Asmeninio archyvo nuotr.

Tre­čio­jo am­žiaus uni­ver­si­te­tuo­se (TAU) sen­jo­rų gy­ve­ni­mo ru­duo nu­si­da­žo vi­so­mis vai­vo­rykš­tės spal­vo­mis – žmo­nės vėl at­ran­da ži­nių troš­ku­lį, kū­ry­bos džiaugs­mą, bend­rys­tės ši­lu­mą. Ak­ty­vūs yra ir Rie­ta­vo TAU lan­ky­to­jai, ku­rie ne tik gi­li­na ži­nias, bet ir šo­ka, dai­nuo­ja, ku­ria ei­les, ke­liau­ja, lan­ko svei­ka­ti­ni­mo­si už­siė­mi­mus. Kad šis gy­vy­bin­gas pa­sau­lis su­ktų­si, rei­kia žmo­nių, ku­rie be jo­kio at­ly­gio au­ko­tų sa­vo ener­gi­ją ir ži­nias. Rie­ta­vo TAU stu­den­tai va­do­vą rin­ko­si pir­mą­ją nau­jų moks­lo me­tų die­ną ir šias pa­rei­gas pa­ti­kė­jo Sau­lu­tei Kaz­ra­gie­nei. Su­si­ti­ko­me su ką tik iš­rink­ta rek­to­re, su­si­pa­ži­no­me ir pri­sta­to­me ją sa­vo skai­ty­to­jams.

Į prie­kį ve­da ži­nių troš­ki­mas
Vis­kas pri­klau­so nuo mū­sų po­žiū­rio: vie­niems se­nat­vė – pa­sku­ti­nė sto­te­lė, niū­rus gy­ve­ni­mo ru­duo, ki­tiems – nau­jas eta­pas, lai­kas įgy­ven­din­ti ne­rea­li­zuo­tas sva­jo­nes, at­si­gręž­ti į sa­ve, įsi­klau­sy­ti į sa­vo po­rei­kius. S. Kaz­ra­gie­nė džiau­gia­si, kad Rie­ta­vo sen­jo­rai tu­ri ga­li­my­bę rink­tis: sė­dė­ti ir liū­dė­ti na­muo­se ar tu­ri­nin­gai ir įdo­miai leis­ti lai­ką su bend­raam­žiais. Pa­ti ji į TAU įsto­jo prieš try­li­ka me­tų, bet ak­ty­ves­nė ta­po prieš pen­ke­rius me­tus, ta­da, kai bai­gė pro­fe­si­nę kar­je­rą.

Uni­ver­si­te­te vyk­do­ma įvai­ri veik­la, kiek­vie­nas klau­sy­to­jas lan­ko jam la­biau­siai pa­tin­kan­čius už­siė­mi­mus. S. Kaz­ra­gie­nė prio­ri­te­tą tei­kia pa­skai­toms, edu­ka­ci­joms, su­si­ti­ki­mams su įdo­miais žmo­nė­mis. Mo­te­ris sa­ko vi­sa­da bu­vu­si smal­si.

Pe­lai­čiuo­se gi­mu­si ir au­gu­si, Rie­ta­ve vi­du­ri­nę mo­kyk­lą bai­gu­si Sau­lu­tė nuo­lat mo­kė­si. Iš pra­džių įgi­jo ag­ro­no­mo spe­cia­ly­bę Rie­ta­vo ta­ry­bi­nia­me ūky­je-tech­ni­ku­me. Taip jau nu­ti­ko, kad „iš­kep­ta“ nau­ja ag­ro­no­mė pra­dė­jo ap­skai­ti­nin­kės kar­je­rą tuo­me­ti­nė­je „MSV“ Rie­ta­ve. Po Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­my­bės pa­skel­bi­mo, su­pra­tu­si, kad jai rei­kės bu­hal­te­rio dip­lo­mo, įsto­jo mo­ky­tis į Rie­ta­vo aukštesniąją že­mės ūkio mo­kyk­lą. Ta­pu­si dip­lo­muo­ta bu­hal­te­re, stu­di­jas tę­sė iš­ly­gi­na­ma­ja­me kur­se, kur mo­kė­si pa­gal biu­dže­ti­nių įstai­gų bu­hal­te­ri­jos pro­gra­mą, nes tuo me­tu jau dir­bo Rie­ta­vo po­li­ci­jos ko­mi­sa­ria­te. No­ras siek­ti kar­je­ros mo­te­rį at­ve­dė į Vil­niaus uni­ver­si­te­to Eko­no­mi­kos fa­kul­te­tą. Įgijusi aukš­to­jo moks­lo dip­lo­mą, ji gavo aukš­tes­nes pa­rei­gas – pa­skir­ta vyr. fi­nan­si­nin­kės pa­va­duo­to­ja į Tel­šių ap­skri­ties po­li­ci­jos ko­mi­sa­ria­tą. Po įstai­go­je vyk­dy­tos reor­ga­ni­za­ci­jos per­kel­ta dirb­ti į Klai­pė­dą. Pas­ku­ti­nė dar­bo­vie­tė mo­ters kar­je­ro­je – Plun­gės ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jos Cent­ra­li­zuo­tos bu­hal­te­ri­jos sky­rius.

Asmeninio archyvo nuotr.

Tri­jų vai­kų ma­ma, ke­tu­rių anū­kų mo­čiu­tė
Prieš pen­ke­rius me­tus S. Kaz­ra­gie­nė išė­jo į pen­si­ją, o prieš ket­ve­rius ta­po naš­le. Su vy­ru Sta­nis­lo­vu, ku­ris vi­są gy­ve­ni­mą pra­dir­bo te­kin­to­ju „MSV“, užau­gi­no duk­rą ir du sū­nus. Duk­ra Vil­ma su šei­ma įsi­kū­ru­si Vo­kie­ti­jo­je. Sū­nus Val­das – Klai­pė­do­je. Jau­niau­sia­sis Ro­kas gy­ve­na su ma­ma – jam rei­ka­lin­ga suau­gu­sio­jo drau­gi­ja, nes nuo gi­mi­mo tu­ri ne­ga­lią. S. Kaz­ra­gie­nė džiau­gia­si, kad jis lan­ko Rie­ta­vo neį­ga­lių­jų drau­gi­ją, no­riai da­ly­vau­ja So­cia­li­nių dirb­tu­vių veik­lo­je.

Mo­ters šir­dį džiu­gi­na ir jau užau­gę anū­kai: Gab­rie­lė, Aria­nas, Eli­jas gy­ve­na už­sie­ny­je, jau­niau­sio­ji Ka­ri­na – Klai­pė­do­je.

Nu­si­ra­mi­ni­mo ieš­ko že­mė­je ir mal­do­se
Kai­me gi­mu­si ir au­gu­si mo­te­ris my­li že­mę. Sa­kė, kad iš jos se­mia­si ener­gi­jos: „Jei­gu su­si­ner­vi­nu ar su­pyks­tu, le­kiu tvar­ky­ti gė­ly­nų. Tarp žie­dų vi­sos emo­ci­jos nu­slops­ta, šir­dis nu­rims­ta. Tu­riu du šilt­na­mius, tad už­siau­gi­na­me dar­žo­vių ne tik sau, bet ir klai­pė­diš­kiams. Tu­riu įpro­tį kiek­vie­ną ry­tą vos pa­bu­du­si apei­ti so­dy­bą, pa­žiū­rė­ti, kaip ma­no au­ga­lai, ir va­ka­rais, ei­da­ma mie­go­ti, su jais pa­bend­rau­ju.“

Mėgs­ta pe­lai­tiš­kė ir ke­liau­ti. Bū­da­mi jau­nes­ni su vy­ru va­žiuo­da­vo į eks­kur­si­jas, ku­rias or­ga­ni­zuo­da­vo dar­bo­vie­tė. Yra ap­lan­kę di­džiuo­sius Ru­si­jos mies­tus, Azer­bai­dža­ną, Gru­zi­ją ir t. t.

Da­bar mo­te­ris ke­liau­ja su Tre­čio­jo am­žiaus uni­ver­si­te­tu ar­ba su Neį­ga­lių­jų drau­gi­ja, kai ly­di sū­nų. Nes­lė­pė, kad la­biau­siai mėgs­ta iš­vy­kas, su­si­ju­sias su gam­ta, kaip ne­se­niai ap­lan­ky­tas hor­ten­zi­jų so­das. Nu­va­žiuo­ja ir į Vo­kie­ti­ją pa­si­sve­čiuo­ti pas duk­ters šei­mą. „Esu iš­ban­džiu­si vi­sus ga­li­mus ke­lia­vi­mo bū­dus – va­žia­vo­me ma­ši­na, skri­do­me lėk­tu­vu, kė­lė­mės kel­tu“, – pa­sa­ko­jo pa­šne­ko­vė.

To­li­miau­sia S. Kaz­ra­gie­nės ap­lan­ky­ta vie­ta – JAV. Pak­vies­ta Ame­ri­ko­je gy­ve­nan­čių te­tų, tė­vo se­se­rų, ku­rios ka­ro me­tais emig­ra­vo iš Lie­tu­vos, ten lan­kė­si tris kar­tus. Pir­mą kar­tą, 1996 me­tais, JAV pra­gy­ve­no net pu­sę me­tų. Iš po­stso­vie­ti­nės Lie­tu­vos at­vy­ku­sią ke­liau­nin­kę la­biau­siai nu­ste­bi­no žmo­nių lais­vu­mas, bend­ra­vi­mas. Gi­mi­nės jai ap­ro­dė ša­lį, kvie­tė­si kar­tu į sto­vyk­las, įtrau­kė į re­li­gi­nių bend­ruo­me­nių veik­lą. Iš­vy­ko­je mo­te­ris pa­gi­li­no sa­vo ti­kė­ji­mą.

„Nuo ma­žens bu­vau re­li­gin­ga, bet Ame­ri­ko­je ma­no ti­kė­ji­mas įga­vo „gy­lio“. Da­bar pri­klau­sau Ma­ri­jos le­gio­nui. Esa­me įsi­pa­rei­go­ju­sios lan­ky­ti li­go­nius, be jo­kio at­ly­gio pa­dė­ti se­niems žmo­nėms. Kaip Gy­vo­jo ro­ži­nio drau­gi­jos na­rė kiek­vie­ną die­ną pra­de­du mal­da. Bū­da­ma pi­lig­ri­mė iš­si­kė­liau sau tiks­lą – ap­lan­ky­ti 20 baž­ny­čių. Šiuo me­tu ma­no są­ra­še jų jau try­li­ka“, – pa­sa­ko­jo Sau­lu­tė apie sa­vo veik­lą.

Asmeninio archyvo nuotr.

Rek­to­rės pa­rei­gų ne­si­ti­kė­jo
Nuo šio ru­dens dar dau­giau lai­ko pe­lai­tiš­kė skirs Rie­ta­vo TAU, šį įsi­pa­rei­go­ji­mą ji pri­siė­mė su­tik­da­ma bū­ti rek­to­re.

„Šios pa­rei­gos man ga­na ne­ti­kė­tos. Nors kal­bi­na­ma ir su­ti­kau bū­ti kan­di­da­te į rek­to­rius, tu­rė­jau pla­ną per rin­ki­mus at­si­sa­ky­ti kan­di­da­ta­vi­mo. Paaiš­kė­jo, kad toks bu­vo ir pir­mo­jo kan­di­da­to Jo­no Čes­naus­ko pla­nas. Tai­gi at­si­ti­ko, kaip at­si­ti­ko – dar­bo pa­tir­ties jau tu­riu, ta­ry­ba yra la­bai stip­ri, fa­kul­te­tų va­do­vai ži­no sa­vo dar­bus. Su pirm­ta­ke Ire­na Kirk­lie­ne ra­šė­me pro­jek­tą, kad pri­trauk­tu­me lė­šų veik­lai iš ES fon­dų. Nors bu­vau ma­žiau op­ti­mis­tiš­ka nei Ire­na, šian­dien jau džiau­giuo­si, kad pro­jek­tą lai­mė­jo­me. Tre­jiems me­tams ga­vo­me 85 tūkst. eu­rų (mak­si­ma­lią su­mą) pro­jek­tui vyk­dy­ti. Įgy­ven­din­si­me jį kar­tu su par­tne­riais – Rie­ta­vo neį­ga­lių­jų drau­gi­ja. Tad mū­sų lau­kia ir iš­vy­kos, ir kon­cer­tai, ir spek­tak­liai. Įt­rau­kė­me į pro­jek­tą ir sto­vyk­lų vyk­dy­mą, ir spor­to žai­dy­nes, ir mankš­tas, už­siė­mi­mus ba­sei­ne, ir net pa­skai­tas su ka­vos per­trau­kė­lė­mis. Nuos­ta­bu, kad mū­sų sen­jo­rams su­da­ry­tos ga­li­my­bės pra­tur­tin­ti sa­vo gy­ve­ni­mą“, – kal­bė­jo nau­jo­ji Rie­ta­vo TAU va­do­vė.

Stu­den­tų są­ra­še – 150 rie­ta­viš­kių
Rie­ta­vo TAU įsteig­tas 2010 me­tais. Pir­mo­ji il­ga­me­tė jo va­do­vė bu­vo da­bar jau am­ži­na­til­sį Al­vy­ra And­ri­jaus­kie­nė. 2022 me­tų ru­de­nį Ire­na Kirk­lie­nė ta­po ant­rą­ja rek­to­re. Šie­met, ga­vus jos pra­šy­mą at­leis­ti iš pa­rei­gų, iš­rink­ta tre­čio­ji TAU va­do­vė S. Kaz­ra­gie­nė.

Šiuo me­tu stu­den­tų są­ra­šuo­se – 150 rie­ta­viš­kių. Pa­sak rek­to­rės, ak­ty­vūs iš jų – maž­daug 80. „Išb­rauk­ti iš są­ra­šų sa­vo stu­den­tų ne­sku­ba­me – esa­me gar­baus am­žiaus, vie­niems bū­ti­na pail­sė­ti nuo veik­los, ki­tiems rei­kia pa­si­rū­pin­ti su­šlu­ba­vu­sia svei­ka­ta. Vi­sa­da lau­kia­me jų su­grįž­tant, kaip lau­kia­me ir nau­jų na­rių. Džiu­gu, kad mū­sų gre­tos kas­met pa­si­pil­do nau­jais na­riais, kad TAU veik­los nau­dą įver­ti­na vis dau­giau ir dau­giau sen­jo­rų. Pas­te­bi­me, kad kai ku­rie nau­jo­kai pir­mai­siais moks­lo me­tais ren­ka­si da­ly­vau­ti tik vie­no­je ar ki­to­je veik­lo­je, o vė­liau suak­ty­vė­ja, no­ri su­spė­ti vi­sur. Tai ro­do, kad Rie­ta­vo TAU stu­den­tai ne­lė­ti­na gy­ve­ni­mo tem­po ir skai­čiuo­ja ne bė­gan­čius me­tus, o nau­jus at­ra­di­mus ir pa­žin­tis“, – džiau­gė­si S. Kaz­ra­gie­nė.