Moteris, kuri nedėvi kelnių, bet verčia kalnus

Raimonda Bieliauskienė – moteris, kurią pamatęs gatvėje tikrai nulydėsi žvilgsniu. Nes ji visada pasipuošusi spalvingomis suknelėmis ir sijonais. Šią aktyvią moterį galima pastebėti ten, kur reikalinga empatija, supratingumas ir rūpestis. Dviejų jaunų vyrukų mama sugeba ir dirbti, ir studijuoti, ir savanoriauti keliose vietose vienu metu, užsiimti bendruomenės būrimu bei stiprinimu. O kur dar jos pomėgiai: latino šokiai, protų mūšiai ir kitokios veiklos. Regis, kaip įmanoma visur suspėti. Pasirodo – įmanoma.

– Raimonda, visų pirma papasakokite apie savo profesinę sritį, kuo užsiimate?
– Turiu keletą specialybių: geodezijos-žemėtvarkos, buhalterijos, o šiuo metu baiginėju švietimo vadybos studijas. Jau aštuoniolika metų dirbu žemės ūkio kooperatinėje bendrovėje „Pieno gėlė“. Čia mėgstu organizuoti renginius, šventes, mielai įsilieju ir į vaikų darželių bei mokyklų veiklas, stengiuosi būti aktyvi, dalyvauti tėvų tarybose, komitetuose.

Taip pat savanoriauju Plungės socialinių paslaugų centro Globos centro padalinyje. Esu labdaros ir paramos fondo „Švieskime vaikus“ savanorė, palaikau ryšį su Stonaičių pensionatu ir ukrainietėmis moterimis, kuruoju suaugusių moterų skaitovių būrelio „Tebūnie šviesa“ veiklą.

Skaitančių moterų klubas „Tebūnie šviesa“

– Nuo šitiek veiklų kitam ir galva apsisuktų. Įdomu, kas jus paskatino savanoriauti?
– 2016 metais tapau Seimo nario Andriejaus Stančiko padėjėja, tada ir prasidėjo įvairių iniciatyvų bei projektų metas, pradėjau suktis labdaros ir paramos fondo „Švieskime vaikus“ veikloje. Šis fondas jau trylika metų leidžia vaikiškas knygos, po devynias kasmet, 40 tūkst. egzempliorių tiražu. Tada savanoriai dovanoja šias knygas bibliotekoms ir vaikams.

Prisidėjau ir aš prie šios veiklos, organizuodavau įvairius renginius, šventes, kviesdavau rašytojus. Taip įsiliejau į Plungės miesto ir rajono bibliotekų bendruomenes.

Esu daug rašytojų supažindinusi su mūsų bibliotekomis, nuo 2017 metų pradėjome vežti vaikus iš vaikų namų, dienos centrų, bibliotekų, skaitytojų būrelių, jautresnių socialinių sluoksnių ir mokyklų į knygų muges. Dviaukščiais autobusais, po aštuoniasdešimt vietų. Kartu aplankydavome ir Seimą, įvairias parodas.

Tos kelionės tikrai esti įspūdingos. Šią akciją žadame rengti ir šiemet.

– Spėju, šitaip gimė skaitančių moterų klubas „Tebūnie šviesa“?
– Taip, pamažu pradėjau dirbti ne tik su vaikais, bet ir su suaugusiaisiais. Klubui „Tebūnie šviesa“ – jau treji. Pradėjome rinktis viešojoje bibliotekoje, bet ilgainiui pamėgom aktyvesnius susitikimus. Mūsų knygų klubas yra kiek kitoks, nes mes ne tik knygas skaitome, bet ir keliaujame rašytojų takais.

Sykį mano gimtadienio ir Spaudos atgavimo dienos proga leidomės į kelionę grafų Zubovų keliais. Iš pradžių aplankėme Plungės laikrodinę, bažnyčios varpinę, visų šventųjų koplyčią senosiose kapinėse ir Šv. Marijos lurdą. Vėliau projektas nusidriekė per visą Lietuvą: Kretingą, Akmenę, Šiaulius, Ginkūnus. Ypač malonu buvo apsilankyti mano gimtinėje Akmenėje. Pabuvome tikromis detektyvėmis, reikėjo ne tik Zubovų takais žygiuoti, bet ir surasti tam tikrus augalus. Paskatintos tokių kelionių ėmėme net pačios devynių vietų autobusėlį vairuoti.

Esame ir į Vytauto Mačernio žygį išsiruošusios, šešiasdešimt kilometrų įveikėme dviračiais. Šatrijos Raganos keliu buvo smagu ir su arkliais važiuoti, ir žygiuoti, įspūdį paliko ir Ievos Simonaitytės kelias. Kuliuose ir kitur domėjomės Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės gyvenimu.

– Iš kur semiatės idėjų šioms kelionėms?
– Paprastai tos idėjos kyla iš skaitymo, informacijos ieškojimo. Pavyzdžiui, pernai net nusigavome iki Paryžiaus, kur palaidota Platelių ponia Sofijos Tyzenhauzaitė- Šuazel, bendravusi net su Napoleonu ir Rusijos caru. Ji buvo viena iš pirmųjų moterų rašytojų istorinėje Lietuvoje.

Sykį vykome į Hamburgą pas rašytoją Jolitą Herlin. Pažįstame ir draugaujame su nemažai rašytojų.

– O ką esate suplanavę šiems metams?
– Šiems metams irgi jau turime visokių pasiūlymų. Viena vertėja yra užkvietusi į Neapolį, kita rašytoja kviečia į Airiją. Matysim.

– Kokia literatūra pačią traukia labiausiai?
– Man patinka klasika. Pavyzdžiui, Šarlotės Bronte „Džeinė Eir“, Džeinės Osten „Protas ir jausmai“ bei „Ema“. Mane traukia senovė, ponų laikai.

– Bandysiu spėti, kad ir jūsų itin moteriškam aprangos stiliui įtakos padarė būtent ši klasikinė literatūra?
– Gali būti. Man imponuoja senesnių laikų moteriškas etalonas, stiprybė, ištikimybė. Jau daugiau nei dešimt metų nebedėviu kelnių. Net į žygius einu su ilgu sijonu. Antai Šatrijos Ragana buvo labdarė, pasišventusi žmonėms, gi brisdavo per didžiausias pusnis su sijonais. Kuo tos kelnės patogiau? Šį principą pritaikiau ir knygų klube. Jo narės jau žino, kad reikia su sijonais vaikščioti.

Man įstrigo pasakojimas apie Žemaičių Kalvarijos kraštotyrininką Konstantiną Bružą. Visą savo gyvenimą jis rinko ir norėjo išsaugoti senovės relikvijas. Ant namo sienos net buvo nupiešęs viso kaimo žemėlapį. Jis siūlė savo namą perleisti-padovanoti pedagogui ir gidui Broniui Kleinauskui, bet su viena sąlyga – kad tuose namuose šis turėsiąs vaikščioti su tautiniais rūbais, avėdamas vyžomis ir nešiodamas skrybėlę.

Įsiminė, kaip Konstantinas apie moteris atsiliepdavo. Jeigu pas jį atvykdavo moteris su sijonu, ranką jai bučiuodavo, pasodindavo vidury aslos, pagerbdavo. O tai, kuri su kelnėm, jis sakydavo: „Ko čia tie kareiviai susirinko?!“ Ir neįsileisdavo.

– O kaip aplinkiniai priima tokį jūsų aprangos stilių?
– Moterys pastebi, pasidžiaugia. Žmonėms atrodo, kad aš visada pasipuošusi būnu. Turbūt iš tiesų atrodau puošniau. Mėgstu derinti drabužius, jų spalvas ir stilius.

– Minėjote, kad savanoriaujate Plungės socialinių paslaugų centre. Papasakokite plačiau.
– Iš pradžių užsimezgė pažintis su vaikų globos namais, vėliau – su Globos centru. Vienais metais kepėme sausainius ir rinkome dovanas globėjų šeimoms. Palaikome ryšius ir su aktyvesniais Stonaičių pensionato gyventojais, vykome kartu į spektaklius, į muges. Jie sako, kad mes vieninteliai į juos atkreipėme dėmesį. Visada nuvažiuoju ir per Kalėdas.

Raimonda Bieliauskienė ir Stonaičių socialinės globos namų bendruomenė

Kaip minėjau, bendrauju ir su ukrainietėmis moterimis, įsikūrusiomis Plungėje. Tik prasidėjus karui teko padėti joms visais klausimais, jų vaikams dovanojome ukrainietiškų knygelių. Pakvietėme ukrainietes į skaitančių moterų klubą, kartu traukėme į keliones. Kartu švenčiame su jomis visas jų šventes, padedu ir darbus susirasti, ir butus.

– Raimonda iš kur pas jus tiek empatijos ir noro padėti?
– Esu apie tai galvojusi. Nežinau, ta empatija įgimta ar įgyta. Mano visi seneliai buvo iš skirtingų šalių: Lietuvos, Lenkijos, Rusijos ir Latvijos. Gal ta energija dėl keturių skirtingų tautybių giminės kraujo?!. Tiesiog mano širdis taip veda.

– Ar susilaukiate padėkos, ar jos reikia? O gal manote, kad geri darbai yra daromi tyliai?
– Man nereikia padėkos, ne dėl jos veikiu. Bet žinoma – žmonės padėkoja. Kai jie laimingi, atrodo, tai ir įprasmina mano veiklą. Stengiuos, kiek galiu. Jeigu vienam pavyksta padėti, tai misija ir įvykdyta.

– Minėjote, kad baiginėjate švietimo vadybos studijas, kas paskatino pasirinkti šią sferą?
– Mano įsitikinimu, visas mokymas turi būti paremtas vertybių sistema. Deja, iki šito mūsų mokykloms – dar toli. Matau daug negerų dalykų, likusių iš ankstesnės sistemos. Gal dėl to ir pasukau į šią sferą.

O kalbant apie ateities planus… Pirmiausia noriu pabaigti studijas. Nežinau, kur gyvenimas nuves, ar man leis pasukti ta kryptimi, kurią studijuoju. Suprantu, kad vadovų darbas yra labai sunkus, reikia ir diplomatijos, ir vadybos. Kita vertus – koks kareivis nesvajoja tapti generolu?!

– Kaip randate laiko viskam? Gal jūsų dienoje daugiau valandų nei pas visus?
– Naktimis nemiegu… (juokiasi – aut.). Kai tos veiklos veda tave į priekį, ateina ir energija.

– Ir pabaigai – jau tampantis tradicija klausimas. Ko palinkėtumėte mūsų skaitytojams?
– Aš esu už moterų bendrystę, todėl jas ir telkiu. Visos ateina iš skirtingų pasaulių, vienos yra vienišos, kitos – su šeimomis. Toje bendrystėje atrandame viena kitą. Palinkėsiu moterims neužsisklęsti, burtis į bendruomenes, kad galėtume viena kitai padėti. Juk kas jei ne mes pačios…