Rietaviškei Jadvygai Steponavičienei neblėstančios energijos, puikios nuotaikos ir viena už kitą įdomesnių kasdienių veiklų, kelionių bei susitikimų su bičiuliais išties būtų galima tik pavydėti. Retas kuris jaunuolis gali spėti gyventi tokiais tempais, o ši žavinga dama už poros mėnesių pasitiks savo 87-ąjį gimtadienį.

Skaudūs vaikystės prisiminimai

J. Steponavičienė gimė 1938 metais Skuodo rajone, Šauklių kaime, tėvelių Kazimiero ir Kazimieros šeimoje. Buvo pirmas vaikas šeimoje, po ketverių metų jos sudėtį papildė gimęs broliukas Algimantas, kuris šiuo metu gyvena Kėdainiuose. Vėliau visa šeima išsikėlė gyventi į Apuolės kaimą, bet ir čia nebuvo ramybės. Vykstantis Antrasis pasaulinis karas, nuolatinis vokiečių kareivių lankymasis namuose ir palei ausis zvimbiančios kulkos giliai įsirėžė į atmintį.

„Buvau 4-erių ar 5-erių, kai vidury nakties vokiečių kareiviai ėmė belsti į mūsų langus ir šaukti, kad ateina rusai. Mums su mama ir broliuku neliko nieko kito, tik bėgti slėptis. Gyvenome ūkiškai, tvarte buvo karvių, avių, žąsų, tai tėvelis liko daboti namus ir gyvulius. Mama pričiupo duonos kepalą ir ėmė raginti mus bėgti į pamiškę pas kaimynus Šakalius. Skuodžiau, kiek tik kojos nešė, kai išgirdau pro šalį zvimbiančias kulkas. Pamenu, mama šūktelėjo, kad griūtume į griovį. Taip ir išsigelbėjom, kulkos praskriejo pro šalį ir nė viena nepataikė į mus“, – slogiais vaikystės prisiminimais dalinosi Jadvyga.

Rietaviškė senjorė iki šiol prisimena ir tai, kaip sykį išvydo tėvelį, visą purviną ir suodiną. Pasirodo, slėpėsi užsilindęs už kamino, o tada atėjo aplankyti žmonos ir vaikų. Ir dar paltį lašinių atnešė.

Karo įvykiams kiek nurimus, po dviejų savaičių visi saugiai sugrįžo atgal į namus. Viską rado, kaip palikę, tik nebebuvo šeimos numylėto vilkšunio – jis taip patikęs vokiečių kareiviams, kad tėvelis niekam nieko nesakęs išmainė jį į šautuvą.

Mirus mamai, į namus atėjo pamotės

J. Steponavičienė, mintimis klaidžiodama praeities įvykiuose, papasakojo ir apie ankstyvą mamos netektį. Tuo metu broliukas buvo vos trejų, o ji pati – septynerių, kai mama susirgo plaučių liga. Važinėjo pas daktarus, gydėsi, devynis mėnesius gulėjo lovoje, kovojo iš visų jėgų, bet… Išlydėta vos 38-erių.

Po šios netekties šeimos gyvenimas apvirto aukštyn kojomis. Netrukus po laidotuvių tėvelis į namus vaikams parvedė pamotę. Jadvyga teigia nieko pikto negalinti apie ją pasakyti, gera buvo moteris, bet tik penkerius metus pragyveno kartu.

Ilgai nelaukęs tėvelis susirado kitą moterį ir su ja pragyveno visą likusį gyvenimą. Po karo šeimai teko kurį laiką gyventi Klaipėdoje, vėliau – Plungėje. Jadvyga prisimena, kad laikai buvo itin neramūs ir sunkūs, būdavo dienų, kai net nebuvo ko valgyti.

Vis dėlto kalbėdama apie savo tėtį rietaviškė negaili gražių žodžių, sako, kad jis buvo labai sumanus ir nagingas žmogus. Baigęs tik tris skyrius, sugebėjo gražiai rašyti ir piešti, išmanė suvirinimo, šaltkalvystės, tekinimo darbus, šių specialybių mokė Rietavo technikumo mokinius.

Viena pati užaugino savo vaikus

Pati J. Steponavičienė Kaune baigė prekybos mokyklą ir iškart gavo paskyrimą į Dotnuvą, įsidarbino parduotuvėje. Sulaukusi 21-erių susipažino su savo būsimu vyru Steponu. Sukūrę šeimą jiedu susilaukė keturių dukterų: Virginijos, Vilmos, Nijolės ir Dovilės. Vis dėlto po 16 kartu praleistų metų moteris ryžosi palikti išgėrinėjantį ir rankos pakelti nevengiantį vyrą.

Teko pradėti kurti savo gyvenimą nuo nulio. „Mane su keturiais vaikais brolis parvežė į Rietavą, kur jau gyveno tėvelis su pamote. Kitos šeimos nebesukūriau. Žinokite, tikrai ne tas buvo galvoje, reikėjo sunkiai dirbti per kelis darbus, kad tik galėčiau savo vaikus išlaikyti, išleisti į mokslus ir viskuo aprūpinti“, – kalbėjo pašnekovė.

Daug metų moteris mezgė servetėles, be to, tėvų virtuvėje pasistačiusi audimo stakles, Kauno meno gaminių įmonei audė lovatieses, rankšluosčius, šalikus ir kitus gaminius. Buvo metas, kai be viso to dar dirbo sekretore, valė kabinetus ir kūreno krosnis.

Neketina sėdėti ir nieko neveikti

Kaip dabar sako, būdama jauna net ir šitiek daug dirbdama, rodos, jokio nuovargio nejautė, jėgų ir laiko viskam užteko. Lengviau galėjo atsikvėpti tik užauginusi dukras ir išleidusi jas į savarankišką gyvenimą.

Bet ir tada laiko veltui nešvaistė, tuoj sugalvojo, kuo užimti atsiradusį laisvą laiką. Rietaviškė pasakojo, kad kiek tik save atsimena, visada labai mėgo dainuoti. Tad nenuostabu, kad net 30 metų dainavo Rietavo kultūros centro chore, kuris dabar vadinasi „Jūrava“. Važiuodavo į įvairius renginius, dainų šventes. Tik sulaukusi 70-ies metų kolektyvo vadovei pranešė, kad nebeturi sveikatos dainuoti, skauda kojas ir nugarą, darosi sunku lipti ant scenos.

Bet namuose neužsidarė, aktyviai įsitraukė į Rietavo trečiojo amžiaus universiteto Kultūros fakulteto veiklą.

Net ir šiandien, sulaukusi garbaus amžiaus, Jadvyga tikina neketinanti užsidaryti namuose tarp keturių sienų: dažnai susitinka su bendraminčiais, dalyvauja renginiuose, mėgsta skaityti, spręsti kryžiažodžius, gaminti.

Kita pašnekovės aistra – kelionės. J. Steponavičienė aplankė Gruziją, Armėniją, Italiją, Siciliją, mėnesį laiko poilsiavo Dubajuje. O kur dar dviejų šuniukų ir katino priežiūra – tik spėk suktis. Su dukra Vilma, pas kurią moteris ir gyvena, mėgsta gražiai paminėti savo gimtadienius, Palangoje užsisako viešbutį, į kurį keliauja kartu su šuneliais, mėgaujasi gyvo garso koncertais, lanko sveikatinimo procedūras.

„Ir šiaip mes su mama dažnai mėgstame save palepinti, einame į kavines, švenčiame visas šventes. Aš pati praktikuoju meditaciją, tad ir mamą mokau, kaip tą daryti. Veiklos yra kiekvieną dieną, tik spėk suktis ir viską įgyvendinti“, – kalbėjo dukra Vilma.