Linos Ruibienės nuotr.

Gimtadienis – ypatingas momentas kiekvieno žmogaus gyvenime ir puiki proga švęsti, ypač jei nueitas ilgas ir patirčių turtingas kelias. Rietavo parapijos senelių globos namuose gyvenanti Marė Daukintienė gruodžio 8 dieną pasitiko 99-ąjį gimtadienį.

Skurdi vaikystė

M. Daukintienė gimė ir užaugo Rietavo savivaldybėje, Pivorų kaime, Marijonos ir Jūzupo šeimoje. Augo kartu su dar dviem seserimis ir dviem broliais, deja, būdami jauni broliai žuvo nuo miškinių kulkų. Nuo mažų dienų Marė žinojo, kas yra sunkus fizinis darbas. Tėvai turėjo ūkį ir gabalą dirbamos žemės, todėl dykaduoniauti nebuvo kada.

„Būdama jauna panelė išėjau tarnauti pas kitus ūkininkus, dirbau visus darbus, grėbiau ir kroviau šieną, gyvulius ganiau. Gyvenome pamiškėje, tad apie jokius jaunimo šokius nė minčių nebūdavo, o ir noro niekada neturėjau“, – prisiminė senolė.

Moteris prisipažino, kad dirbant nuo ryto iki vakaro ir apie mokslus nebuvo kada galvoti, todėl jie sekėsi ne itin gerai. Pabaigė tik tris klases, vos pramokusi skaityti, skaičiuoti ir rašyti.

Ryškiausias prisiminimas iš praeities Marei – skurdi ir sunki vaikystė. Būdama dar visai maža mergaitė žiemą grįžusi namo po pamokų norėdavo pasikurti krosnį, kad nors kiek sušiltų, tačiau rasdavo tik šlapias malkas. O jeigu ir pavykdavo įžiebti ugnelę ir rasti bent kelias iš po rudens bulviakasio atlikusias bulves, būdavo tikra šventė – skubėdavo jas išsikepti ir apmalšinti alkį.

Šeima kentė ne tik nepriteklius, bet ir tėvų nesutarimus. Mama ilgą laiką taikstėsi ir kentėjo dėl sutuoktinio Jūzupo neištikimybės: šis ne tik savo šeimoje gyveno, bet ir pas svetimą damą į kaimynystę nuklysdavo. Ne kartą buvo perspėtas, kad liautųsi taip elgęsis, buvo gavęs ir į kailį, deja, nepasimokė. O vieną kartą taip belakstydamas galą gavo.

Po skyrybų kitos šeimos nesukūrė

Tarnaudama pas ūkininkus mergina susipažino su būsimu vyru Petru, kuris tuo metu gyveno Labardžių kaime pas sesę. Netrukus jaunuoliai atšoko savo vestuves ir susilaukė sūnaus Kaziuko.

Bet nesisekė ir savo šeimą sukūrus, su vyru išgyveno 23 metus ir daugiau nebeištvėrė. Sutuoktinis nevengė kilnoti stikliuką, būdavo, kad ir po savaitę negrįždavo namo. Paskatinta seserų ir galiausiai pati tvirtai apsisprendusi, Marė su sūnumi išsikraustė pas mamą į Rietavą.

M. Daukintienė kurį laiką dirbo kolūkyje, tik vėliau netikėtai gavo pasiūlymą įsidarbinti valgykloje. Plovė indus, o kartais ir maistą gamindavo. Stipria sveikata rietaviškė taip pat negalėjo pasigirti, teko net keletą mėnesių pagulėti Vilniaus ligoninėje, o vėliau ir kvėpavimo takų bėdos pristojo.

Po skyrybų moteris kitos šeimos nebesukūrė, kito vyro nebeieškojo. „O kam man jie“, – juokdamasi numojo ranka. Vienturtis sūnus Kaziukas dar būdamas jaunas žuvo, tad senelių globos namuose kartais Marę aplanko marti.

Prisiminusį praeitį moteris pasvarsto, kad turbūt intensyvus fizinis darbas ir skurdi mityba užgrūdino ją ir leido sulaukti tokio gražaus amžiaus.

„Šiuo metu mano akys prastai mato, televizoriaus tikrai nežiūriu, nebent klausausi radijo. Ir rankos dreba, bet kojomis skųstis negaliu. Su sesers dukra, kuri mane aplanko, būna, išeiname į lauką, kartais net iki fontano, esančio miesto aikštėje. Nužingsniuoju ir į parduotuvę arba į sodą išeinu pakvėpuoti grynu oru“, – vardino pašnekovė.

Vaikystėje jautusi alkį, dabar Marė sakė jaučianti didelę silpnybę cukrui. Būna, kad iš parduotuvės parsineša saldumynų, bet skaniausia jai esą ant košės priberti cukraus ir valgyti. Pastaruoju metu besirūpindama savo sveikata pradėjo daugiau vandens gerti.

Nepastebėjo, kaip pralėkė metai

M. Daukintienė Rietavo senelių globos namuose – jau dveji metai. Darbuotojos spėjo pastebėti, kad ji – itin savarankiška moteris. Sugeba viena pati įsmukti į vonios kambarį nusiprausti, o atvykus „Žemaičiui“ ant lovos buvo pasidėjusi siūlų su adata ir sijoną, kurį norėjo susisiaurinti, tik skundėsi, kad sunku drebančiom rankom siūlą į adatą įverti.

Socialinės darbuotojos pasakojo vasarą sode prirenkančios obuolių ir iš jų žiemai verdančios obuolienę. Marė visada yra pagrindinė darbininkė prie obuolių lupimo ir pjaustymo, padeda ir uogas tvarkyti. Veiklos senelių namuose tikrai netrūksta, senoliai lanko mankštas, spalvina, kalba rožančių. Vyksta įvairūs renginiai, o dabar visi lakia Kūčių, kada tradiciškai susirinks prie bendro stalo ir laužys plotkelę, melsis, o tada dalinsis Kūčių valgiais.

M. Daukintienė pasakojo, kad gyvenimas globos namuose yra tikrai puikus, supa rūpestingos darbuotojos, valgis – penkis kartus per dieną, netrūksta veiklos, atvyksta ir lankytojų. Bet… namai lieka namais.

„Gyvenimas ėjo ir praėjo, net nepajutau. Atvirai pasakius, nugyvenau ne kažin kokį gyvenimą, labiausiai atmintyje įstrigo brolių žūtis, vėliau tėvelio, o galiausiai ir sūnaus. Likimas negailėjo skaudžių smūgių, seserys irgi anksti iškeliavo viena paskui kitą, tik mano mama buvo ilgaamžė, mirė eidama devintą dešimtį“, – artimus žmones prisiminė moteris.

Linos Ruibienės nuotr.