Aušros DIRVONSKIENĖS nuotr.

Kovo 20 dieną, pavakare, Rietavo viešojoje bibliotekoje įvyko rietaviškės menininkės Almos Riebždaitės poezijos knygos „Inkliuzai tylos sakuose“ pristatymas. Tai jau antroji poetės knyga, išleista praėjus 18 metų nuo pirmosios. Plungės rajone daugelis Almą pažįsta kaip fotografę bei puikių paveikslų kūrėją. Jos fotografijos bei tapybos darbai ne kartą eksponuoti įvairiose erdvėse ir susilaukė didelio susidomėjimo, na o dabar menininkė dar kartą prisistatė ir kaip talentinga poetė.

Sunkūs gyvenimo išbandymai

Vaikystėje A. Riebždaitė gyveno Mižuikių kaime, mokėsi Kulių vidurinėje mokykloje. Šeimoje ji buvo vyriausia iš penkių vaikų. Alma prisimena nelengvą vaikystę vienkiemyje, kur vaikams reikėjo gana sunkiai dirbti: tėvams padėti ir pašarą gyvuliams ruošti, ir miške žiemą malkas pjauti. Poetei įstrigo atmintin tai, kad vaikams buvo padaryti įrankiai darbams, atitinkantys jų amžių. Kiek prisimena, labai anksti pamėgo piešti, skaityti. Sako, tekdavo ir ravint burokus atsisėdus ant ežios vogčia knygą atsiversti.

Kai Alma buvo šeštokė, patyrė itin traumuojantį įvykį – jos akyse visiškai sudegė šeimos namas. Vaikai tada buvo vieni namie, reikėjo gelbėti nuo ugnies mažesniuosius brolius ir seseris.

Po šios tragedijos šeima apsigyveno Rietave. Baigusi mokyklą būsimoji poetė Klaipėdoje įgijo lietuvių kalbos ir režisūros bakalaurą, po to du kartus buvo įstojusi į lietuvių kalbos magistrantūrą Vilniaus universitete. Iš to laikotarpio ji su malonumu prisimena itin ją sudominusias filosofo Arvydo Šliogerio paskaitas. Pati ėmė rašyti filosofinius tekstus, bet gyvenimas taip surikiavo, kad magistrantūrą baigė vėliau Klaipėdoje.

Apie savo gyvenimą sukūrus šeimą moteris neatvirauja. Bet prieš dešimtmetį vykusias skyrybas prisimena kaip didžiausią gyvenimo sukrėtimą. Skyrybų pragarą skausmingai išgyvenusi Alma nenuleido rankų – ėmėsi fotografijos, tapo Plungės ir Rietavo krašto fotoklubo „Žybt“ nare, jos darbai eksponuoti ne vienoje parodoje, o ypač džiaugėsi, kai parodą praėjusiais metais Plungės kultūros centre surengė kartu su sūnumi Augustu, taip pat mokančiu puikiai „pagauti kadrą“.

Aušros Dirvonskienės nuotr.

„Man kūryba yra laisvės vieta“

Knygos pristatyme Rietave A. Riebždaitė kalbėjo, kad šalia išorinės biografijos yra ir vidinė – ji pati įdomiausia. Juk visi žmonės skirtingai auga, visi stengiasi neužlipti ant to paties grėblio, bet vis užlipa, visi kapstosi tame gyvenime kaip išmano, visi verkia. „Man svarbiausia yra vidinio herojaus kelionė. Apie tai kalba ir Jungo filosofija. Ji yra apie tai, kaip žmogus tampa individu“, – kalbėjo menininkė.

Savo pačios vidinėje kelionėje Alma vadovaujasi kažkada išgirsta mintimi, jog tai, kas yra įvykę skausmingo, negero, sveika yra paversti kūryba.

„Juk šiame pasaulyje, kuris yra toks struktūruotas – darbai, taisyklės, racionalumas ir t. t., kūryba yra visiškos laisvės vieta, joje individas gali būti laisvas ir dalintis ta laisve su visais. Kūryba yra mūsų vidinių kelionių, ieškojimų atspindžiai“, – teigė menininkė.

Beribę vidinę laisvę rietaviškė patiria ir piešdama. Nuo pat vaikystės mėgusi šią kūrybos sritį, į ją giliau pasinėrė prieš kelerius metus. Ir labai sėkmingai. Almos tapyba jau spėjo susilaukti pačių geriausių įvertinimų.

„Mane žavi, kad per tapybą galite padėti sau ir kitiems, nes paveikslas užčiuopia subtilesnius žmogiškosios sielos virpesius. Jūsų menas – labai jautrus, moteriškas, subtilus, atrastas savas tapybos stilius“, – profesionaliai Almos kūrybą įvertino Plungėje puikiai žinoma ilgametė dailės mokytoja Aldona Bieliauskienė.

Aušros DIRVONSKIENĖS nuotr.

Svajonės išsipildymas

Nuo pirmosios knygos išleidimo 2007 metais A. Riebždaitė daugybę valandų leido palinkusi prie stalo, rašydama, rašydama… Dirbo labai daug ir ilgai svajojo išleisti ir antrąją poezijos knygą, bet vis kas nors kišdavo koją.

„Patyriau nesėkmių, nebuvo lėšų, iš ko išleisti knygą. Šią vasarą intensyviai rašiau, kurso draugė komentuodavo tuos eilėraščius ir drąsiai parašė feisbuke, kad reikia jau išleist tą knygą. Mano draugas pamatė tą įrašą ir sutiko finansuoti. Kreipiausi į pažįstamą poetą Marių Buroką, jis rekomendavo dvi leidyklas, pažiūrėjau internete jų puslapius. Kuris buvo labiau prie širdies, tą ir išsirinkau. Parašiau leidyklos „Slinktys“ vedėjui Juozui Žitkauskui. Šis nustebino iš karto sutiko bendradarbiauti, mat, pasirodo, buvo jau skaitęs mano kūrybos, publikuotos Klaipėdos spaudoje“, – greitakalbe bėrė A. Riebždaitė.

Paklausta, kaip vyksta eilėraščių kūrimo procesas, poetė atskleidė, kad jai eilėraštis „ateina“, kai ji labai atsivėrusi. „Tiesiog pradeda kažkas skambėti galvoje, ar vaikštant gamtoje, ar pasinėrus mintyse, ar perskaičius kokį eilėraštį, ar su kažkuo pabendravus. Dar pastebėjau, kad tie eilėraščių atėjimo laikotarpiai būna kartais labiau, kartais mažiau intensyvūs. Kartais ilgą laiką nerašau, o ši vasara buvo ypatingai intensyvi, daug rašiau, lyg proveržis kažkoks buvo. Man eilėraštis gimsta iš nekasdieniškos, pakitusios sąmonės“, – aiškino susirinkusiems gerbėjams Alma.

Poetė perskaitė vieną eilėraštį, kurį, kaip sakė, lydėjo įdomi istorija. Pasirodo, jos bendradarbė, atsivertusi šviežiai išleistą poezijos knygutę, perskaitė šį eilėraštį ir tarė: „O, leksotanilis“, ir užvertė. Kita moteris irgi paskaitė tą eilėraštį ir pasakė, kad jai irgi taip buvo, kaip ten parašyta. O parašyta šitai: „tada, tik tada, kai viską išbandau ir niekur, / nei laike, nei erdvėje, / nei viduj, nei išorėj nerandu / išeities / įsijungiu mėgstamą Lietuvos moterų grupę „Lexotanil“, / paleidžiu skalbiamosios mašinos muziką…“

Šį eilėraštį ir dar vieną apie liūdesį bei „lekiančias mintis“ autorė susitikime perskaitė pati, keletą eilėraščių iš naujosios jos knygos skaitė rietaviškė Viktorija Eirošienė.

Už knygą – auka Sengirės fondui

Susitikimo dalyviams Alma papasakojo, kad leisdama šią knygą sumanė paaukoti Sengirės fondui, mat vis persekiojo mintis, jog leisdama dar vieną knygą prisidės prie medžių kirtimo.

„Supratau, kad reikia atsidėkoti, kažkaip sugrąžinti duoklę. Ta mintis atsirado po kelionių po baltų šventvietes su Vykintu Vaitkevičium – baltų mitologijos tyrinėtoju, archeologu ir istoriku. Daug pasisėmiau iš senojo lietuvių tikėjimo. Bebaigiant leisti knygą parašiau eilėraštį „Antroji knyga“, kuriame yra tokios eilutės: „…kiek medžių suės mano knyga, / o kalbėjau apie ekologiją, sakau verkdama, / pati sau galvoju: / ir dar tos spalvotos iliustracijos, / kiek jos pareikalaus žemės resursų ir kokių!“

Dar 2016 m. dienraščio „Klaipėda“ literatūriniame priede „Gintaro lašai“ buvo spausdinama A. Riebždaitės kūryba su jos pačios iliustracijomis, tad ir dabar, leidžiant antrąją knygą, nuspręsta ją iliustruoti jos piešiniais.

Alma pasakojo: „Derinome su leidėju J. Žitkausku kainas, jos gąsdino. Siūliau dėti nespalvotus piešinius. Bet redaktorius perkalbėjo, sakydamas, kad jei daryti, tai reikia gerai ir kokybiškai. Pasak jo, mano piešiniuose spalvomis išreikšta mintis, todėl jie turi būti spalvoti.“

Aušros Dirvonskienės nuotr.

„Noriu būti tuo, kuo esu“

Dėl balto knygos viršelio Alma taip pat turi savo paaiškinimą: „Man tai simbolis, kad nė vienas mes neliksime nepaliestas, nesuteptas – gyvenimas mus nučiupinės kaip reikalas – ir įbrėš, ir spalvą uždės, ir taukų dėmę…“

Kitais metais A. Riebždaitei sukaks 50 metų. Juokiasi prisiminusi, kaip literatūros dėstytojas Marijus Šidlauskas prognozavo, kad iki savo 40-mečio ji išleis net keletą knygų. „Iki 50-ies norėčiau turėti trečią knygą. Tai bus prozos knyga, ji jau parašyta, sugalvotas pavadinimas, viršelis. Noriu eiti savo keliu, noriu būti tuo, kuo esu. Norėčiau, kad ir kiti tikėtų savimi, būtų savimi, kad siektų paprastumo, savęs priėmimo, netobulo. Esu girdėjusi, kad gyvenimui besibaigiant žmogui bus užduotas toks klausimas – ar tapai tuo, kuo tave sukūriau? Ar atidavei žmonėms, ką turi geriausio?“ – tokiais retoriniais klausimais baigė susitikimą poetė.