Ugniaus GEDVILO nuotr.

Šių metų vasarį prie Šateikių seniūnijos vairo stojęs Robertas LUKAUSKIS sako gana greitai pripratęs prie naujų pareigų ir dabar jaučiasi esantis savo vėžėse. „Labas, Plunge“ teiravosi seniūno, kaip buvo priimtas Šateikių bendruomenės ir su kokiais didžiausiais iššūkiais jau teko susidurti.

– Kiek laiko užimate seniūno pareigas? Ar jomis džiaugiatės?

– Šateikių seniūnu dirbu dar visai neilgai – šias pareigas pradėjau eiti nuo vasario 10 dienos, tad dabar būtų apie septyni mėnesiai. Nors laiko praėjo visai nedaug, pareigomis iš tikrųjų džiaugiuosi. Iš pradžių maniau, kad adaptacinis laikotarpis užtruks gerokai ilgiau, bet prie naujų pareigų pripratau gana greitai ir dabar jaučiuosi taip, lyg būčiau savo vietoje.

– Esate atėjęs iš verslo srities. Kaip gimė mintis nerti į visai kitokius vandenis?

– Taip, iki tol turėjau savo verslą – sendaikčių parduotuvę Plungėje. Nors toks darbas labai skiriasi nuo seniūno pareigų, bet yra ir šis tas bendro, pavyzdžiui, nuolatinis bendravimas su žmonėmis, kuris dirbant tiek parduotuvėje, tiek seniūnijoje yra kasdienybė.

Reikia pasakyti, kad jau senokai galvoje sukosi mintis iš verslo pereiti į viešąjį sektorių. Tad pamatęs, jog Šateikiuose vyksta konkursas seniūno pareigoms užimti, iš karto nusprendžiau jame sudalyvauti. Labai džiaugiuosi, kad man pavyko ir buvau išrinktas.

– Kaip buvote priimtas Šateikių bendruomenės?

– Šateikiuose pažinojau labai nedaug žmonių, bet vietos bendruomenė mane, visai svetimą, priėmė labai šiltai ir maloniai. Tuo labai džiaugiuosi, kadangi ryšio su bendruomene palaikymas yra vienas svarbiausių dalykų seniūno darbe. Seniūnas turi tarpininkauti tarp Savivaldybės ir seniūnijoje gyvenančių žmonių, todėl stengiuosi su gyventojais palaikyti puikius santykius ir manau, kad mes sutariame tikrai gerai. Aišku, kartais sulaukiu ir kiek piktesnių skambučių, bet stengiuosi visus žmones išklausyti, su jais ramiai pakalbėti. Dažniausiai pasikalbėjus žmonės nurimsta, ir santykiai laikui bėgant pradeda gerėti.

– Kokiais nuveiktais darbais labiausiai didžiuojatės?

– Nemėgstu girtis, tačiau per praėjusius septynis mėnesius stengiausi skirti daugiau dėmesio parko ir seniūnijos kelių priežiūrai. Palaikyti tvarką parke ir kitose erdvėse padeda sezoniniai darbuotojai. O dėl pagalbos prižiūrint vietos kelius tariuosi su ūkininkais, kad jie prikibtų su savo technika. Tada pavyksta sutaupyti lėšų, skirtų kelių priežiūrai, ir už tuos pinigus galime padaryti daug daugiau. Kol kas sekasi, su visais pavyksta rasti bendrą kalbą.

Plungės rajono savivaldybės nuotr.

– O ko dar nepavyko įgyvendinti?

– Turbūt daugiausiai lūkesčių ir vilčių dedame į Šateikių parką. Jis iš tiesų gražus, bet reikia dar investuoti į priežiūrą ir tvarkymą, o finansiniai resursai labai riboti. Neseniai dvaro ponų name pradėję veikti senelių globos namai tikrai pagyvino mūsų parką – ne tik atsirado naujų gyventojų, bet ir sulaukiame daugiau lankytojų. Kartu ieškome pirkėjų ir kitiems dvaro pastatams: ledainei, svirnui, kluonui, alaus daryklai ir arklidei. Tikimės, kad juos įsigiję naujieji savininkai pastatus renovuos ir prikels naujam gyvenimui, o kartu papuoš ir Šateikius.

– Atskleiskite – kokia maloniausia seniūno darbo dalis?

– Be galo smagu, kai atlikus kokį darbą sulaukiu skambučio iš dėkingo žmogaus. Tai – maloniausia mano darbo dalis. Po tokio skambučio pasijauti esąs reikalingas ir dirbantis prasmingą darbą. Panašiai jaučiuosi ir paprasčiausiai sutikęs kokį žmogų gatvėje, kai pasilabiname ir pasišnekučiuojame. Toks paprastas, malonus bendravimas mane tikrai nudžiugina.

– O koks didžiausias galvos skausmas jūsų darbe?

– Manau, jog liūdniausia darbo dalis yra ta, kad galvoje yra tikrai nemažai planų ir idėjų, bet žinau, kad dėl laiko ar lėšų trūkumo nepavyks įgyvendinti jų visų. Neretai norisi viską atlikti kuo greičiau, bet visiems geriems darbams reikia laiko, pastangų, galų gale – finansų. Bet po truputį, po truputį galima tikrai daug nuveikti.