Jurgitos NAGLIENĖS nuotr.Kavinės ir greta veikiančios Vieno kūrinio galerijos įkūrėjo Tomo Danilevičiaus teigimu, jau ne pirmus metus parodos tarsi savaime atsiranda ir papuošia „ExLibrio“ erdves. „Muziejai, galerijos veikia vadovaudamiesi tam tikrom programom, veiklos planais, o mes neplanuojam nieko, bet žmonės, jų darbai atsiranda tarsi savaime, iš nieko. Taip atsitiko ir su šia paroda“, – kalbėjo T. Danilevičius.
V. Tamošauskaitė gimė ir užaugo kaimyniniuose Mažeikiuose, vėliau studijavo muziką, konkrečiai – altą, Austrijoje, gilino žinias Ispanijoje, tačiau per pandemiją su vyru grįžo ir įsikūrė Mažeikiuose.
Jurgitos NAGLIENĖS nuotr„Taip atsitiko, kad Mažeikiai man nieko nepasiūlė, nors beldžiausi ne į vienas duris. Todėl ieškojau darbo ir kituose miestuose. Taip atsidūriau Plungėje, kur „Ryto“ mokykla ieškojo muzikos mokytojo. Po pokalbio dėl šio darbo sakau vyrui – važiuojame apsidairyti į miesto centrą, reikia nuleisti įtampą. Bevaikštinėdami užsukom į „ExLibrį“… Ir kai pamačiau kavinės vitrinoje eksponuojamą Daivos Kairevičiūtės kūrinį – viskas, pasakiau, ir aš noriu čia eksponuoti savo kūrinius“, – lemtingą dieną prisiminė moteris.
Menininkė atskleidė, kad ilgą laiką lyg ir gėdijosi savo, kaip savamokslės tapytojos, kūrinių, bet bėgant metams vis tvirčiau įsitvirtina suvokimas, kad nereikia lyginti savęs su kitais, o tik su savimi pačiu – su tuo, koks buvai pradėjęs kelionę ir koks esi dabar, nuėjęs gerą gabalą kelio.
Gal dėl to kavinėje eksponuojami ir ankstyvieji menininkės darbai, ir patys naujausi, kad žiūrovas galėtų pats susidaryti įspūdį apie tai, kaip bėgant laikui keitėsi jos pasaulėžiūra, stilistika, koloritas, pats žanras.
„Aš pati esu muzikantė, su orkestrais daug grojusi, daug keliavusi, bet paraleliai visada buvo piešimas. Jis mane traukė nuo mažų dienų, o rimčiau tapyti pradėjau tik per pandemiją“, – sakė V. Tamošauskiatė.
Moteris prisiminė, kaip dar vaikystėje, meno mokykloje, kankindavosi piešdama natiurmortus ir vazas – visada norėjo piešti tik veidus. Būtent jie dominuoja parodoje „Mėlynieji košmarai“: natūralistiniai ankstyvuosiuose darbuose, ekspresyvūs, emocionalūs vėlesnėje tapyboje ir ryškūs, charakteringi dabar, menininkei pamėgus poparto stilistiką.
Jurgitos NAGLIENĖS nuotr.Daugelis jų – tarsi cirko personažai. Išgirdusi šį pastebėjimą V. Tamošauskaitė skuba patvirtinti: „Vidutinybės mane gąsdina, man reikia veiksmo, ryškių emocijų, potyrių…“
Pristatydama parodą menininkė pasakojo, kad kiekvienas paveikslas atspindi vis kitą jos gyvenimo etapą: „Piešiu iš pykčio, nes dažnai esu tas „nepatogus“ žmogus. Mėgstu sakyti visą tiesą į akis, net jei ta tiesa būna labai nemaloni. Ir taip neretai palieku tuo blogiečiu. Dėl to ir mokykloje, ir darbe esu turėjusi rimtų problemų. Iš tokių gyvenimiškų situacijų ir gimsta paveikslai. Per piešimą išprotestuoju savo negalėjimą pasakyti atvirai, ką jaučiu ar galvoju.“
„Aš gyvensiu milijardą metų“ – taip menininkė pavadino vieną savo darbą, kuriame save nupiešė plūduriuojančią vandeny, apsuptą paukščių. Moteris sako dažnai pagaunanti save galvojant, kad gyvenanti tarsi ne savo epochoje, ne savo metu, todėl turinti gyventi ilgai ilgai, kad sulauktų savojo „aukso amžiaus“. Kitame paveiksle ji save vaizduoja vėjo suveltais plaukais ir drabužiais, plaukų sruogoms persipinant su tarsi iš rankovės išslydusia ir pavėjui nutįsusia pianino klaviatūra. Kaip pati sako, ši scena, vėlgi, apie ją pačią, gimusi iš sunkaus gyvenimo etapo, kai meilę muzikai skandino darbinis konfliktas.
Dar vienu paveikslu menininkė konstatuoja „Aš nenoriu būti princesė“ ir vėl drąsiai sako: „Čia apie mane. Pradėjau nebebijoti savęs pačios, drąsiai sakau sau ir pasauliui – aš čia esu ir viskas, patinka tai kitiems ar nepatinka.“





Parašykite komentarą