Daivos Gerikienės nuotr.

Pri­si­mi­ni­mai tar­si neiš­sa­ky­tos min­tys vel­ka­si siū­lais per de­šimt­me­čius, glū­di kaž­kur gi­liai vi­du­je, kol ima ir iš­si­ver­žia. Ir ta­da pra­si­sklei­džia už­marš­ties rū­kas, at­gy­ja pri­mirš­ti įvy­kiai, to­kie ryš­kūs, tar­si jų bū­ta prieš me­tus dve­jus, nors iš tie­sų pra­bė­gęs jau vi­sas gy­ve­ni­mas. Plun­giš­kį Sta­nis­lo­vą Tut­lį ke­lio­nei at­gal į praei­tį pa­kvie­tė po se­sers Zo­fi­jos mir­ties pa­vel­dė­tos svars­tyk­lės, ku­rios anks­čiau pri­klau­sė vo­kie­čių šei­mai, ku­ri po­ka­rio me­tais glau­dė­si jo tė­vų na­muo­se.

Esa­me var­to­to­jų kar­ta, no­rin­ti ženg­ti ko­ja ko­jon su ma­da, bi­jan­ti at­si­lik­ti nuo nau­jo­vių – per­ka­me, me­ta­me lauk dar vei­kian­tį, bet pa­bo­du­sį daik­tą, ir vėl per­ka­me – funk­cio­na­les­nį, gra­žes­nio di­zai­no, po­pu­lia­res­nio bren­do. Kad tik ant ban­gos… Pa­mir­šo­me lai­kus, kai daik­tai tu­rė­jo ver­tę, kai tar­nau­da­vo sa­vo šei­mi­nin­kui vi­są gy­ve­ni­mą. To­kios bu­vo ir svars­tyk­lės, ku­rias Plun­gės tre­čio­jo am­žiaus uni­ver­si­te­to rek­to­rius, bu­vęs pe­da­go­gas Sta­nis­lo­vas Tut­lys praė­ju­sį penk­ta­die­nį at­si­ne­šė į re­dak­ci­ją. Se­nos, vo­kiš­kos, vis dar tiks­lios, bet, svar­biau­sia, su la­bai jaut­ria is­to­ri­ja.

Se­niai pri­mirš­tą daik­tą plun­giš­kis pa­siė­mė iš se­sers na­mų. Par­si­ve­žė tar­si re­lik­vi­ją, per­gy­ve­nu­sią jo ar­ti­miau­sius žmo­nes, mie­lą vai­kys­tės die­nų pri­si­mi­ni­mą.

S. Tut­lys pa­sa­ko­jo, kad jo gim­tie­ji na­mai Ši­lu­tės ra­jo­no Bal­čių kai­me vi­sa­da bu­vo pil­ni gy­vy­bės. Po vie­nu sto­gu drau­giš­kai gy­ve­no tė­vai Pet­ras ir Alek­sand­ra Tut­liai, pen­ki jų vai­kai ir se­ne­liai iš ma­mos pu­sės. Nors prie sta­lo kas­dien sės­da­vo net de­vy­nios bur­nos, mais­to ūkiš­kai gy­ve­nan­čiai šei­mai ne­trū­ko.

Gal to­dėl, kai 1946 me­tų pa­va­sa­rį į jų so­dy­bą už­kly­do iš­se­ku­si mo­te­ris, ve­di­na ke­tu­riais api­ply­šu­siais, su­ša­lu­siais ir iš­ba­dė­ju­siais vai­kais, na­miš­kiai ne­svars­ty­da­mi at­vė­rė jiems sa­vo na­mų du­ris. Vo­kie­tė ir jos at­ža­los, maž­daug 4–12 me­tų, lie­tu­viš­kai ne­kal­bė­jo. Bet ir taip bu­vo aiš­ku, kad tai pa­gal­bos ieš­kan­tys ir gy­ven­ti kur ne­tu­rin­tys pa­bė­gė­liai.
Šei­mi­nin­kai ne tik pa­mai­ti­no, pa­gir­dė ir su­šil­dė sve­čius, bet ir lei­do jiems įsi­kur­ti klė­ty­je, kur gy­ve­no ir jų pa­čių vai­kai. Su įna­miais da­li­jo­si dra­bu­žiais, mais­tu ir net val­gė vi­si prie vie­no sta­lo.

Mū­sų pa­šne­ko­vui S. Tut­liui ta­da bu­vo vos ket­ve­ri me­tai, bet jis pri­si­me­na, kad vo­kie­tu­kai grei­tai pra­mo­ko lie­tu­viš­kai, o lie­tu­viu­kai – vo­kiš­kai. Tik ma­mos bend­rau­da­vo žvilgs­niais ir ges­tais. Sve­čiai dy­kai ne­sė­dė­jo – mo­te­ris bu­vo la­bai darbš­ti, tvar­kin­ga, vi­rė val­gy­ti, pri­žiū­rė­jo gy­vu­lius, ra­vė­jo dar­žus. „Įdar­bin­da­vo ir mus, vai­kus. Rink­da­vo­me miš­ke uo­gas, gry­bau­da­vo­me. Su tė­vais šeš­ta­die­niais ei­da­vo­me į pir­tį, plau­kio­da­vo­me tven­ki­niuo­se. Pri­si­gal­vo­da­vo­me ir įvai­riau­sių žai­di­mų. Pri­si­me­nu, kai su­si­peš­da­vo­me, vo­kie­tė vi­sa­da kal­tin­da­vo ne mus, o sa­vuo­sius. Taip bū­ry­je iš­gy­ve­no­me be­veik me­tus“, – pa­sa­ko­jo plun­giš­kis.

Daivos Gerikienės nuotr.

Ži­nia, kad jau ga­li va­žiuo­ti į Vo­kie­ti­ją, pa­bė­gė­lių šei­mą pa­sie­kė ru­de­nį. Į ke­lio­nę A. Tut­lie­nė jiems su­ruo­šė po lauk­ne­šė­lį – kiek­vie­nam į ske­pe­tai­tę su­vy­nio­jo duo­nos, sū­rio, mė­sos, obuo­lių. At­sis­vei­ki­no šei­mos tar­si gi­mi­nės – ma­mos puo­lė į glė­bį, iš­bu­čia­vo vie­na ki­tos vai­kus. „Ne­links­ma bu­vo ta die­na, su liū­de­siu žiū­rė­jo­me, kaip jie, ne­ši­ni lauk­ne­šė­liais, tols­ta nuo mū­sų na­mų. Dau­giau nie­ka­da nie­ko apie šią šei­mą ne­su­ži­no­jo­me. Li­ko tik du pa­bė­gė­lių at­si­neš­ti ir mums pa­do­va­no­ti daik­tai – ka­vos ma­li­mo ma­ši­nė­lė ir sta­lo svars­tyk­lės. Ma­ši­nė­lė su­lū­žo, o me­ta­li­nes sta­lo svars­tyk­les nau­do­jo tė­vai, po jų mir­ties – se­suo Zo­fi­ja. Da­bar joms jau 80 me­tų“, – da­li­jo­si šei­mos re­lik­vi­ja vir­tu­sio bui­ties prie­tai­so is­to­ri­ja vy­ras.

Po­ka­ris pri­si­me­na­mas kaip su­dė­tin­gas lai­ko­tar­pis, me­tas, kai sun­ku bu­vo su­si­gau­dy­ti, kas drau­gas, o kas prie­šas, kai kai­my­nas į kai­my­ną žvel­gė su di­džiu­le bai­me. Ta­čiau net to­kiais lai­kais bu­vo žmo­nių, kurie li­ko iš­ti­ki­mi Die­vo prie­sai­kai: al­ka­ną pa­mai­tink, iš­troš­ku­sį pa­gir­dyk, pa­ke­lei­vį pri­glausk. S. Tut­lys ne­sle­pia, kad ir šian­dien ža­vi­si sa­vo tė­vų ge­ru­mu ir at­jau­ta. Pa­sa­ko­jo, kad iš­sau­go­tas vo­kiš­kas svars­tyk­les per­duos sa­vo sū­nui kaip ta­lis­ma­ną, kaip prie­sa­ką lai­ky­tis krikš­čio­niš­kų ver­ty­bių.