Sauliaus Narkaus nuotr.

Prašome susi­pa­žin­ti su pir­muo­ju Plun­gės ra­jo­ne nau­jais me­tais gi­mu­siu (įre­gist­ruo­tu) kū­di­kiu. Šie­met – tai sau­sio 1-ąją Klai­pė­dos uni­ver­si­te­ti­nė­je li­go­ni­nė­je į pa­sau­lį atė­jęs Bab­run­go se­niū­ni­jos Pa­ke­rų kai­mo gy­ven­to­jas Do­mas.

56 cm ūgio ir 3 950 gra­mų svo­rio Do­mas gi­mė 20.27 val. Kaip sa­kė ma­žy­lio ma­ma In­ga, pa­gal gy­dy­to­jo skai­čia­vi­mus sū­ne­lis gim­ti tu­rė­jo gruo­džio 30-ąją. „Bet aš la­bai no­rė­jau, kad „įlip­tų“ į sau­sio 1-ąją. Ma­niau, kad pa­sku­ti­nę die­ną rei­kės va­žiuo­ti, bu­vo­me pa­si­ruo­šę, bet iš­lau­kė­me. Fe­jer­ver­kus pa­žiū­rė­jo­me“, – pa­sa­ko­jo mo­te­ris. Kaip ma­to­me, ma­mos ir sū­naus ry­šys – glau­dus, ma­žy­lis no­rą iš­gir­do.

Sauliaus Narkaus nuotr.

Do­mas – ant­ras In­gos ir Ar­nol­do vai­kas. Su ne­kant­ru­mu bro­lio na­muo­se lau­kė 3 me­tų Luk­nė. Lan­ky­da­mie­si In­gos ir Ar­nol­do na­muo­se mer­gai­tės tei­ra­vo­mės, ar no­rė­jo bro­lio. Luk­nė kuk­liai šyp­so­jo­si ir link­te­lė­jo gal­vą, su­prask, taip. Nors, kaip juo­ka­vo ma­ma, vė­liau paaiš­kės, ar tik­rai la­bai lau­kė. „Priei­na, ap­klo­ja, pa­bu­čiuo­ja“, – duk­rą gy­rė tė­tis, o šel­miš­ka Luk­nės šyp­se­nė­lė by­lo­jo, kad vy­res­nės se­sers sta­tu­sas jai pa­tin­ka. Kaip kal­bė­jo In­ga, kol lau­kė iš li­go­ni­nės grįž­tan­čio bro­liu­ko, Luk­nė su mo­čiu­te jam ir at­vi­ru­ką nu­pie­šė.

Sauliaus Narkaus nuotr.

Apie tai, kad po šir­di­mi ne­šio­ja ber­niu­ką, In­ga sa­kė su­ži­no­ju­si la­bai anks­ti, ta­čiau ne­la­bai tuo ti­kė­jo. „Ne­ži­nau ko­dėl, bet abu bu­vo­me įsi­ti­ki­nę, kad ir ant­ra bus mer­gai­tė“, – at­vi­ra­vo mo­te­ris. Tuo, kad šei­mą pa­pil­dys sū­nus, pa­ti­kė­jo tik bū­da­ma sep­tin­tą mė­ne­sį nėš­čia, kai gy­dy­to­jas tre­čią kar­tą pa­tvir­ti­no, jog ne­šio­ja ber­niu­ką. O Ar­nol­das ne­slė­pė, kad no­rė­jo sū­naus. Juo la­biau kad po­ra ir ne­ra­šy­tą su­si­ta­ri­mą tu­rė­jo: mer­gai­tei var­dą gal­vo­ja ma­ma, ber­niu­kui – tė­tis. Tai­gi, kaip su­pra­to­te, var­dą sū­ne­liui iš anks­to su­gal­vo­jo tė­tis. Ži­no­ma, jam pri­tar­ti tu­rė­jo ir ma­ma. „Mums pa­tin­ka trum­pi var­dai“, – paaiš­ki­no In­ga.

Vi­si tė­vai sa­vo vai­kams lin­ki pa­ties ge­riau­sio, tad at­si­svei­kin­da­mi klau­sė­me In­gos ir Ar­nol­do, ko jie pa­lin­kė­tų sa­vo sū­nui. „Kad užaug­tų ir bū­tų stip­rus ir, svar­biau­sia, svei­kas. O vi­sa ki­ta ateis sa­vai­me“, – sa­kė po­ra. Ži­no­ma, sū­ne­liui ir sau tė­ve­liai dar pa­lin­kė­jo ra­mių nak­tų.

Na, o mes ir ma­žy­liui, ir tėveliams lin­ki­me, kad iš­sa­ky­ti pa­lin­kė­ji­mai, ku­riuos paau­gęs Do­mas bū­ti­nai per­skai­tys, iš­si­pil­dy­tų.