ti su­si­kau­pu­sias šiukš­les – pa­dan­gas, stik­lo du­že­nas.

Nors se­no­sios so­dy­bos pėd­sa­kų skly­pe be­veik ne­be­li­kę – iš­sau­go­tas anks­tes­nių šei­mi­nin­kų įreng­tas po­že­mi­nis rū­sys. Įė­ji­mą į jį žy­mi su­si­vi­ju­sios vyn­me­džių ša­kos. Bu­vu­sios so­dy­bos is­to­ri­ją sau­go ir virš rū­sio ry­man­ti guoba.

Žmo­nos su­ma­ny­mus įgy­ven­di­na ga­bias ran­kas tu­rin­tis su­tuok­ti­nis
Mū­sų ap­ra­šy­tą vaiz­dą re­gi tik tie, ku­rie už­su­ka į sve­čius. Fa­sa­di­nė­je, vi­siems ma­to­mo­je, pu­sė­je ža­lu­mos ma­žiau. Di­džiau­sia puoš­me­na čia – bal­tų žie­dų gal­vas ke­lian­čios hor­ten­zi­jos ir ga­ra­žo kolonas ko­ke­tiš­kai ap­si­ka­bi­nu­sios jau­nos ak­ti­ni­di­jos.

Vi­są šią har­mo­ni­ją su­tuok­ti­niai kū­rė ir dar kurs ne vie­ne­rius me­tus. „Esa­me pa­pras­ti žmo­nės. Gy­ve­na­me iš at­ly­gi­ni­mo, to­dėl prieš im­da­mie­si ko­kio su­ma­ny­mo įgy­ven­di­ni­mo pir­miau­sia tu­ri­me tam su­kaup­ti pi­ni­gų. An­ta­no ran­kos – la­bai ga­bios, jis mėgs­ta dirb­ti su me­džiu, iš­ma­no sta­ty­bos dar­bus. Daž­niau­siai aš su­gal­vo­ju ko­kią idė­ją, o vy­ras ją rea­li­zuo­ja“, – pa­sa­ko­jo šei­mi­nin­kė.

Sauliaus NARKAUS nuotr.

Pi­ni­gų na­mui už­si­dir­bo Ai­ri­jo­je
Pa­kal­bė­ję apie so­dy­bą, pa­no­ro­me kiek dau­giau su­ži­no­ti apie pa­čius šei­mi­nin­kus. Paaiš­kė­jo, kad A. Žul­kus – vie­ti­nis, al­sė­diš­kis. Ind­rė su tė­vais ne­to­lie­se – Jo­gau­dų kai­me – gy­ve­no. Abu jie mo­kė­si Al­sė­džiuo­se, tad pa­žįs­ta­mi yra nuo mo­kyk­li­nio suo­lo. Rugp­jū­tį po­ra mi­nės san­tuo­kos 12 me­tų su­kak­tį, nors kar­tu gy­ve­na il­giau – sep­ty­nio­li­ka me­tų.

Kaip sa­kė al­sė­diš­kė, bai­gę mo­kyk­lą jie­du su An­ta­nu iš­va­žia­vo dirb­ti į Ai­ri­ją. Sva­jo­jo su­si­tau­py­ti nuo­sa­vam būs­tui. Po sep­ty­ne­rių už­sie­ny­je pra­leis­tų me­tų įsi­gi­jo skly­pą, pra­dė­jo sta­ty­ti na­mą. Kad už­baig­tų sa­vo sva­jo­nių pro­jek­tą, An­ta­nui dar te­ko pa­dir­bė­ti Nor­ve­gi­jo­je. Į pir­muo­sius nuo­sa­vus na­mus šei­ma įsi­kė­lė prieš de­vy­ne­rius me­tus, ar­tė­jant Ka­lė­doms.

Sauliaus NARKAUS nuotr.

Ind­rė tei­gė anks­čiau ne­la­bai no­rė­ju­si gy­ven­ti Al­sė­džiuo­se – tai bu­vo jos vy­ro sva­jo­nė, bet da­bar pa­si­rin­ki­mu la­bai džiau­gia­si. Pa­tin­ka nuo­šir­dūs, ra­mūs vie­ti­niai žmo­nės, ge­ri kai­my­nai. No­rin­tiems gy­ven­ti ak­ty­viau, pa­sak Ind­rės, mies­te­ly­je ga­li­ma su­si­ras­ti įvai­riau­sios veik­los.

Džiau­gia­si ge­ru ko­lek­ty­vu ir pui­kiais san­ty­kiais su ar­ti­mai­siais
Mo­te­ris pri­si­pa­ži­no vi­suo­me­ni­nia­me bend­ruo­me­nės gy­ve­ni­me ne­da­ly­vau­jan­ti: „Ne­lie­ka tam lai­ko. Be to, esa­me to­kie žmo­nės, ku­riems la­biau rei­kia ar­ti­mų­jų, šei­mos nei drau­gų. Tu­ri­me tė­vus, bro­lių, se­se­rų, to­dėl daž­nai ren­ka­mės vie­ni pas ki­tus. So­dy­bo­je įsi­ren­gė­me zo­ną, kur ga­li­me ir „gri­lin­ti“, ir troš­ki­nius vir­ti, tad daž­nai va­ka­ro­ja­me jo­je mė­gau­da­mie­si ar­ti­mų­jų ra­tu.“

Abu Žul­kai šiuo me­tu dir­ba „Vi­čiū­nuo­se“ – An­ta­nas yra ope­ra­to­rius, o Ind­rė mo­ko­si bū­ti ope­ra­to­re. Paš­ne­ko­vė džiau­gė­si jau­nu, drau­giš­ku ko­lek­ty­vu, ne­slė­pė, kad dar­bas įmo­nė­je jai la­bai pa­tin­ka. Džiau­gė­si ir tuo, kad su vy­ru pa­vy­ko taip su­de­rin­ti dar­bo gra­fi­kus, kad pa­tys, be ki­tų pa­gal­bos, ga­li pa­si­rū­pin­ti vai­kais.

Sauliaus NARKAUS nuotr.

Lais­vu lai­ku nuo dar­bo šei­ma mėgs­ta bū­ti gam­to­je – tė­vai su vai­kais va­ži­nė­ja dvi­ra­čiais, lei­džia­si į žy­gius pa­žin­ti­niais ta­kais Že­mai­ti­jo­je, gry­bau­ja, uo­gau­ja. „Vi­so to ini­cia­to­rius yra An­ta­nas. Jis su­gal­vo­ja šei­mai veik­los, o aš pri­ta­riu vy­ro su­ma­ny­mui. Jam pa­tin­ka vi­sa, kas su­si­ję su bu­vi­mu gam­to­je. Ry­tais apei­na so­dy­bą, ap­žiū­ri kiek­vie­ną au­ga­lą, pa­sto­vi ant tven­ki­nio te­ra­sos. Jis la­bai pe­dan­tiš­kas, ma­to, kur ką jau rei­kia pa­tvar­ky­ti. Ir su uoš­ve pui­kiai su­ta­ria – tu­ri jie daug ką bend­ro, nes ma­no tė­vų so­dy­ba taip pat la­bai gra­žiai tvar­ko­ma. Ma­ma sa­vo ran­ko­mis gė­ly­nų gė­ly­nus už­so­di­nu­si. Pri­rei­kus ir mums ga­li pa­tar­ti. Pa­siū­lė man nu­si­pirk­ti ir pa­si­so­din­ti hor­ten­zi­jų. Pa­si­so­di­nau, pa­ti­ko. Da­bar pa­ti au­gi­nuo­si nau­jų krū­me­lių ir tuo la­bai di­džiuo­juo­si“, – pa­sa­ko­jo šei­mi­nin­kė.

Sauliaus NARKAUS nuotr.

Nors hor­ten­zi­jų žie­dai ir džiu­gi­na, mo­te­ris sa­kė ne­pla­nuo­jan­ti įveis­ti di­des­nių gė­ly­nų. „No­ri­me su­si­tvar­ky­ti ap­lin­ką taip, kad tu­rė­tu­me lai­ko ja pa­si­džiaug­ti, o ne tik tvar­ky­ti. Mėgs­ta­me mau­dy­tis tven­ki­ny­je, at­si­gai­vin­ti upe­lio van­de­ny­je. Man at­ro­do, kad mums la­bai pra­vers­tų skly­po ga­le pa­sta­ty­ta pir­te­lė. Ir jei­gu vy­ras pri­tars ma­no sva­jo­nei, ji anks­čiau ar vė­liau ten at­si­ras“, – da­li­jo­si pla­nais, su­si­ju­siais su to­les­niu nuo­sa­vo ro­jaus kam­pe­lio puo­se­lė­ji­mu, pa­šne­ko­vė.

Gro­žio sė­jė­ju ga­li­me bū­ti kiek­vie­nas
Iš­va­žia­vo­me iš Al­sė­džių dar kar­tą įsi­ti­ki­nę, kad darbš­čių ran­kų pri­si­lie­ti­mai ty­liai ku­ria gra­žes­nį pa­sau­lį, ku­rio da­li­mi esa­me kiek­vie­nas. Kaip kiek­vie­nas ga­li­me bū­ti ir gro­žio sklei­dė­ju že­mė­je, į ku­rią įsi­kim­ba ne tik au­ga­lų šak­nys, bet ir mū­sų pa­čių šir­dys.