Linos RUIBIENĖS nuotr.

Kovo 12 dieną Plungės Mykolo Oginskio meno mokykloje buvo pristatyta šiemet jubiliejų mininčio grafikos ir skulptūros mokytojo Valdo Simučio tapybos darbų paroda. Užsukę į mokyklą ją apžiūrėti galėsite iki gegužės 10 dienos, na, o mes pasinaudojome proga ir pakvietėme dailininką bei pedagogą pokalbio apie skriejantį laiką, besikeičiančias kartas ir neblėstantį norą kurti bei eksperimentuoti.

Vaikystė – tarp eskizų ir dažų gamybos

V. Simutis gimė Plungėje 1965 metais, užaugo kartu su dviem sesėmis. Tėvelis visą savo gyvenimą dirbo geležinkeliečiu, mama – virėja, bet laisvu laiku mėgdavo užsiimti įvairiais rankdarbiais. Iš kur jo meilė menui, pašnekovas tikino nežinantis ir pats, kadangi šeimoje ir giminėje nėra nė vieno dailininko. Augdamas Valdas ir pats nė karto nesusimąstė apie tai, kad vėliau panirs į meno pasaulį ir net mokys jo subtilybių vaikus.

Baigęs „Saulės“ gimnaziją ir rankose tvirtai laikydamas atestatą, kaip ir daugelis kitų jaunuolių dvejiems metams buvo pašauktas į privalomąją karinę tarnybą. Po jos įstojo į Telšių taikomosios dailės technikumą, į metalo specialybę, o po to 6 metus studijavo grafiką Vilniaus dailės akademijoje.

V. Simutis pasakojo, kad piešti išmoko savarankiškai, kadangi apie galimybę lankyti meno mokyklą galėjo tik pasvajoti. Kadangi buvo sudėtinga gauti drobių, dažų ir kitų reikiamų priemonių, V. Simutis pats maišydavo dažus ir gruntą. Šiandien, anot pašnekovo, net iš namų nereikia kojos kelti, kad galėtum tapti dailininku – priemonių, literatūros, mokytojų, įvairių kursų – nors vežimu vežk, viską gali užsisakyti ir net mokytis internetu.

Linos RUIBIENĖS nuotr.

„Piešti pradėjau ankstyvoje vaikystėje, buvau nuolatos įnikęs į meno pasaulį, tad savęs kitokio jau ir nebeatsimenu. Visada – tarp besimėtančių lapų, eskizų, pieštukų. Vyresnėse klasėse pradėjau aktyviai sportuoti – irklavau, bet galiausiai patyriau nugaros traumą ir jau 11-oje klasėje pradėjau rimtai austi mintį, kad ateitį reikia sieti ne su sportu, o su menu. Norėdamas kuo geriau pasiruošti stojamiesiems egzaminams, papildomai pradėjau lankyti dailės būrelį pas mokytoją Aldoną Bieliauskienę“, – pasakojo V. Simutis.

Dukros seka tėvų pėdomis

Paauglystėje V. Simutis kopijuodavo įvairių muzikos grupių vinilo plokštelių viršelius ir perkeldavo juos ant medžiaginių maišelių, marškinėlių. V. Simutis džiaugėsi, kad tėvai visada palaikydavo jo kūrybinius ieškojimus ir skatindavo ugdyti pamažu besiskleidžiantį kūrybinį talentą.

Linos RUIBIENĖS nuotr.

Pedagogas prisipažino, kad kol buvo jaunas, energingas ir pilnas kūrybinių idėjų, visada galvojo, kad kasdienę duoną užsidirbs tapydamas paveikslus. Deja, laikui bėgant suvokė, jog vien tapyti nepakanka.

Studijos sostinėje ir plačios karjeros galimybės nesuviliojo tvirto būdo žemaičio, kuris visada jautė nenumaldomą trauką gimtajam kraštui, kur jo šaknys, tėvai, kur išvaikščioti visi takeliai.

Po studijų į Plungę Valdas sugrįžo ne tuščiomis, šypsodamasis pasakojo, kad į kalvotąją Žemaitiją atsiviliojo aukštaitę Eglę, su ja sukūrė šeimą ir užaugino tris dukras: Rūtą, Viliją ir Liucilę. Beje, jau kurį laiką pašnekovas mėgaujasi nauju – bočiaus – statusu.

Simučių dukros augo nuo mažų dienų matydamos piešiantį tėtį ir drabužius siuvančią bei visokiais menais užsiimančią mamą, kuri šiuo metu dirba Plungės socialinių paslaugų centre užimtumo specialiste dailei ir darbeliams. Todėl visos trys neišvengiamai nusekė tėvų pėdomis. Vyresnioji  baigė Vilniaus Gedimino technikos universitete architektūrą, vidurinėlė šiais metais užbaigs studijas Vilniaus dailės akademijoje, kur gilinasi į animacijos kūrimą, o jaunėlė, įgijusi kineziterapeutės profesiją, šiuo metu augina sūnelį Margirį, bet laisvu metu į rankas taip pat čiumpa pieštuką ir išlaisvina vaizduotę.

Visi nori greitų rezultatų

Ilgą laiką V. Simutis priklausė Plungės krašto profesionalių dailininkų grupei „3+“, kurią kaip nevyriausybinę organizaciją 2003 metais įkūrė menininkai Leonardas Černiauskas, Alvydas Stonkus, Algimantas Veselis, Vilimas Ketvirtis ir pats V. Simutis. Nuo 1994 metų jie pradėjo rengti personalines parodas Plungės kultūros centre, Žemaičių dailės muziejuje ir kitose erdvėse.

V. Simutis 1996 metais pradėjo dirbti Plungės M. Oginskio meno mokykloje grafikos mokytoju, tad kitąmet minės 30-ies darbo metų jubiliejų. Mokytojas pastebi, kad nenumaldomai bėgant metams keičiasi tik laikmetis, o vaikų kūrybinis užsidegimas ir žingeidumas neblėsta.

„Tiek anuomet pradėjęs dirbti, tiek ir dabar matau daug talentingų vaikų, skiriasi tik gyvenimo tempas. Džiaugiuosi ir nepaliauju stebėtis, kad su trenksmu įsiveržusios šiuolaikinės technologijos iš vaikų neatėmė kūrybiškumo. Jie noriai išbando įvairias technikas, medžiagas, gilinasi į tekstūras ir nesustoja eksperimentuoti“, – kalbėjo mokytojas.

O ar labai griežtas V. Simutis savo mokiniams. Pašnekovas patikino, kad niekada tokiu nebuvo. Jam svarbiausia – sudominti vaikus ir įtraukti į kūrybinį procesą. Anot jo, dabar žmonės nori neįdėję pastangų greitai gauti rezultatą. Deja, bet meno sferoje toks principas neveikia. Neretai tenka ilgas valandas praleisti prie lino raižinių, keramikos, grafikos, papjė mašė ir kitų technikų, kadangi kūrinio atsiradimo proceso niekaip nepaskubinsi. Įtraukiantis ir laiko reikalaujantis darbas mokinius visų pirma moko nusiraminimo, kantrybės, susikaupimo, tuo pačiu lavina motoriką, kuri, kaip žinia, tiesiogiai susijusi su smegenų veikla.

Plungės Mykolo Oginskio meno mokyklos nuotr.

Ateityje dar sulauksime ne vienos parodos

Šiuo metu Plungės M. Oginskio meno mokykloje dailės skyriuje mokosi 130 vaikų, juos lavina 4 mokytojai. Per eilę darbo metų viena karta pakeitė kitą, o pats V. Simutis tikina nė nespėjęs suregėti, kaip greit praskriejo laikas. Visą širdį ir dėmesį išdalinęs mokiniams, po darbo dienos skuba namo prižiūrėti garbingo amžiaus sulaukusių tėvelių, nudirbti įvairių ūkio darbų, o radęs laisvą minutę neretai susimąsto, ką veiks išėjęs į pensiją.

Plungiškis spėja, kad greičiausiai net ir tada jo gyvenimas nepasikeis kardinaliai, prisėdęs prie molberto ant drobės ir toliau guldys pačius gražiausius savo kasdienybės momentus, įprasmins naują savo amžiaus tarpsnį ir surengs dar ne vieną personalinę parodą.

„Turiu įprotį kaupti įvairius eskizus, jų namie jau nemažos krūvelės. Tik jos ganėtinai padrikos, reiktų įvesti kokią sistemą ir susitvarkyti. Manau pensija ir bus tinkamiausias metas niekur neskubant dar kartą viską peržvelgti, suguldyti į segtuvus ir saugoti ateities kartoms“, – kalbėjo V. Simutis.

Publikaciją remia