Asmeninio archyvo nuotr.

Lon­do­ne gy­ve­nan­ti Ne­rin­ga Ab­lin­gy­tė daž­nas sve­čias Rie­ta­ve – mies­te, ku­ria­me bai­gė vi­du­ri­nę mo­kyk­lą, kur jos grįž­tan­čios lau­kia ma­ma Gert­rū­da ir gy­ve­ni­mo drau­gas Do­na­tas. Lon­do­no lie­tu­vių bend­ruo­me­nės „Jung­tis“ na­rė, „Al­bion“ me­no klu­bo at­sto­vė, sa­va­no­rė, so­cia­li­nių pa­ra­mos ak­ci­jų ini­cia­to­rė, dai­li­nin­kė, poe­tė ir bar­dė, Plun­gės li­te­ra­tų klu­bo „Vin­gio­rykš­tė“ na­rė Ne­rin­ga ir gim­ta­ja­me kraš­te vien bend­ra­vi­mu su ar­ti­mai­siais neap­si­ri­bo­ja. Kū­rė­ja or­ga­ni­zuo­ja ren­gi­nius, sa­vo poe­zi­jos kny­gų pri­sta­ty­mus, sa­va­no­riau­ja so­cia­li­nė­se dirb­tu­vė­se. Jos pa­stan­gų dė­ka ne­se­niai iš­leis­ta rie­ta­viš­kės moks­lei­vės poe­zi­jos kny­ge­lė. Gra­žūs vi­suo­me­ni­nin­kės dar­bai dias­po­ro­je ir Rie­ta­ve bu­vo pa­ste­bė­ti ir įver­tin­ti: Rie­ta­vo sa­vi­val­dy­bės ta­ry­bo­je priim­tas spren­di­mas su­teik­ti N. Ab­lin­gy­tei Rie­ta­vo gar­bės am­ba­sa­do­rės var­dą.

Vai­kys­tė pra­bė­go tarp Rie­ta­vo ir Plun­gės
Ak­ty­vių žmo­nių ener­gi­ja, en­tu­ziaz­mas veik­ti, da­lin­tis tuo, kuo yra tur­tin­gi, ža­vi. N. Ab­lin­gy­tės vi­suo­me­ni­nės veik­los lau­kas pla­tus. Jos ge­ri dar­bai ži­no­mi ir Jung­ti­nė­je Ka­ra­lys­tė­je, ir Rie­ta­ve, ir Plun­gė­je. Bū­tent šiuo­se kai­my­ni­niuo­se ra­jo­nuo­se pra­bė­go jos vai­kys­tė ir jau­nys­tė. Dė­lio­jant Ne­rin­gos anks­ty­vo­jo gy­ve­ni­mo dė­lio­nę aiš­kė­ja, kad gi­mė ji Plun­gės ra­jo­no Bab­run­gė­nų kai­me, gy­ve­no Plun­gė­je. Bū­da­ma sep­ty­ne­rių at­si­kė­lė į Rie­ta­vą – ma­my­tės gim­tą­jį kraš­tą. Sma­giai at­si­me­na čia pra­leis­tą lai­ką mo­te­ris. „Ba­by­tė (a. a. Ka­zi­mie­ra Kal­ni­kie­nė – aut. pa­sta­ba) dir­bo pro­čke­le Šv. ar­kan­ge­lo My­ko­lo baž­ny­čio­je. Ei­da­ma į dar­bą ves­da­vo­si ir mus, sa­vo anū­kus. Su pusb­ro­liais baž­ny­čio­je žais­da­vo­me, daž­niau­siai – ves­tu­ves. Jie pa­si­skirs­ty­da­vo, ku­ris bus ku­ni­gas, ku­ris zak­ris­ti­jo­nas, ku­ris jau­ni­kis, o man vi­sa­da nuo­ta­kos vaid­muo tek­da­vo“, – pri­si­mi­ni­mų ke­liais ėjo pa­šne­ko­vė.

Gy­ve­ni­mas lyg jū­ros ban­gos ne­šė mer­gai­tę iš Plun­gės į Rie­ta­vą ir vėl at­gal. 4–9 kla­ses Ne­rin­ga bai­gė Plun­gės „Se­na­mies­čio“ mo­kyk­lo­je. Po to – at­gal į Rie­ta­vą. Džiau­gė­si Ne­rin­ga, kai jos ma­my­tei pa­vy­ko įgy­ven­din­ti sa­vo sva­jo­nę – nu­si­pirk­ti Rie­ta­ve na­mą, nes tuo pa­čiu iš­si­pil­dė ir jos pa­čios no­ras – mo­ky­tis Lau­ry­no Ivins­kio vi­du­ri­nė­je mo­kyk­lo­je. „Se­na­mies­čio“ mo­kyk­lo­je kaž­kaip ne­pri­gi­jau, bu­vau la­bai už­da­ra, nuo­lat su­lauk­da­vau pa­ty­čių. Rie­ta­ve iš kar­to pa­si­jau­čiau sa­va, at­si­vė­riau, su­žy­dė­jau. Ma­ma, ma­ty­da­ma to­kias per­mai­nas, juo­ka­vo, kad lau­mės pa­kei­tė jos vai­ką. Įsi­jun­giau į pa­ra­pi­jos jau­ni­mo gru­pę. Tai bu­vo pa­tys lai­min­giau­si, ma­no ver­ty­bes su­for­ma­vę me­tai“, – pri­si­mi­nė pa­šne­ko­vė.

Asmeninio archyvo nuotr.

Įgi­jo so­cia­li­nės pe­da­go­gės spe­cia­ly­bę
Ga­vu­si bran­dos ates­ta­tą, N. Ab­lin­gy­tė ban­dė įsto­ti mo­ky­tis teo­lo­gi­jos, bet šiam no­rui ne­bu­vo lem­ta iš­si­pil­dy­ti. Taip jos gy­ve­ni­mo dė­lio­nė­je at­si­ran­da Klai­pė­da. Įs­to­ju­si mo­ky­tis iki­mo­kyk­li­nės pe­da­go­gi­kos į ko­le­gi­ją, iš­moks­ta gro­ti gi­ta­ra, for­te­pi­jo­nu, lan­ko folk­lo­ri­nį an­samb­lį. Po me­tų pe­rei­na stu­di­juo­ti į Klai­pė­dos uni­ver­si­te­tą. Bai­gu­si iki­mo­kyk­li­nio ir pra­di­nio mo­ky­to­jo spe­cia­ly­bės ba­ka­lau­rą, ma­gist­ro laips­nio sie­kė Vil­niaus pe­da­go­gi­nia­me uni­ver­si­te­te, kur jos lau­kė anuo­met dar nau­ja so­cia­li­nės pe­da­go­gi­kos stu­di­jų pro­gra­ma.

Stu­di­juo­da­ma įsi­dar­bi­na. Iš pra­džių Tra­kų pra­di­nė­je mo­kyk­lo­je, vė­liau – Vė­liu­čio­nių spec. auk­lė­ji­mo ir glo­bos na­muo­se (da­bar – so­cia­li­za­ci­jos cent­ras). Dirb­da­ma su nu­si­kals­ti lin­ku­siais paaug­liais, Ne­rin­ga įgi­jo su nie­kuo ne­pa­ly­gi­na­mos dar­bo pa­tir­ties. „Tie vai­kai bu­vo smar­kiai pa­žeis­tos as­me­ny­bės, atė­ju­sios iš siau­bin­gų są­ly­gų, gat­vių, nie­kie­no ne­my­lė­ti ir ne­mo­kan­tys my­lė­ti. Vie­nin­te­lė jiems su­pran­ta­ma kal­ba – smur­to kal­ba. Ten su­vo­kiau, ko­kį svar­bų vaid­me­nį žmo­gaus gy­ve­ni­me vai­di­na mei­lė. O sa­va­no­riau­da­ma „Ca­ri­to“ die­nos cent­re „Vil­ties an­ge­las“ ir Mal­tos or­di­ne pra­dė­jau ieš­ko­ti at­sa­ky­mų į klau­si­mus kaip pa­dė­ti žmo­gui, ku­ris ne­no­ri pa­gal­bos, kaip per­pras­ti jo po­rei­kius, kad pa­gal­ba bū­tų efek­ty­vi? “ – pa­sa­ko­jo N. Ab­lin­gy­tė.

Asmeninio archyvo nuotr.

Gy­ve­ni­mo iš­ban­dy­mai „per­de­gi­no“
Ta­pu­si dip­lo­muo­ta so­cia­li­ne pe­da­go­ge, mo­te­ris grį­žo į Plun­gę. „Sau­lės“ gim­na­zi­jo­je dir­bo sep­ty­ne­rius me­tus. Be tie­sio­gi­nio dar­bo va­do­va­vo jau­nų­jų šau­lių kuo­pai, vai­kų jau­ni­mo teat­rui „Ga­ja“. Po mo­ti­nys­tės ato­sto­gų pro­fe­si­nę kar­je­rą tę­sė Plun­gės vai­kų na­muo­se. Gal ak­ty­vi veik­la, gal tai, kad gy­ve­ni­mas su drau­gu ne­nu­si­se­kė, emo­ciš­kai iš­se­ki­no mo­te­rį. Svei­ka­ta taip su­šlu­ba­vo, kad te­ko išei­ti iš dar­bo. „Per­de­gi­mą“ gy­dė per­mai­no­mis – su duk­re­le Rus­ne iš­va­žia­vo gy­ven­ti į Vil­nių. Šį mies­tą pa­si­rin­ko pri­si­mi­nu­si, kad stu­di­jų me­tais čia bu­vo lai­min­ga, kad tu­rė­jo daug drau­gų. De­ja, ir sos­ti­nė­je mo­ters lau­kė ne­ma­lo­ni „staig­me­na“. Jos duk­ra nie­kaip ne­pri­ta­po mo­kyk­lo­je, dėl ko ir ma­ma, ir duk­ra pa­jau­tė di­džiu­lę at­skir­tį. Paaiš­kė­jus, kad su­tri­ku­si mer­gai­tės so­cia­li­nė rai­da – jai nu­sta­ty­ti adap­ta­ci­jos ir ne­ri­mo su­tri­ki­mai – ma­mai te­ko at­si­sa­ky­ti kar­je­ros. Ne­rin­ga gy­ve­no iš at­si­tik­ti­nių slau­gos dar­bų, de­rin­da­ma dar­bą ir duk­ters prie­žiū­rą. Mer­gai­tės emo­ci­nei svei­ka­tai blo­gė­jant, pa­tar­ta drau­gų iš­va­žia­vo į Lon­do­ną.

Ne­bu­vo leng­va, bet si­tua­ci­ja ge­rė­jo
Pra­džia sve­ti­ma­me kraš­te ne­bu­vo leng­va, bet, pa­de­da­ma drau­gų, mo­te­ris ra­do dar­bą lie­tu­viš­ka­me vai­kų dar­že­ly­je. Ma­mą ra­mi­no tai, kad Rus­nė pri­ta­po mo­kyk­lo­je, kur į to­kius vai­kus kaip ji bu­vo žiū­ri­ma la­bai su­pra­tin­gai ir pro­fe­sio­na­liai. Mer­gai­tei moks­lai se­kė­si pui­kiai, ta­čiau ban­guo­jant gy­ve­ni­mui, ban­ga­vo ir jos svei­ka­ta. Tik 2016 me­tais Rus­nei bu­vo nu­sta­ty­tas As­per­ge­rio sind­ro­mas ir pri­tai­ky­ti vais­tai. Si­tua­ci­ja pra­dė­jo keis­tis į ge­rą pu­sę. Šian­dien N. Ab­lin­gy­tė džiau­gia­si, kad jos duk­ra, pa­de­da­ma as­me­ni­nės mo­ky­to­jos, ruo­šia­si eg­za­mi­nams, kad ji pui­kiai įval­džiu­si skait­me­ni­nį me­ną, mo­ka iliust­ruo­ti kny­gas.

Gel­bė­jo kū­ry­ba ir vi­suo­me­ni­nė veik­la
Nuo pat ma­žens kū­ry­bai bu­vo ga­bi ir pa­ti Ne­rin­ga. Ji ra­šė ei­lė­raš­čius, kū­rė dai­nas. Kū­rė­jai svar­biau­sia, kad jos ei­lės ne­štų vil­tį, ži­nu­tę, kad vis­kas bus ge­rai. „Poe­zi­ja – tai žo­džių mu­zi­ka, ku­ri ma­ne su­kū­rė. Ei­lė­raš­čių kū­ry­ba gy­do taip pat, kaip ir die­no­raš­čio ra­šy­mas“, – sa­ko mo­te­ris. To­dėl gy­ve­ni­mo aud­ro­se nu­si­ra­mi­ni­mo ir at­gai­vos sie­lai emig­ran­tė ieš­ko kū­ry­bo­je. Per kū­ry­bą ji įsi­trau­kė į lie­tu­vių dias­po­ros veik­lą – ta­po bend­ruo­me­nės „Jung­tis“, „Al­bion“ me­no klu­bo na­re, dir­bo lie­tu­viš­ko­je mo­kyk­lė­lė­je, sa­va­no­ria­vo įvai­riuo­se so­cia­li­niuo­se pro­jek­tuo­se, da­ly­vau­ja Lie­tu­vos am­ba­sa­dos ren­gi­niuo­se. N. Ab­lin­gy­tė yra iš­lei­du­si tris sa­vo kū­ry­bos kny­gas. Ma­mos ir duk­ros dai­lės dar­bai ir poe­zi­ja iš­spaus­din­ti al­bu­muo­se „Bal­ti­jos spin­du­liuo­tė“, „Įk­vė­pi­mo me­nas“, „Kū­ry­bos ka­lei­dos­ko­pas“. Jud­vie­jų, o taip pat ir ki­tų au­to­rių dar­bų pa­ro­dos šiuo me­tu eks­po­nuo­ja­mos Lon­do­no bib­lio­te­ko­se. Ge­gu­žės 10 die­ną pa­ro­da bus per­kel­ta į Lie­tu­vos am­ba­sa­dą Lon­do­ne, kur taip pat įvyks Ne­rin­gos ir Rus­nės kū­ry­bos va­ka­ras.

Gy­ve­na tarp Lon­do­no ir Rie­ta­vo
Jau ku­ris lai­kas, kai mo­te­ris gy­ve­na tarp Lon­do­no ir Lie­tu­vos. Į Rie­ta­vą ją su­grą­ži­no su­pras­tė­ju­si ma­mos svei­ka­ta ir mei­lė… Grį­žu­si slau­gy­ti ma­mos, prieš pu­sant­rų me­tų Ne­rin­ga su­si­ti­ko su Do­na­tu – vy­ru, ku­rį pa­ži­no­jo dar jau­nys­tė­je. Kad at­stu­mas ne­su­nai­kin­tų nau­jai už­si­mez­gu­sių jaus­mų, po­ra nu­ta­rė va­ži­nė­ti vie­nas pas ki­tą. Tad N. Ab­lin­gy­tė daž­nai grįž­ta į Rie­ta­vą: kar­tais sa­vai­tei, kar­tais dviem. Kad „įsi­že­min­tų“ gim­ta­ja­me kraš­te, pra­dė­jo ieš­ko­ti veik­los. Praė­ju­siais me­tais nuė­ju­si į mu­zie­jų, pa­si­do­mė­jo, ar ne­ga­lė­tų su­reng­ti sa­vo poe­zi­jos kny­gos pri­sta­ty­mo. Šil­tai priim­ta ir ra­du­si bend­ra­min­čių, pa­na­šų ren­gi­nį su­ren­gė ir šie­met per At­ve­ly­kį. Me­no mo­kyk­lo­je vy­ko jos or­ga­ni­zuo­ta li­te­ra­tū­ri­nė-mu­zi­ki­nė šven­tė „Žmo­gui rei­kia žmo­gaus“, ku­rios me­tu pri­sta­ty­ta tre­čio­ji au­to­rės poe­zi­jos kny­ga „Die­vo lai­kas po dru­ge­lio ženk­lu“. Pris­ta­ty­mo me­tu skam­bė­jo ne tik ei­lė­raš­čiai, bet ir Ne­rin­gos at­lie­ka­mos dai­nos. Ren­gi­nį pa­puo­šė me­no mo­kyk­los mo­ki­nių mu­zi­ka, o do­va­na, įteik­ta Lau­ry­no Ivins­kio gim­na­zi­jos de­šim­to­kei Dei­man­tei Gu­dai­ty­tei, ta­po die­nos staig­me­na. Jau­na­jai kū­rė­jai ne­ži­nant, N. Ab­lin­gy­tė su­ra­do rė­mė­ją ir iš­lei­do šios moks­lei­vės ei­lė­raš­čių kny­gą.

Asmeninio archyvo nuotr.

Gar­bės am­ba­sa­do­rės var­das įpa­rei­go­ja
Kaip jau mi­nė­jo­me, Rie­ta­vo sa­vi­val­dy­bės ta­ry­ba priė­mė spren­di­mą N. Ab­lin­gy­tei, gy­ve­nan­čiai Jung­ti­nė­je Ka­ra­lys­tė­je, su­teik­ti Rie­ta­vo gar­bės am­ba­sa­do­rės var­dą. Šis ženk­le­lis mo­te­riai bus įteik­tas už ak­ty­vią kul­tū­ri­nę, so­cia­li­nę ir švie­ti­mo veik­lą dias­po­ro­je, pa­gal­bą tau­tie­čiams, reikš­min­gas mo­te­rų pa­lai­ky­mo ir in­teg­ra­ci­jos ini­cia­ty­vas, taip pat – už Rie­ta­vo var­do puo­se­lė­ji­mą tarp­tau­ti­nė­je erd­vė­je. N. Ab­lin­gy­tė sa­ko, kad jai toks įver­ti­ni­mas – la­bai gar­bin­gas ir įpa­rei­go­jan­tis. Mo­te­ris ne­sle­pia pri­si­ža­dė­ju­si sau rem­ti jau­nuo­sius Rie­ta­vo kū­rė­jus lei­džiant jų ei­lė­raš­čių kny­gas, ta­py­bos dar­bų al­bu­mus ar or­ga­ni­zuo­jant pa­ro­das. Tu­ri ir dar vie­ną pla­ną – su­bur­ti Rie­ta­ve tė­vus, au­gi­nan­čius vai­kus su spe­cia­liai­siais po­rei­kiais, ir per­duo­ti jiems sa­vo pro­fe­si­nę ir gy­ve­ni­miš­ką­ją pa­tir­tį. „Tu­riu ži­nių ir no­riu jo­mis da­lin­tis. Ži­nau, kaip sun­ku tė­vams pri­pa­žin­ti, kad jų vai­kas – ki­toks. Praė­jau šį ke­lią vie­na, to­dėl no­rė­tų­si, kad jie ne­si­jaus­tų vie­ni, kad ži­no­tų – vis­kas bus ge­rai. No­rė­čiau pa­si­da­lin­ti pra­kti­niais da­ly­kais: pa­tar­ti, kaip pa­dė­ti sau bui­ty­je, kaip elg­tis, kad ne­slėg­tų kal­tės jaus­mas, kaip nei­zo­liuo­ti sa­vęs iš so­cia­li­nio gy­ve­ni­mo“, – da­li­jo­si pla­nais vi­suo­me­ni­nin­kė.

No­ri ma­ty­ti ge­rą­sias žmo­nių sa­vy­bes
Daug kal­bė­jo­me apie N. Ab­lin­gy­tės ver­ty­bes, gy­ve­ni­mo bend­ruo­me­nė­je pra­smę. „Ne­pa­siilgs­tu mei­lės ar­ba ge­ru­mo žmo­nė­se – jie tiek ge­ri ir my­lin­tys, kiek tuo me­tu ga­li to­kiais bū­ti. Aš pa­siilgs­tu sie­los tau­ru­mo, ge­bė­ji­mo žmo­gu­je ma­ty­ti žmo­giš­ku­mą ir die­viš­ku­mą, ge­bė­ji­mo pa­brėž­ti jo ge­rą­sias sa­vy­bes, o ne trū­ku­mus“, – da­li­jo­si sa­vo pa­mąs­ty­mais tarp Lon­do­no ir Rie­ta­vo gy­ve­nan­ti mo­te­ris.