Naujosios Vyriausybės formavimas primena ne rimtą politiką, o teatro spektaklį. Tik šį kartą pagrindinis vaidmuo atiteko ne premjerui, ne prezidentui, o Remigijui Žemaitaičiui – žmogui, kurį dar neseniai daug kas matė politikos paraštėje. Dabar gi jis – tikrasis „auksinis balsas“.

Iki šiol valdantieji galėjo jaustis tvirtai – jų rankose buvo 86 mandatai: 52 socialdemokratų, 19 „aušriečių“ ir 15 demokratų. Tačiau naujoji kombinacija jau bus mažesnė – 82-jų narių: 52 socialdemokratų, 19 „aušriečių“ ir 11 valstiečių bei krikščioniškų šeimų sąjungos atstovų. Dar neaišku, ar valstiečiai sutiks eiti kartu, o socialdemokratai sugebės nuryti karčią piliulę – bendradarbiavimą su antivalstybininko Tomaševskio vadovaujama frakcija.

Iš pirmo žvilgsnio 71 balsas, būtinas sprendimams priimti, atrodo visai realus. Bet parlamentarai suserga, „dingsta“ komandiruotėse arba tiesiog nusprendžia neateiti į posėdžius. Tada viskas priklausys nuo vieno žmogaus – Žemaitaičio. Jei jis su savo būreliu sekėjų pakils iš salės, socialdemokratų planai subyrės kaip kortų namelis.

Turime situaciją, kai valstybės raidą lemia ne programos, ne rinkėjų lūkesčiai, o vieno politiko nuotaikos. Ar jis pailsėjęs, ar sotus, ar tiesiog nori „pamokyti“ kolegas – nuo to gali priklausyti, ar priimamas įstatymas, ar stringa ministerijų darbas.

Politinis spektaklis tęsiasi, o rinkėjams belieka sėdėti ir stebėti, kaip vieno žmogaus „auksinė ranka“ stumia valstybę pirmyn arba užstringa kamštyje.

Žinoma, jei šiandien tauta rinktų naują Seimą, turėtume kitokią valdžią. Naujausia apklausa parodė, kad „Nemuno aušra“ surinktų mažiau nei 5 proc. rinkėjų balsų ir į Seimą nepatektų. Protesto partijų pati logika yra tokia, kad jos būna patrauklios tol, kol nėra valdžioje. Būnant valdžioje, šūkauti ir visus kritikuoti nebeužtenka.

R. Žemaitaitis šiandien gali atrodyti kaip valdovas, bet rytoj rinkėjai jam primins, kad valdžia – ne scena, o atsakomybė. Žmonės jau suprato, kas įvyko, ir savo nuomonę pakeitė.