Plungėje esančio I. Končiaus skersgatvio gyventojai, neseniai pakilę į kovą už tai, kad iš jų gatvės būtų išvežtos seniūnijos čia išpiltos galimai sveikatai kenkiančios asfalto išfrezos, kreipėsi į Savivaldybę ir su prašymu jų skersgatviui suteikti naują pavadinimą. Apsvarsčiusi prašymą, Savivaldybė pasiūlė skersgatviui suteikti Jono Senkaus gatvės pavadinimą.

Šis gyventojų prašymas aptartas praėjusią savaitę posėdžiaujant Vietos ūkio ir ekologijos komiteto nariams. Kaip paaiškino Marius Galminas, Architektūros ir teritorijų planavimo skyriaus vyriausiasis specialistas, iki šiol laiškanešiams, specialiosioms tarnyboms ir visiems kitiems būdavo gana sudėtinga susigaudyti toje gatvės atkarpoje, mat pusė čia esančių namų buvo registruoti kaip esantys I. Končiaus gatvėje, kita pusė – kaip I. Končiaus skersgatvyje.

Norėdami aiškumo, gyventojai kreipėsi į Savivaldybę su prašymu suteikti šiai atkarpai, vedančiai palei buvusią pirtį A. Jucio gatvės kvartalo link, naują pavadinimą.

Prašymą apsvarstė Žymių žmonių, istorinių datų, įvykių įamžinimo ir gatvių pavadinimų Plungės rajono savivaldybėje suteikimo komisija. Ji pasiūlė šią atkarpą pavadini Jono Senkaus vardu. Gyventojai sutiko, minėtas Vietos ūkio ir ekologijos komitetas taip pat neprieštaravo, o galutinį žodį tars Plungės rajono savivaldybės taryba.

Gyvenantieji toje I. Končiaus skersgatvio dalyje, kuriai netrukus bus suteiktas J. Senkaus gatvės pavadinimas, tikriausiai jau pasidomėjo, kas buvo ir ką reikšmingo nuveikė ši istorinė asmenybė.

Visiems kitiems skubame papasakoti, kad J. Senkus buvo dvasininkas, filosofijos mokslų daktaras ir pedagogas. Gimė 1869 metais Irkinių kaime, dabartinėje Alsėdžių seniūnijoje.

Studijavo Sankt Peterburge (Rusija) ir Fribūre (Šveicarija), pastarojo miesto universitete jam buvo suteiktas filosofijos mokslų daktaro laipsnis. Nuo 1896 m. tarnavo Sankt Peterburgo Šv. Kotrynos bažnyčioje ir dėstė tikybą net dešimtyje miesto mokyklų. 1912 m. J. Senkus buvo paskirtas Peterburgo karinės apygardos ir Rusijos imperijos kariuomenės gvardijos kapelionu. Jam suteiktas Mogiliavo arkivyskupijos garbės kanauninko vardas.

Nepaisant savo dvasinių pareigų, kunigas aktyviai diegė lietuvybę tuometėje Rusijos sostinėje, dėstė lietuviškai Sankt Peterburgo Šv. Kotrynos gimnazijoje besimokantiems tautiečiams, suorganizavo lietuvišką Šv. Zitos draugiją, priklausė Lietuvių mokslo draugijai.

1918 m. grįžo į Žemaičių vyskupiją, buvo paskirtas Plungės Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios klebonu. Šalia sielovadinių pareigų ėmėsi ir švietėjiškų – steigė pradžios mokyklas ir parengiamuosius kursus, 1919 m. prisidėjo Plungėje kuriant naują lietuvišką mokyklą, kuri vėliau tapo „Saulės“ gimnazija, pats joje mokytojavo.

Antrojo pasaulinio karo pabaigoje J. Senkus gyveno Žemaičių Kalvarijoje. 1944 metų spalio mėnesį miestelyje įsikūrė Pabaltijo I fronto štabas, visi gyventojai buvo evakuoti. Kunigas J. Senkus persikraustė pas netoliese įsikūrusius bajorus Daugėlas ir Jazdauskiškių kaime esančioje Sorų koplyčioje parapijiečiams teikė dvasines paslaugas.

Mirė 1946 m. Žemaičių Kalvarijoje, palaidotas Beržų kalno kapinėse.