Linos RUIBIENĖS nuotr.

Praėjusį ketvirtadienį Rietavo savivaldybės Tverų seniūnijos Plauskinių kaime, prie čia stovinčio paminklo stalinizmo aukoms atminti, rinkosi Savivaldybės, Lietuvos laisvės armijos karių ir rėmėjų sąjungos atstovai, Klaipėdos Jono Polovinsko-Budrio kuopos nariai ir kiti svečiai – pagerbti 1945 metų liepos 24 dieną žiauriai nužudytų 8-ių kaimo darbininkų atminimą.

Minėjimo organizatorius, Lietuvos laisvės armijos karių ir rėmėjų sąjungos įkūrėjas Albinas Klimas visų susirinkusiųjų paprašė tylos minute pagerbti be jokio teismo žiauriai nukankintų ir nužudytų aukų atminimą.

Apie Plauskinių kaimą sukrėtusį įvykį minėjimo dalyviams plačiau pasakojo žurnalistas, buvęs „Žemaičio“ redaktorius Rimantas Mėčius, visą istoriją aprašęs savo knygoje „Kruvinasis antradienis. Tverų žemė gynėsi nuo okupantų“.

R. Mėčius pasakojo, kad 1945 metų liepos 24 dieną Plauskinių kaime, pas vietinį ūkininką Rekašių, buvo susirinkusi darbininkų talka. Anuomet būdavusi tradicija po sočių pietų skirti valandėlę poilsiui. Tad ir tąkart vieni snūstelėjo, kiti galando dalgius, ruošdamiesi grįžti prie darbo, kai netikėtai į kiemą įvažiavo du rusų sunkvežimiai, pilni kariškių su žaliais antpečiais.

„Mano tėvas tada dar buvo nevedęs ir taip pat buvo sučiuptas uniformuotų kareivių, kada į močiutės ūkį netikėtai užklydo seržantas ir kareivis. Paprašė parodyti dokumentus, bet sesuo verkdama stebuklo dėka išprašė, kad neišvestų brolio. Nors buvo duotas įsakymas ne tik sodyboje buvusius darbininkus suimti, bet ir visus kitus, einančius pro šalį ar sutiktus 2–3 kilometrų spinduliu“, – pasakojo R. Mėčius.

Pasak liudininkų, netikėtai užklydusiems kareiviams iš svirno buvo atnešti du pilni bidonai degtinės. Pasisemdami iš jo aliuminiu puodeliu nekviesti svečiai gėrė ir apsvaigę tardė žmones, tikrino jų dokumentus. Ieškojo trijų tariamų banditų. Moteris uždarė atskirai.

Nė vienas kaimo žmogus neatsakė, kur tie banditai slepiasi. Vakare grįžtantį po darbo su dalgiu ant dviračio pagavo dar vieną kaimo darbininką. Kareiviai visus išrikiavo lauke ir pradėjo mušti, o galiausiai visus sušaudė.

Šalia namo buvo iškastas didelis tvenkinys. Prie jo nugaromis į vandenį klupdė po keturis vyrus, spardė ir liepė bučiuoti kareivių ginklus, bet taip nė vienas ir nepasakė, kur ir kas tokie tie ieškomi banditai yra. Įvykdę savo kruviną egzekuciją, kareiviai dar sugebėjo prisivogti įvairių daiktų, sėdo į sunkvežimius ir išvyko. Tarp nužudytųjų jauniausia auka buvo vos 17-os metų sulaukęs vaikinas.

R. Mėčius perskaitė iš savo knygos itin jautrią ištrauką, vaizdžiai nupasakojančią kraupaus įvykio detales. Ne vienam minėjimo dalyviui jos suspaudė širdį.

Vietiniams puikiai pažįstamas Juozas Varpiotas pasakojo: „Kai išaušo trečiadienis, atbėgo mano sesuo. Verkia kaip nuplakta, plaukus nuo galvos raunasi. Raminu, klausiu, kas tau nutiko, juk trobelė yra, karvelė yra, o ta žodžių negali ištarti. Paskui pasikūkčiodama šaukia – Staselio nebėra, aštuonis pas Rekašius iššaudė. Parbėgau į namus ir papasakojau motinai, paskui pas kaimynus nubėgau, Kalnikaitei pasakiau, o pats į Rekašių ūkį. Buvo gal kokia septinta ryto, bet ten neradau nė gyvos dvasios. Tik žiūriu – klumpiai prūde ant vandens plaukioja, o ant žemės žmonių kūnai ištaškyti. Ėjau ir verkiau. Kur tu neverksi, matydamas nužudytus savo pažįstamus.“

A. Klimas prisiminė, kad ilgą laiką šis kraupus įvykis buvo užmirštas ir niekas apie jį nekalbėjo. Tik 1989 metais žudynių vietoje buvo pastatytas paminklas Plauskinių kaimo aukoms atminti.

Prie šio paminklo ketvirtadienį kunigas Saulius Bytautas ir Tverų klebonas Aivaras Pudžiuvelis už žuvusiųjų sielas sukalbėjo maldas. Minėjime dalyvavę Rietavo savivaldybės vicemerė Kristina Krasauskienė ir administracijos direktorius Vytautas Dičiūnas padėkojo šio minėjimo organizatoriams. Pasak jų, tokios istorijos turi būti iškeltos į dienos šviesą, pasakojamos mokyklose, kad jaunoji karta žinotų savo krašto praeitį.

Žodį tarė ir Lietuvos laisvės armijos pirmininkas Zigmas Gulbinas bei iš Klaipėdos atvykęs vienintelis likęs gyvas ir dabar 89-erių metų amžiaus sulaukęs šio įvykio liudininkas Petras Vozgirdas.

„Su Rekašiais mes buvome kaimynai. Kai įvyko šios kraupios žudynės, man buvo 9 metai. Tą lemtingą dieną prisimenu iki šiol. Išgirdome, kaip ryte atvažiavo mašinos, o vakare būdami savo kieme girdėjome žmonių šauksmus ir klyksmus. Galiausiai kareiviai specialiai užvedė savo mašinas, kad nieko nebesigirdėtų. Mano vyresnis brolis buvo tarnavęs pas Rekašius ir kitos dienos rytą nuėjo pažiūrėti, kas ten nutiko, o aš pasileidau tekinas iš paskos. Savo akimis mačiau šalia tvenkinio gulinčius lavonus, bet niekas man neleido prieiti arčiau. Tik vakare kartu su tėvais atėjome, kai kūnai jau buvo pašarvoti“, – prisiminė P. Vozgirdas.

Linos RUIBIENĖS nuotr.

Tverų seniūnas Antanas Zalepūgas papasakojo, kad praėjusią žiemą sudegė namas, kuriame gyveno trys šeimos. Jos prižiūrėjo ir žudynių aukoms atminti skirtą paminklą, tačiau po gaisro, žmonėms išsikėlus kitur, kaime nebeliko nė vieno gyventojo.