Jau še­šio­li­ka me­tų Paukš­ta­kių se­niū­ni­jos Grumb­lių kai­mo bend­ruo­me­nės gy­ve­ni­me ži­ba ypa­tin­gas švie­su­lys – mo­te­rų klu­bas „Vai­vo­rykš­tė“, ku­ria­me su­si­tin­ka kū­ry­ba, rū­pes­tis, bend­rys­tė ir ši­lu­ma. Klu­bas nė­ra ofi­cia­liai įre­gist­ruo­ta vi­suo­me­ni­nė or­ga­ni­za­ci­ja, tad jo veik­la nea­pib­rėž­ta jo­kiais pla­nais, neįs­ta­ty­ta į įsta­tų rė­mus, o ky­la iš na­tū­ra­laus no­ro bend­rau­ti ir po­rei­kio tu­rė­ti erd­vę, ku­rio­je da­li­ja­ma­si sa­vo ge­bė­ji­mais, stip­ri­na­ma drau­gys­tė, o kiek­vie­na mo­te­ris jau­čia­si iš­girs­ta, svar­bi ir įkvėp­ta.

Mo­te­rų klu­bo, kai­mo bend­ruo­me­nės ir bib­lio­te­kos veik­los sin­te­zės re­zul­ta­tas –
įdo­mūs gy­ven­ti Grumb­liai.
Klu­bo veik­la glau­džiai per­si­py­nu­si su bib­lio­te­ko­je vyks­tan­čiais ren­gi­niais, o ini­cia­ty­vios ir kū­ry­bin­gos mo­te­rys nuo­lat ge­ne­ruo­ja idė­jas, ku­rios ne tik pa­gy­vi­na vie­tos kas­die­ny­bę, bet ir stip­ri­na bend­ruo­me­nės narių tar­pu­sa­vio san­ty­kius.

Įsi­kū­rė jis 2009 me­tų ko­vo 8-ąją – die­ną, ku­ri mi­ni­ma kaip Tarp­tau­ti­nė mo­te­rų so­li­da­ru­mo die­na. Pa­va­di­ni­mas „Vai­vo­rykš­tė“ pa­si­rink­tas ži­nant, ko­kios skir­tin­gos kaip į vie­ną juos­tą su­gu­lu­sios vai­vo­rykš­tės spal­vos mo­te­rys rink­sis po klu­bo vė­lia­va.

Bib­lio­te­ki­nin­kė, „Vai­vo­rykš­tės“ va­do­vė Si­gu­tė Jac­ke­vi­čie­nė, ku­ri taip pat yra ir kai­mo bend­ruo­me­nės pir­mi­nin­kė, pri­si­mi­nė, kad grumb­liš­kes su­bū­rė anuo­me­ti­nė kul­tū­ros dar­buo­to­ja Ali­na Bru­žie­nė. Iš pra­džių veik­lo­je da­ly­va­vo apie 30 mo­te­rų, lai­kui bė­gant jų li­ko ma­žiau – bet vi­sos la­bai ak­ty­vios, veik­lios, įdo­mios ir kū­ry­bin­gos.

Mo­te­rų klu­bas pro­jek­ti­nės veik­los ne­vyk­do, bet jo na­rės da­ly­vau­ja įgy­ven­di­nant bend­ruo­me­nės vyk­do­mus pro­jek­tus. Tei­sin­giau bū­tų pa­sa­ky­ti, kad jos pa­čios yra tų pro­jek­tų idė­jų su­ma­ny­to­jos.

„Grumb­liai – ne­di­de­lis kai­me­lis, ta­čiau veik­los čia ne­trūks­ta: tu­ris­tau­ja­me, ke­liau­ja­me, kas­met ren­gia­me tra­di­ci­nę kai­mo šven­tę „Ge­ra bū­ti kar­tu“, ke­lia­me šur­mu­lį per Už­ga­vė­nes. Ir gy­ven­to­jai šias ini­cia­ty­vas pa­lai­ko – per­si­ren­gė­lių ei­se­nai at­vi­ros vi­sų na­mų du­rys. Jų šei­mi­nin­kai mus dos­niai ap­do­va­no­ja gė­ry­bė­mis. Ne pa­slap­tis, kad pri­si­ren­ka­me ir pi­ni­gė­lių, ku­riuos pa­nau­do­ja­me ki­tiems ren­gi­niams or­ga­ni­zuo­ti. Ska­tin­da­mi žmo­nes spor­tuo­ti or­ga­ni­zuo­ja­me žy­gius. Pro­jek­ti­nės lė­šos mums lei­džia pa­si­sam­dy­ti pro­fe­sio­na­lius va­do­vus, tad praė­ju­siais me­tais pel­kių ži­no­vo To­mo Ru­gi­nio ve­da­mi brai­dė­me po Al­sė­džių apy­lin­kių pel­kes, į pa­na­šų žy­gį ruo­šia­mės ir šie­met. Ne tik žy­giuo­si­me, bet ir ke­liau­si­me. Ge­gu­žės mė­ne­sį bend­ruo­me­nė vyks į Nai­sius, Kry­žių kal­ną, už­suks į al­pa­kų ūkį. Rugp­jū­tį vėl su­kvie­si­me žmo­nes į kai­mo šven­tę. Jau da­bar ži­no­me, kad grumb­liš­kių sen­ti­men­tus ža­dins ro­ko gru­pė „Po­lia­ri­zuo­ti stik­lai“, – apie šias ir dau­gy­bę ki­tų veik­lų, bend­ro­mis jė­go­mis vyk­do­mų Grumb­liuo­se, pa­sa­ko­jo S. Jac­ke­vi­čie­nė.

Mo­te­rys ne­pa­mirš­ta ir sa­vęs
Jei­gu „Vai­vo­rykš­tės“ veik­la tiek smar­kiai per­si­py­nu­si su bend­ruo­me­nės veik­la, jei­gu klu­bo na­rių bran­duo­lys – kar­tu ir bend­ruo­me­nės šir­dis, kur lie­ka tas „mo­te­riš­ka­sis“ mo­ty­vas? – pa­klau­sė­me.

Iš at­sa­ky­mo su­pra­to­me, kad grumb­liš­kės ne­pa­me­tė su­si­bū­ri­mo pir­mi­nės es­mės – jos ran­da lai­ko sa­vęs to­bu­li­ni­mui: mo­ko­si jo­gos, da­ly­vau­ja ae­ro­bi­kos už­siė­mi­muo­se, gi­li­na­si į ma­kia­žo pa­slap­tis, ta­po ant šil­ko, pi­na ad­ven­to vai­ni­kus, ri­ša ver­bas, da­žo mar­gu­čius, ren­gia spur­gų ke­pi­mo, ce­pe­li­nų vi­ri­mo ar Kū­čių val­gių ga­mi­ni­mo edu­ka­ci­jas. Kai ku­rias jų ve­da sam­dy­ti edu­ka­to­riai, kai ku­rias – sa­vi žmo­nės. De­ko­ra­vi­mo pa­grin­dų drau­ges mo­ko ir vi­siems puo­šy­bos dar­bams va­do­vau­ja klu­bo na­rė Li­na Bud­rie­nė, mais­to ga­mi­ni­mo pa­slap­ti­mis da­li­ja­si Da­lia Ro­čie­nė. Lau­ra Sa­ba­liaus­kai­tė – svei­ka­tos ži­no­vė. Mo­te­ris do­mi­si na­tū­ra­lia me­di­ci­na, kar­tu su vy­ru bi­ti­nin­kau­ja, tad pri­rei­kus į ją pa­ta­ri­mų krei­pia­si vi­sos „klu­bie­tės“. S. Jac­ke­vi­čie­nė la­bai džiau­gia­si ir ini­cia­ty­via Ug­ne Sker­sie­ne – jau­na mo­te­ris vos prieš ke­le­rius me­tus at­si­kė­lė į kai­mą ir pui­kiai įsi­lie­jo į „Vai­vo­rykš­tės“ ko­lek­ty­vą. Pa­ti Si­gu­tė – fo­tog­ra­fi­jos mė­gė­ja, ji fik­suo­ja vi­sus Grumb­liuo­se vyks­tan­čius ren­gi­nius ir vie­ši­na juos feis­bu­ke.

Mo­te­rų klu­bas tu­ri tra­di­ci­ją kas­met pa­žy­mė­ti „Vai­vo­rykš­tės“ gim­ta­die­nį, ir šven­čia­mas jis iš­skir­ti­nė­se vie­to­se, to­kio­se kaip res­to­ra­nai „Aba­ti­ja“, „Por­tas“, „Flow“ ir t. t. Kar­tais drau­gės su­si­bė­ga šiaip sau, kad ra­miai pa­bū­tų – pa­si­da­lin­tų džiaugs­mais ir rū­pes­čiais, pa­si­pa­sa­ko­tų ir iš­klau­sy­tų. „Pa­lik­ti vy­rams vai­kus ir iš­lėk­ti iš na­mų, kad pa­bū­tu­me drau­gi­jo­je – tar­si te­ra­pi­ja. Vi­sos mo­te­rys tu­rė­tų tu­rė­ti to­kią ga­li­my­bę“, – įsi­ti­ki­nu­si S. Jac­ke­vi­čie­nė.

Grumb­liš­kė – kū­ry­bin­ga, ini­cia­ty­vi, daug ge­bė­ji­mų tu­rin­ti mo­te­ris
Bend­ra veik­la ne tik pra­tur­ti­na grumb­liš­kių mo­te­rų lais­va­lai­kį, bet ir lei­džia at­si­skleis­ti jų vi­di­niam pa­sau­liui, pa­si­jaus­ti stip­rioms ir kū­ry­bin­goms. Gra­žų kai­mo mo­ters ver­ba­li­nį po­rtre­tą nu­pie­šė klu­bo pir­mi­nin­kė. Anot jos, grumb­liš­kė – ir kū­ry­bin­ga, ir ini­cia­ty­vi, ir tu­rin­ti daug ge­bė­ji­mų, ir no­rin­ti įgy­ti nau­jų įgū­džių…

Apie sa­vo gim­tą­jį kai­mą Si­gu­tė kal­ba taip gra­žiai, kad iš kar­to ap­gai­les­tau­ji ne­prik­lau­san­tis šiai bend­ruo­me­nei: „Grumb­liuo­se gy­ve­na darbš­tūs, pa­gal am­žių dar ga­na jau­ni žmo­nės. Vi­si jie tvar­kin­gai pri­žiū­ri sa­vo so­dy­bas, au­gi­na vai­kus, ku­rie ne­tu­ri pri­klau­so­my­bės nuo kom­piu­te­rių, te­le­fo­nų ir daug lai­ko lei­džia gry­na­me ore. Se­niū­ni­jai va­do­vau­ja pui­kus, gy­ven­to­jų po­rei­kius su­pran­tan­tis se­niū­nas Au­ri­mas Va­si­liaus­kas. Kai­me yra net dvi lau­ko ren­gi­niams skir­tos erd­vės: vie­na di­des­nė prie bu­vu­sios mo­kyk­los pa­sta­to, ki­ta – ma­žes­nė prie tven­ki­nio. O ko­kios meš­ke­rio­ji­mo var­žy­bos ren­gia­mos ta­me „prū­de­ly­je“! Ko­kie amū­rai iš jo trau­kia­mi! Sve­ti­miems to­kiu lai­mi­kiu tik pa­si­gro­žė­ti, nes sa­vo kai­mo gam­tos iš­tek­liais su ki­tais grumb­liš­kiai ne­si­da­li­ja.“

„Vai­vo­rykš­tė“ – tar­si kai­mo kas­die­ny­bės švy­tu­rys
S. Jac­ke­vi­čie­nė pa­sa­ko­jo, kad šia­me Že­mai­ti­jos kam­pe­ly­je ji užau­go, kad čia au­ga jos vai­kai Auk­sė ir Gy­tis. Tris bend­ruo­me­nės kam­pus – va­do­va­vi­mą „Vai­vo­rykš­tei“, kai­mo bend­ruo­me­nei ir dar­bą bib­lio­te­ko­je – sa­vo ran­ko­se lai­kan­ti mo­te­ris džiau­gė­si, kad jos ini­cia­ty­vas pa­lai­ko vy­ras Vid­man­tas, kad vi­sa­da ša­lia yra pui­kus bū­rys bend­ra­min­čių – nuo­sta­bių, kū­ry­bin­gų mo­te­rų, ku­rioms rū­pi, kad bend­ruo­me­nė­je vi­siems gy­ven­ti bū­tų ge­ra.