Kai mies­te­lio gat­vė­je su­tin­ka žmo­gų, ku­rį pa­žįs­ta ne tik iš vei­do, kai kiek­vie­nas spren­di­mas prii­ma­mas šir­dies bal­su, kai dir­bama ne dėl ti­tu­lų ir gar­bės, o to­dėl, kad rū­pi… Vi­sa tai – apie 25-erius me­tus Tve­rų se­niū­ni­jai va­do­vau­jan­tį An­ta­ną Za­le­pū­gą. Žmo­gų, ku­ris gim­ti­nę pri­žiū­ri kaip ge­ras šei­mi­nin­kas – at­sa­kin­gai, rū­pes­tin­gai, tvir­tai. Se­niū­ną, ku­rio spren­di­muo­se – ne po­li­ti­ka, o pa­rei­ga, kas­die­niuo­se dar­buo­se – daug ty­los ir dar dau­giau pra­smės.

Tap­ti se­niū­nu ne­pla­na­vo
An­ta­nas Za­le­pū­gas ir Tve­rai – du neats­ki­ria­mi da­ly­kai: čia jis gi­mė, au­go, mo­kė­si, čia grį­žo po stu­di­jų tuo­me­ti­nė­je Že­mės ūkio aka­de­mi­jo­je, čia su­kū­rė šei­mą. Kraš­tas šį žmo­gų užau­gi­no, o jis jam at­si­dė­ko­jo dar­bu – rū­pi­na­si se­niū­ni­ja nuo pat Rie­ta­vo sa­vi­val­dy­bės at­kū­ri­mo 2000-ai­siais. A. Za­le­pū­gas ne­prik­lau­so jo­kiai po­li­ti­nei par­ti­jai, bet var­gu ar šian­dien se­niū­nau­tų, jei­gu vyks­tant pir­mie­siems rin­ki­mams į Rie­ta­vo sa­vi­val­dy­bės ta­ry­bą ne­bū­tų „pa­si­ra­šęs“ kan­di­da­tuo­ti su Lie­tu­vos vals­tie­čių par­ti­jos są­ra­šu.

„Pak­vie­tė pri­si­jung­ti, ei­ti su kan­di­da­tų są­ra­šu, su­ti­kau. Dir­bau „Ly­tag­ro­je“, dar­bo keis­ti ne­pla­na­vau, bet tą­kart par­ti­ja bu­vo po­pu­lia­ri, rin­kė­jai už ją bal­sa­vo. Kai su­lau­kiau ne­ti­kė­to siū­ly­mo tap­ti se­niū­nu, at­si­sa­kiau, bet žmo­nės pra­dė­jo prie­kaiš­tau­ti: kam da­ly­vau­ji rin­ki­muo­se, jei­gu ne­ža­di dirb­ti nau­jo­je sa­vi­val­do­je? Sup­ra­tau, kad tu­riu pa­tei­sin­ti pa­ro­dy­tą pa­si­ti­kė­ji­mą, ir sė­dau į se­niū­no kė­dę“, – pri­si­mi­nė kar­je­ros vals­ty­bės tar­ny­bo­je pra­džią A. Za­le­pū­gas.

2000 m. ge­gu­žės 16 d. bu­vo pir­mo­ji dar­bo die­na se­niū­ni­jo­je. A. Za­le­pū­gas pri­si­pa­ži­no ne­la­bai įsi­vaiz­da­vęs, koks tas se­niū­no dar­bas, su­pra­to tik tiek, kad teks rū­pin­tis vi­sais ūkiš­kais dar­bais – van­dens tie­ki­mu, nuo­te­kų tvar­ky­mu, ke­lių prie­žiū­ra. Drą­si­no tai, kad pa­tir­ties ne­tu­rė­jo ir ki­tų se­niū­ni­jų se­niū­nai, kad vi­si kar­tu mo­kė­si ir to­bu­lė­jo. Pa­si­ti­kė­ji­mo su­tei­kė stip­ri Tve­rų se­niū­ni­jos spe­cia­lis­tų ko­man­da ir tai, kad dirbs gim­ta­ja­me mies­te­ly­je su pa­žįs­ta­mais žmo­nė­mis. Me­tams bė­gant, at­si­ra­do vis dau­giau pa­tir­ties, ge­rė­jo fi­nan­sa­vi­mas, ma­žė­jo se­niū­ni­jai pri­skir­tų funk­ci­jų – van­dens tie­ki­mą ir nuo­te­kų tink­lus sa­vo ži­nion pe­rė­mė ko­mu­na­li­nin­kai, Prieš­gais­ri­nę gel­bė­ji­mo ko­man­dą – Sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­ja, nu­si­dė­vė­jus au­to­bu­sė­liui, se­niū­ni­ja at­si­kra­tė ir mo­ki­nių pa­vė­žė­ji­mo į mo­kyk­lą rū­pes­čio. Vis dėl­to, kaip sa­kė A. Za­le­pū­gas, dar­bo ir da­bar ne­trūks­ta – dau­giau dė­me­sio ski­ria­ma ke­lių, vie­šų­jų erd­vių tvar­ky­mui, mies­te­lio ka­pi­nių ir ka­pi­nai­čių, ku­rių se­niū­ni­jo­je apie tris­de­šimt, prie­žiū­rai.

Lai­ko tėk­mė­je mies­te­lis kei­tė sa­vo vei­dą
Sa­vi­val­dy­bės gy­va­vi­mo lai­ko­tar­piu Tve­rai iš­gra­žė­jo – ap­tvar­ky­tos gat­vės, įreng­tas jų ap­švie­ti­mas. Vie­nas reikš­min­giau­sių mies­te­ly­je įgy­ven­din­tų pro­jek­tų – Že­mai­čių aikš­tės re­konst­ruk­ci­ja, api­man­ti ir baž­ny­čios priei­gų – tvo­ros, ta­ke­lių – su­tvar­ky­mą.

Vie­nas di­džiau­sių se­niū­ni­jos jė­go­mis at­lik­tų dar­bų – mies­te­lio ka­pi­nių pra­plė­ti­mas – ak­me­ni­nės tvo­ros, van­den­tie­kio įren­gi­mas. Kaip tei­gė se­niū­nas, daug gra­žių ini­cia­ty­vų įgy­ven­din­ta su bend­ruo­me­ne – įreng­ta lau­ko est­ra­da, su­kur­ta he­ral­di­ka, su­tvar­ky­ta tven­ki­nio pa­kran­tė ir t. t.

Džiau­gia­si ga­lė­da­mas dirb­ti gim­ti­nei
Kai gy­ve­ni­mą sie­ji su sa­vo kraš­tu, kai kas­dien ta­ve su­pa žmo­nės, su ku­riais užau­gai, kiek­vie­nas nu­veik­tas dar­bas įgy­ja ypa­tin­gą – emo­ci­nę – spal­vą.

Se­niū­nas A. Za­le­pū­gas džiau­gia­si ga­lė­da­mas dirb­ti gim­ti­nei: „Aš dir­bu taip, kaip mo­ku, bet, ži­no­ma, gim­ti­nė įpa­rei­go­ja. Pa­žįs­tu vi­sus žmo­nes, ne­tu­riu „my­li­mu­kų“ ar „ne­my­li­mu­kų“. Jei­gu spren­džiu pro­ble­mą, va­do­vau­juo­si ne sim­pa­ti­jo­mis, o tei­sin­gu­mo prin­ci­pu. Kaip tu žiū­ri į žmo­nes, taip jie – į ta­ve. Tve­ruo­se su kiek­vie­nu ga­liu pa­si­kal­bė­ti – jei­gu rei­kia, ir griež­čiau, bet vi­sa­da su­ran­da­me bend­rą kal­bą. Man tai la­bai svar­bu. Se­niū­nas tu­ri tei­sę su­ra­šy­ti ad­mi­nist­ra­ci­nio tei­sės pa­žei­di­mo pro­to­ko­lą, esu tai da­ręs, bet tik dėl akių – taip ir neį­for­mi­nau. Kaž­kaip keis­tai man at­ro­do baus­ti sa­vo žmo­gų, tuo la­biau kad pik­ty­biš­kai nie­kas ne­siel­gia, tik dėl vie­no­kių ar ki­to­kių prie­žas­čių klys­ta.“

Pak­laus­tas, ar bu­vo jo dar­bi­nė­je kar­je­ro­je ko­kių sun­kes­nių lai­ko­tar­pių, kai no­rė­jo­si vis­ką mes­ti, at­sa­kė nie­ka­da ne­gal­vo­jęs pa­lik­ti Tve­rų. Emo­ciš­kai sun­kes­niu lai­ko­tar­piu va­di­na CO­VID-19 pan­de­mi­jos me­tus, kai kas­dien au­sis pa­siek­da­vo bau­gi­nan­ti in­for­ma­ci­ja apie epi­de­mi­jos pli­ti­mą, li­gos su­kel­tas mir­tis, įve­da­mus ap­ri­bo­ji­mus. Ne­ži­nia bau­gi­no ir tai at­si­lie­pė bend­ruo­me­nės gy­ven­to­jų nuo­tai­koms.

Duo­to žo­džio lai­ky­tis – pri­va­lu
Se­niū­no dar­bas – ne tri­bū­na, o ty­lus, kas­die­nis veiks­mas. Tik į sve­čius už­su­kęs po­li­ti­kas ga­li pa­ža­dė­ti ir neiš­te­sė­ti, se­niū­nui pri­va­lu lai­ky­tis kraš­tie­čiams duo­to žo­džio. Gy­ven­to­jai no­ri re­zul­ta­tų – tvar­kin­gų ke­lių, gat­vių, ša­li­gat­vių, pri­žiū­rė­tų vie­šų­jų erd­vių. Tuo la­biau kad ir pa­tys yra nea­be­jin­gi gro­žiui ir tvar­kai.

A. Za­le­pū­gas di­džiuo­ja­si, kad tve­riš­kiai mo­ka ne tik rei­ka­lau­ti – pri­rei­kus nu­va­lo snie­gą nuo ke­lių, va­sa­rą – nu­šie­nau­ja pa­ke­les. Pri­si­mi­nė žie­mą, kai vie­ti­niai žmo­nės su sa­vo tech­ni­ka pa­dė­jo iš mies­te­lio cent­ro iš­vež­ti snie­gą. Paš­ne­ko­vas su džiaugs­mu kal­bė­jo apie gy­ven­to­jų so­dy­bų gro­žį, glau­dų kul­tū­ros na­mų, spor­to klu­bo, gim­na­zi­jos, Baž­ny­čios, bend­ruo­me­nės, Vai­kų die­nos cent­ro ir se­niū­ni­jos bend­ra­dar­bia­vi­mą. Su liū­de­siu – apie ma­žė­jan­čią gy­ven­to­jų po­pu­lia­ci­ją: 2000-ai­siais, kai Sa­vi­val­dy­bė at­kur­ta, Tve­rų se­niū­ni­jo­je gy­ve­no 1 860 žmo­nių, da­bar jų skai­čius daug ma­žes­nis – 1 100. Skai­čiuo­ja­ma, kad gy­ven­to­jų są­ra­šas kas­met su­trum­pė­ja maž­daug 40 pa­var­džių. Nors mies­te­ly­je yra vis­kas, kad žmo­nėms bū­tų pa­to­gu gy­ven­ti – gim­na­zi­ja su iki­mo­kyk­li­nu­kų gru­pe, par­duo­tu­vės, de­ga­li­nė, baž­ny­čia, am­bu­la­to­ri­ja, ap­švies­tos gat­vės, apy­lin­kė­se dau­gė­ja tuš­čių so­dy­bų, o įkur­tu­vių džiaugs­mas – vis re­tes­nis.

Se­niū­nas, ne­bi­jan­tis pa­sto­vė­ti už sa­vo po­zi­ci­ją
Kas pa­žįs­ta A. Za­le­pū­gą, ži­no, kad jis – žmo­gus, tu­rin­tis tvir­tą nuo­mo­nę ir ne­bi­jan­tis jos iš­sa­ky­ti. Pak­lau­sė­me pa­šne­ko­vo, ko­kios ver­ty­bės jam at­ro­do svar­biau­sios, ko­kių prin­ci­pų lai­ko­si gy­ve­ni­me ir dar­be. Il­gai ne­gal­vo­jęs at­sa­kė: „Pa­do­ru­mas. Man šio­je są­vo­ko­je tel­pa vis­kas: at­sa­kin­gas po­žiū­ris į dar­bą, pa­gar­bus – į žmo­gų, tei­sin­gu­mas. Ne­su la­bai reik­lus, daug ga­liu nu­ry­ti, bet, kai rei­kia, pa­sto­viu už sa­vo nuo­mo­nę, pa­sa­kau, ką no­riu pa­sa­ky­ti.“

Vy­ro gy­ve­ni­mo bū­das ro­do jį tu­rint dar vie­ną sa­vy­bę – sės­lu­mą. Paš­ne­ko­vas pa­ts pri­pa­ži­no, kad bū­tent sės­lu­mas jį lai­kė tė­viš­kė­je, nors bu­vo ga­vęs ne vie­ną pa­trauk­lų dar­bo pa­siū­ly­mą. Tve­ruo­se gy­ven­ti pa­ti­ko ir jo šei­mai – žmo­nai Vir­gi­ni­jai, duk­roms Lau­rai ir Mil­dai.

Dvie­jų duk­rų tė­vas ir ke­tu­rių anū­kių se­ne­lis
Prieš 33-ejus me­tus su­kū­ręs šei­mą su iš Tve­rų apy­lin­kių, nuo Šiu­rai­čių pu­sės, ki­lu­sia Vir­gi­ni­ja, apie gy­ve­ni­mą di­de­lia­me mies­te sa­kė nie­ka­da net ne­svars­tęs. „Ne­pa­tin­ka man di­de­li mies­tai. Esu kai­mo žmo­gus – tu­riu že­mės, tech­ni­kos, tė­vų so­dy­bą, tad vis dar dir­bu že­mę. Tu­riu ark­liu­ką, avių – ne dėl to, kad rei­kia, bet kad anū­kės ga­lė­tų pa­si­džiaug­ti“, – pa­sa­ko­jo ke­tu­rių mer­gai­čių se­ne­lis.

Za­le­pū­gų duk­ros – dan­tų tech­ni­kės. Mil­da su šei­ma Klai­pė­do­je gy­ve­na, Lau­ros šei­ma Sma­li­nin­kuo­se (Jur­bar­ko r.) įsi­kū­ru­si. Far­ma­ci­nin­ke dir­ban­ti Vir­gi­ni­ja ir An­ta­nas daž­nai sa­vo duk­ras ap­lan­ko, anū­kė­mis pa­si­džiau­gia. Be to, kad ūki­nin­kau­ja, vy­ras lais­va­lai­kiu mėgs­ta skai­ty­ti, žve­jo­ti, ke­liau­ti.

„Žmo­nių liks ma­žiau, bet, ti­kiuo­si, jie gy­vens dar ge­riau“
Kar­tais žmo­gus, kad su­ras­tų sa­ve, nuei­na to­li, kar­tais pa­si­lie­ka vie­to­je, kad iš­lai­ky­tų tai, kas svar­biau­sia. Tve­rų se­niū­nas – vie­nas iš tų, ku­rie li­ko, ku­rie die­na po die­nos, me­tai po me­tų tvir­tai sto­vi ant tė­viš­kės že­mės – ne tam, kad bū­tų ma­to­mas, tam, kad bū­tų rei­ka­lin­gas, kad kur­tų ry­šį su žmo­nė­mis ir gim­tą­ja že­me – kraš­tu, ku­ris, ne­pai­sant pa­stan­gų iš­sau­go­ti tra­di­ci­jas, la­bai kei­čia­si. Pak­laus­tas, kaip jo nuo­mo­ne, at­ro­dys mies­te­lis po 10 me­tų, pa­šne­ko­vas su­si­mąs­tė: „Žmo­nių liks ma­žiau, bet, ti­kiuo­si, jie gy­vens dar ge­riau.“