Aldonos Kuprelytės nuotr.

2000 metais Lietuvos ir Latvijos Seimai rugsėjo 22-ąją (Saulės mūšio dieną, 1236 m.) paskelbė Baltų vienybės diena. Tądien baltų vienybės simbolis ugnis uždegama ant aukščiausių apylinkės kalvų ir piliakalnių, su baltų istorija susijusiose vietose. Kadaise ugnies sąšauka ant piliakalnių kvietė vienytis – ginti savo žemes. Nors dabar gintis lyg ir nereikia, tačiau Baltų vienybės dieną žmonės mini.

Vieni iš tokių – Žemaitijos nacionalinio parko direkcija. Rugsėjo 22-ąją kartu su Platelių bendruomene, folkloro ansambliu „Platelē“ direkcija paminėjo Baltų vienybės dieną. Iš pradžių susirinkusieji prie Platelių ežero uždegė laužą, virė arbatą, ragavo kuršių genties kulinarijos paveldo, kurį pristatė Irma Šaltytė-Šimkienė. Kiek vėliau, patraukę ant netoliese esančio Užpelkių piliakalnio, uždegė baltų ženklus – deivės Laimos simbolius ir žirgelius. Prisiminti Užpelkių piliakalnio senieji padavimai…

Beje, Užpelkių piliakalnis labiausiai žmonėms matomas ir žinomas Platelių apylinkėse, nes prie jo yra kelių į Dovainius, Platelius ir Alsėdžius kryžkelė. Seniau žmonės piliakalnį vadino Palšienės pilale, nes kalnelis tuomet buvo Barboros Palšienės žemėje. Iki 1926 metų piliakalnis buvo apaugęs eglynu, kol galiausiai miškas buvo iškirstas, o nedidelis kalnas suartas. Vietoj eglių ant jo lingavo javai. Iš pietų pusės, kur šlaitas siekia apie 12 metrų, buvo iškasta duobė, iš jos buvo kasamas žvyras. Pietinį šlaitą kurį laiką kasė ir sovietmečiu.

Nors 1935 metais žemės savininkai raštu pasižadėjo piliakalnio nearti ir saugoti, bet… pažado netesėjo.

Apie Užpelkių piliakalnį sklando ne vienas padavimas, kuriuos, kaip ir minėta, minintieji Baltų vienybės dieną taip pat prisiminė.

Sakoma, kad Užpelkių pilalėje pinigai dega. Kartą naktį pro piliakalnį ėjo Platelių gyventoja Ruginienė. Staiga pamatė Palšio pilalėje raudoną ugnį – kelis kartus iš kalno ugnies kamuoliai iššoko ir pranyko ore.

Kalbama, kad ten ir druskos buvę. Ankstesniais laikais Palšių ūkyje gyvenęs labai blogas žmogus, didžiausias girtuoklis. Jis niekam nežinant savo reikalams iš šios pilalės esą išsikasdavo druskos. Bet ir mirdamas niekam neišdavęs paslapties, kur yra ta vieta, kur galima rasti druskos.

Dar žmonės pasakoja, kad ant Užpelkių pilalės vaidenasi. Jie dievagojosi sapne girdintys balsą, kuris liepė nebeganyti karvės kalno papėdėje, nes tai esą jo. Dar kiti senieji žmonės pasakojo, kad piliakalnio šiauriniame šlaite pakasta auksu žieduota karvė. Daug kas ieškojo, bet nerado. O gal rado, bet niekam nepasakė?

Kaip atsirado Užpelkių piliakalnis, niekas nežino, bet kalbama, kad jį kareiviai su batų aulais supylę. Bataulius pripylė žvyro ir nešė. Supylė tokį kalną, už kurio nuo priešų ir armotų galėjo pasislėpti.

1998 m. Užpelkių piliakalnis paskelbtas kultūros paminklu. Jo pietrytiniame šlaite stovi 1995-aisiais Palšių giminės pastatytas kryžius su Šv. Izidoriaus koplytėle.

Prieš dešimtmetį, artėjant Baltų vienybės dienai, Plungės rajono savivaldybės meras Audrius Klišonis, tautodailininkas Virginijus Narkus ir rajono pilietiškas aktyvus jaunimas visus kraštiečius sukvietė į talką, skirtą Plungės miesto Pilalės piliakalniui sutvarkyti. Talka geranoriškumu, dalyvių gausumu ir nuoširdžiu darbu pranoko visus organizatorių lūkesčius. Piliakalnis po daugelio metų atsivėrė žmonėms ir saulei.

Nuotr. iš Wikipedios

Gal kai kas ir iki šiol nežino, kad Pilalės piliakalnį galima pasiekti paėjus už senųjų kapinių koplyčios. Piliakalnio žvalgomieji archeologiniai tyrimai buvo atlikti 1964 m. Nors kultūrinio sluoksnio nepastebėta, 1972 m. Pilalės piliakalnis įrašytas į respublikinės reikšmės archeologijos paminklų sąrašą, 1992 m. registruotas Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registre, 1998 m. paskelbtas kultūros paminklu, 2005 m. pripažintas valstybės saugomu kultūros paveldo objektu.

Pasidomėjus plačiau galima aptikti kraštotyrininko Deniso Nikitenkos pastebėjimų, kad tokio tipo piliakalniai-slėptuvės buvo vietos, į kurias, kilus pavojui, iš apylinkių subėgdavo žmonės. Šie objektai neturėjo gynybinės paskirties, neturi ir senovinių pavadinimų, jie neminimi dokumentuose. Tiesa, kas galėjo slėptis šiame dar Pabrėžos pilale vadinamame piliakalnyje, taip ir neaišku, nes tuo metu iki didesnės Gandingos gyvenvietės buvo 4 km. Tad toks atstumas jos žmonėms būtų buvęs per didelis.

Nors piliakalnį archeologai žvalgė ne vieną kartą, materialių kultūros paveldo artefaktų neaptikta. Tiesa, tarpukariu apie 1 km į pietryčius nuo Plungės piliakalnio ravint daržą buvo rasta pora kaukolių, o 1984 m. – žmonių kaulų ir žalvarinių papuošalų. Spėjama, kad ten galėjo būti Plungės kapinynas, priskirtas vėlyvesniems laidojimams.

Kaip ir minėta, Plungės piliakalnis dar vadinamas Pabrėžos pilale. Manoma, taip jis pavadintas dėl to, kad Plungėje vienu metu kunigavo Tėvas Jurgis Ambrozijus (Ambraziejus) Pabrėža (1771–1849) – kunigas, pranciškonas, gydytojas, botanikas, pirmasis Lietuvos floros tyrinėtojas, vienas iškiliausių XIX a. švietėjų.

Prieš dešimtmetį sušaukta talka turi atgarsį. Plungės piliakalnis įtrauktas į 2024–2029 m. Telšių regiono funkcinės zonos strategiją.