Kęstučio Vaitkaus asmeninio albumo nuotr.

Šeimos klinikoje „Pulsas“ dirbančio gydytojo-oftalmologo Kęstučio Vaitkaus plungiškiams pristatinėti nebereikia. 37-erius metus jis diagnozuoja ir gydo akių ligas, bet retas kuris turbūt žino, kad šis medikas kalba ir rašo tik žemaitiškai, o vakare uždaręs kabineto duris į rankas čiumpa fotoaparatą ir leidžiasi į ekspedicijas po įdomiausius Lietuvos kampelius.

Regionų tarmės – ne kiekvienam įkandamos
K. Vaitkus gimė ir užaugo Plungės rajone, Virkšų kaime, kartu su seserimi. Mokslus krimto savo gimtojo kaimo ir Alsėdžių mokyklose, o prieš pat penktą klasę išvyko gyventi pas tetą į Panevėžį.

„Toks sprendimas priimtas dėl mano prastos sveikatos. Panevėžyje pabaigiau Juozo Balčiukonio gimnaziją. Įstojau į Kauno medicinos institutą, o namo neparvažiuodavau, taip ryšys su Žemaitija nutrūko. Tik pabaigęs studijas iškart gavau darbo paskyrimą ir galėjau rinktis, kur važiuoti: į Telšius, į Plungę arba atgal į Panevėžį. Savaime suprantama, mano pasirinkimas buvo sugrįžti į gimtąjį kraštą – į Plungę.“

K. Vaitkus pasakojo, kad po 15 metų, praleistų Aukštaitijoje, vėl girdėti žmones kalbančius žemaitiškai buvo ne tik keista, bet ir ypatingai malonu ausims. Vos pradėjo dirbi Plungės ligoninėje, kai prasidėjo atgimimo laikmetis.

1990 metais žurnalistė, rašytoja ir muziejininkė Danutė Mukienė į Palangą pakvietė kalbininką, humanitarinių mokslų daktarą Juozą Pabrėžą – kad šis paaiškintų žmonėms, kaip reikia rašyti žemaitiškai.

Tarp kalbininko paskaitas lankiusių dalyvių buvo ir K. Vaitkus. Oftalmologas uoliai gilinosi į žemaitiškos tarmės subtilybes, o vėliau jas pritaikė rašydamas plungiškės Kristinos Paulauskaitės įsteigtam „Žemaičių saulutės“ laikraščiui.

Sulaukę palaikymo, šiame leidinyje medikas ne tik rašo kultūrinėmis, kraštotyros, žemaičių kalbos, istorijos, žygių po Žemaitiją temomis, bet ir redaguoja tekstus.

2017 metais Skuodo rajono savivaldybės Romualdo Granausko viešoji biblioteka pirmą kartą suorganizavo „Žemaičių kalbos diktanto“ konkursą. Praėjusiais metais K. Vaitkus jame pademonstravo nepriekaištingas žinias ir pelnė pirmąją vietą, o šiais metais liko antras.

2001 metais ta pati Skuodo viešoji biblioteka paskelbė konkursą „Koram žemaitėškā“ pagal J. Pabrėžos žemaitiškos rašybos taisykles. Jį iki šiol rengia kas antrus metus. Plungiškis K. Vaitkus ir šiame konkurse 2023 metais pelnė antrąją vietą už žemaitiškus haiku.

Linos RUIBIENĖS nuotr.

Fotografija atvėrė vartus į pasaulį
2011 metais rietaviškis fotografas Mantas Viržintas įkūrė fotoklubą „Žybt“. Jo narys nuo pat pirmųjų dienų yra ir K. Vaitkus. Šio klubo dėka, plungiškis yra apkeliavęs didžiąją dalį Lietuvos, aplankęs rašytojų gimtines, pačius įstabiausius gamtos kampelius, kultūrinius ir architektūrinius objektus, kitas lankytinas vietas.

Šių ekspedicijų dėka gimsta kūrybiniai tekstai bei ištisi fotografijų ciklai. Gydytojas-oftalmologas pasakojo, kad fotografija jo gyvenime atsirado natūraliai. Pusbroliui ir klasės draugui padėdavo ryškinti juosteles, pamažu ir pats susidomėjo. Studijuodamas Kaune įsigijo pirmąjį savo fotoaparatą.

„Pirmieji kadrai įamžinti juostiniu fotoaparatu. Kuo dažniau keliaudavau, daugiau sužinodavau ir pamatydavau, visokių gražesnių akimirkų pagaudavau. Anuomet reikėjo fotografuoti gražiai, o dabar visi moka padaryti gražią nuotrauką, todėl reikia kažkaip išsiskirti iš minios, nustebinti aplinkinius, vaizdą pateikti originaliai. Dažnai peržvelgiu savo senesnes fotografijas, palyginu jas su kitų menininkų, stebiu jų parodas ir matau, kaip kinta įgūdžiai, lavėja akys“, – kalbėjo plungiškis.

Pasak jo, kartais nuotraukų kokybė nėra pagrindinis rodiklis, daug svarbiau pats momentas – pagautas kadras ir išreikšta mintis. O štai nuotraukų redagavimo programų plungiškis nenaudoja, priešingai – fotografijose siekia išlaikyti natūralumą.

2010 ir 2024 metais Plungės kultūros centre buvo eksponuojamos personalinės K. Vaitkaus fotografijų parodos. O kiek kartų jo darytos nuotraukos eksponuotos kitose Plungės miesto erdvėse, pašnekovas sakė nė nesuskaičiuojantis.

Namų bibliotekoje – įspūdinga leidinių kolekcija
K. Vaitkus pasakojo užaugęs tarp knygų. „Mano mama buvo pradinių klasių mokytoja, tad knygų mūsų namuose tikrai netrūko. Nuo pasakų vėliau perėjau prie istorinių ir grožinės literatūros kūrinių, o dabar lentynas vis papildau etnografijos, folkloro, geografijos, kraštotyros veikalais, žinoma, ir knygomis apie Žemaitiją. Kam skaityti įvairias fikcijas apie Afriką ar Amerika, kai mes savo panosėje turime puikių istorijų, nutikimų ir autorių“, – kalbėjo gydytojas-oftalmologas.

Linos RUIBIENĖS nuotr.

1988 metais Plungėje susibūrė folkloro ansamblis „Gondinga“, kuris iki šiol populiarina Žemaitijos krašto folklorą. K. Vaitkus šiame kolektyve – nuo pat pirmųjų jo dienų, grojo kontrabosu-basedle, koncertavo, repetavo, filmavosi televizijos laidose iki pandemijos pradžios, kuri sustabdė ansamblio veiklą.

Pasibaigus karantino periodui, kolektyvas vėl pamažu pradėjo rinktis į repeticijas, bet K. Vaitkus, saugodamas savo sveikatą, neišdrįso jungtis prie masinių susibūrimų. Bet kas žino – gal netolimoje ateityje plungiškis vėl pravers ansamblio repeticijų duris.

Buvimas žemaičiu yra privilegija
K. Vaitkus, kalbėdamas apie Žemaitijos kraštą, čia gyvenančius žmones, jų tarmę ir papročius, akcentuoja, kad visa tai pastaruoju metu išgyvena renesansą.

„Visam pasauliui mes galime būti įdomūs tiek, kiek turime savitumo, kiek esame išsaugoję savo kalbą, kultūrą, būdo bruožus, filosofiją. Per gyvenimą ne mažai keliavau po Europą, ne vieną knygą perskaičiau ir galiu pasakyti, kad daug žmonių galiausiai sugrįžta prie savo ištakų ir šaknų. Jei norite geriau suprasti žemaičių būdą ir psichologiją, rekomenduoju perskaityti Igno Končiaus knygą „Žemaičio šnekos“, kurioje nuostabiai apibūdinamas žemaičių savitumas, išskirtinis mąstymas, darbai ir pasaulio supratimas“, – teigė K. Vaitkus.