Va­sa­rio 26-osios va­ka­rą Rie­ta­vo sa­vi­val­dy­bės kul­tū­ros cent­ras jau tre­čią kar­tą pa­kvie­tė rie­ta­viš­kius pa­si­ner­ti į kū­ry­bos upę, ku­rios tėk­mė­je skam­bė­jo My­ko­lo Kleo­po Ogins­kio me­no mo­kyk­los mo­ki­nių at­lie­ka­ma mu­zi­ka ir kraš­to li­te­ra­tų ei­lės. Su­si­rin­ku­sių­jų akis džiu­gi­no įvai­ria tech­ni­ka at­lik­tų dai­lės dar­bų pa­ro­dė­lė, ku­rią pa­gy­vi­no spal­vo­ti ran­kų dar­bo žais­liu­kai ir gam­ta al­suo­jan­tys sta­liaus dar­bai – iš me­džio pa­da­ry­tos le­syk­lė­lės, in­ki­lai, bui­ty­je nau­do­ja­mi prie­tai­sai. Kraš­to kū­rė­jų ge­bė­ji­mas at­ver­ti jaus­mus ir šir­dį erd­vę už­pil­dė nuo­šir­du­mu, tad bū­ta ir sen­ti­men­tų, ir aša­rų, ir juo­ko.

Ren­gi­nį pra­dė­jo li­te­ra­tai
Šie­met kraš­to kū­rė­jų kū­ry­bos va­ka­ras skir­tas Rie­ta­vo sa­vi­val­dy­bės 25-me­čiui. Dar­bų au­to­rius – ra­šy­to­jus, dai­li­nin­kus, skulp­to­rius, de­ko­ra­ty­vi­nio me­no kū­rė­jus – pri­sta­tė renginio ve­dė­ja Eg­lė Fa­bi­jo­na­vi­čie­nė.

Pir­mie­ji sa­vo kū­ry­ba da­li­jo­si žmo­nės, sa­vo jaus­mus iš­reiš­kian­tys žo­džiais, – Rie­ta­vo tre­čio­jo am­žiaus uni­ver­si­te­to li­te­ra­tų klu­bo „Švie­sa“ na­riai gi­lio­gi­riš­kė Vi­da Mi­nel­gie­nė, žad­vai­niš­kis Sta­sys Jur­gai­tis, bu­vu­si il­ga­me­tė Tve­rų mo­kyk­los mo­ky­to­ja Zo­fi­ja Vai­čie­nė ir Rie­ta­vo kul­tū­ros cent­ro re­ži­sie­rė Vik­to­ri­ja Ei­ro­šie­nė. Au­to­riai pa­tys skai­tė sa­vo kū­ry­bos ei­lė­raš­čius, ku­riuo­se su­dė­tos min­tys, gi­mu­sios iš mei­lės gim­tam kraš­tui, ar­ti­mam žmo­gui, ku­riais iš­sa­ko­mos pa­čios stip­riau­sios emo­ci­jos.

Z. Vai­čie­nė žiū­ro­vams pri­sta­tė ir ke­tu­ris sa­vo ran­ko­mis siu­vi­nė­tus pa­veiks­lus.

Kū­ry­bos pro­ce­sas – svar­biau nei pa­ts re­zul­ta­tas
Ne ma­žiau nei žo­džiai iš­raiš­kin­gi – spal­vos, li­ni­jos, po­tė­piai. Į vi­zua­li­nės kū­ry­bos pa­sau­lį su­si­rin­ku­siuo­sius pa­kvie­tė dvi ta­py­bos ir brai­žy­bos me­ni­nin­kės – Rie­ta­vo Lau­ry­no Ivins­kio gim­na­zi­jos pra­di­nių kla­sių mo­ky­to­ja, ak­ty­vi sa­vi­veik­li­nin­kė Dai­va Bal­se­rie­nė ir My­ko­lo Kleo­po Ogins­kio me­no mo­kyk­los Dai­lės sky­riaus ug­dy­ti­nė El­zė Ve­ly­ky­tė.

D. Bal­se­rie­nė pri­sta­tė vie­ną ke­ra­mi­kos ir du ta­py­bos dar­bus. Rie­ta­viš­kė nuo­šir­džiai pa­pa­sa­ko­jo, ko­kio­mis ap­lin­ky­bė­mis gi­mė kū­ri­nio idė­jos, at­vi­ra­vo apie priim­tus sa­vo gy­ve­ni­mo spren­di­mus, ti­kė­ji­mą tuo, kad esa­me glo­bo­ja­mi aukš­tes­nių jė­gų.

E. Ve­ly­ky­tės dar­bai nu­ste­bi­no tech­ni­kos įvai­ro­ve – žiū­ro­vams pa­teik­ti tep­tu­ku ta­py­ti, pei­liu­ku iš­skus­ti, iš­de­gin­ti ant me­džio dar­bai ir net mi­ni skulp­tū­ra. De­vin­to­kė pa­sa­ko­jo, kad vie­nas iš jos mėgs­ta­miau­sių kū­ry­bos ob­jek­tų – mo­te­ris, nors tu­ri nu­ta­piu­si ir klou­nų pa­veiks­lų ko­lek­ci­ją. „Kū­ry­ba man – tai ne tik me­nas, bet ir bū­das iš­reikš­ti sa­ve, sa­vo pa­sau­lė­žiū­rą bei emo­ci­jas“, – sa­kė El­zė, pri­pa­žin­da­ma, kad ją la­biau ža­vi pa­ts kū­ry­bos pro­ce­sas nei re­zul­ta­tas.

Lem­pų švie­so­je – de­ko­ra­ty­vio­jo me­no kū­rė­jai
De­ko­ra­ty­vi­nei kū­ry­bai at­sto­va­vo Vir­gi­ni­jus Jur­kus, Ra­mu­nė Ku­nei­kie­nė, Ma­ri­na Skrups­kie­nė. Pris­ta­ty­da­ma šiuos ga­bius žmo­nes E. Fa­bi­jo­na­vi­čie­nė kal­bė­jo: „Kai su­si­tin­ka ta­len­tas, kant­ry­bė ir mei­lė, gims­ta uni­ka­lūs ran­kų dar­bo kū­ri­niai. Kai ku­rie mū­sų kraš­to kū­rė­jai ku­ria sa­vo pa­sau­lius iš įvai­rių me­džia­gų: vie­na ne­ria ste­buk­lus, ki­ta su­tei­kia nau­ją gy­ve­ni­mą ant­ri­nėms ža­lia­voms, o kai kam me­džiai virs­ta gra­žiau­siais ga­mi­niais ir na­mų apy­vo­kos daik­tais.“

La­bar­džiuo­se gy­ve­nan­tis V. Jur­kus – auk­si­nių ran­kų sa­vi­nin­kas. Jo kū­ry­bos įkvėp­tas me­dis at­gy­ja bui­ty­je nau­do­ja­mais daik­tais – pa­li­pu­kais, ka­byk­lo­mis, len­te­lė­mis, va­zo­nais, sto­vais, ma­žo­sios ar­chi­tek­tū­ros dir­bi­niais – suo­liu­kais, sū­py­nė­mis, pa­vė­si­nė­mis ir net pa­sta­tais – rąs­ti­niais na­mais, pir­te­lė­mis. La­bar­diš­kis ne­slė­pė, kad idė­jos pas jį atei­na per sap­nus, kad įkvė­pi­mo sa­vo dar­bams ieš­ko ir su­pan­čio­je ap­lin­ko­je.

Rie­ta­viš­kę R. Ku­nei­kie­nę dau­gu­ma žmo­nių pa­žįs­ta kaip par­duo­tu­vės „Bu­mas“ ad­mi­nist­ra­to­rę, bet ma­žai kas ži­no, kad, grį­žu­si iš dar­bo, mo­te­ris pa­si­ne­ria į siū­lų pa­sau­lį. Jos ran­kų, vą­še­lio, siū­lų ir kū­ry­bos sin­te­zės pro­duk­tas – minkš­ti spal­vo­ti žais­lai. Ra­mu­nė pa­sa­ko­jo į kū­ry­bą pa­si­nė­ru­si ta­da, kai na­mus pa­li­ko užau­gę vai­kai. At­si­ra­du­sį lais­vą lai­ką mo­te­ris už­pil­dė ner­da­ma ser­ve­tė­les, siu­vi­nė­da­ma pa­veiks­lus, už­siim­da­ma de­ku­pa­žu ir net kep­da­ma py­ra­gus. Su­si­do­mė­ju­si žais­liu­kų nė­ri­mu pa­ni­ro į spal­vų pa­sau­lį. Pag­rin­di­nis jos mo­ky­to­jas – in­ter­ne­tas. Kū­rė­ja juo­ka­vo: „Nė­ri­mas po die­nos, pra­leis­tos bend­rau­jant su žmo­nė­mis, man lyg te­ra­pi­ja. Te­ra­pi­ja ir ma­no vy­rui, nes aš – už­siė­mu­si.“ R. Ku­nei­kie­nė sa­vo ran­kų dar­bo žais­liu­kus rea­li­zuo­ja per in­ter­ne­tą. Sa­kė, kad džiau­gia­si ga­vu­si už­sa­ky­mą, nes ta­da vie­to­je nu­pirk­to žais­liu­ko ga­li megz­ti nau­ją, ki­taip na­muo­se vie­tos pri­trūk­tų.

Bu­vu­si Že­mai­ti­jos ko­le­gi­jos dės­ty­to­ja M. Skrups­kie­nė yra iš­skir­ti­nių ga­mi­nių – tri­ma­čių pa­veiks­lų iš ant­ri­nių ža­lia­vų – au­to­rė. Apie kū­ry­bos atė­ji­mą į jos gy­ve­ni­mą mo­te­ris pa­sa­ko­jo: „No­rė­jau nu­si­da­žy­ti du­ris, ieš­ko­jau in­ter­ne­te pa­ta­ri­mų, kaip tai rei­kė­tų da­ry­ti, ir pra­dė­jo tas in­ter­ne­tas man kiš­ti įvai­riau­sias idė­jas. Už­si­ka­bi­nau, o du­rys taip ir li­ko ne­nu­da­žy­tos… Esu be­dar­bė, ma­ne ši kū­ry­ba sau­go nuo iš­pro­tė­ji­mo, lei­džia pra­smin­gai leis­ti lais­va­lai­kį.“

Tri­ma­čiai kū­rė­jos dar­bai vi­zua­liai at­ro­do kaip me­ta­lo dir­bi­niai, nors iš tie­sų jie su­kur­ti iš kar­to­no, me­džia­gos, vyš­nių kau­liu­kų ir ki­to­kių ant­ri­nių ža­lia­vų.

Pa­žin­tis su pro­fe­sio­na­lio­mis me­ni­nin­kė­mis

Va­ka­ro pa­bai­gą vai­ni­ka­vo pa­žin­tis su pro­fe­sio­na­lių menininkių Emi­li­jos Gri­ciū­tės ir Gab­rie­lės Gri­ciū­tės kū­ry­ba.
2023 m. bai­gu­si ba­ka­lau­ro stu­di­jas Vil­niaus dai­lės aka­de­mi­jos Ke­ra­mi­kos ka­ted­ro­je, šiuo me­tu tos pa­čios spe­cia­ly­bės ma­gist­ro laips­nio sie­kian­ti Emi­li­ja sa­vo dar­bus yra de­monst­ra­vu­si dau­gy­bė­je gru­pi­nių ir per­so­na­li­nių pa­ro­dų.

„Sa­vo kū­ry­bo­je ne­re­tai ref­lek­tuo­ju šiuo­lai­ki­nei vi­suo­me­nei ak­tua­lias so­cia­li­nes pro­ble­mas: su­sve­ti­mė­ji­mą, ne­san­tai­ką, dep­re­sy­vias se­nė­jan­čios vi­suo­me­nės nuo­tai­kas. Įk­vė­pi­mo se­miuo­si iš kas­die­nės ap­lin­kos, ku­rią ana­li­zuo­ju ir per­tei­kiu skulp­tū­riš­ku ir funk­cio­na­liu daik­tų pa­vi­da­lu. Jung­da­ma skir­tin­gus sti­lius ir raiš­kos for­mas, ku­riu ke­ra­mi­nius ob­jek­tus“, – kal­bė­jo me­ni­nin­kė, pri­sta­ty­da­ma ke­ra­mi­kos dir­bi­nius.

G. Gri­ciū­tė – vi­zua­lio­jo me­no kū­rė­ja, ku­rios kū­ry­ba dau­giau­sia api­ma skulp­tū­rą, ins­ta­lia­ci­jas, ko­lia­žus ir vi­deo­me­ną. Me­ni­nin­kė ty­ri­nė­ja kas­die­ny­bės me­lan­cho­li­ją. „Sa­vo kū­ry­bo­je daž­niau­siai ap­žvel­giu gy­ve­ni­mą ma­ža­me mies­te­ly­je, ana­li­zuo­ju ap­lin­ką, jo­je esan­čius ob­jek­tus ar įvy­kius, ieš­ko­da­ma siur­rea­lis­ti­nių, pa­slap­tin­gų mo­men­tų“, – pa­sa­ko­jo Gab­rie­lė.

Au­to­riams pa­lin­kė­jo įkvė­pi­mo
Kai vi­si au­to­riai ir jų dar­bai bu­vo pri­sta­ty­ti, už da­ly­va­vi­mą ren­gi­ny­je ir pa­si­da­li­ji­mą sa­vo kū­ry­ba kraš­to kū­rė­jams dė­ko­jo Rie­ta­vo kul­tū­ros cent­ro di­rek­to­rė Bi­ru­tė Ged­mi­nai­tė. Pa­dė­kos žie­dai įteik­ti ir va­ka­rą mu­zi­ka už­pil­džiu­siems jau­nie­siems mu­zi­kan­tams – pia­nis­tams Sau­lei Mons­ta­vi­čiū­tei (mo­ky­to­ja Rai­mon­da Ja­sins­kie­nė) ir Pau­liui Ši­lei­kai (mo­ky­to­ja Gin­ta­rė Sa­ba­liaus­kie­nė), smui­ki­nin­kei Er­lan­dai Pet­ku­tei (mo­ky­to­ja Dai­va Biel­kaus­kie­nė).

„Te­gul kū­ry­ba ne­si­bai­gia, o mū­sų kraš­to me­ni­nin­kų dar­bai gar­si­na Rie­ta­vą!“ – at­si­svei­kin­da­ma lin­kė­jo va­ka­ro ve­dė­ja Eg­lė.