Oi, kiek daug pasaulyje to, ko žmogus nori, ko siekia aktyviai ar pasyviai, arba bent netrukdydamas to siekti kitiems. Tai ir sveikata, ir materialinė gerovė, ir bendrystė, ir ramybė. Man pačiam labai patinka ramybė. Tai vertybė, kuri leidžia būti neramiu, kažką veikti, bendrauti, kurti. Ramybės paieškos kartais mane atveda į maldos namus, kur šv. Mišių metu vienas kitam linkime ne ko kito, o būtent ramybės.

Dar daugiau pasaulyje dalykų, kurių nė sau, nė kitiems nelinkėtume: melo, apgaulės, veidmainiškumo, nepagrįsto noro praturtėti ar paniekinti kitą, apgauti artimą savo… Aš pats labiausiai bijau sprogimų, dronų zirzimo, raketų švilpimo. Lyg ir juokinga, nes jų aplinkui nėra, o ir girdėjęs nesu, bet žmogaus vaizduotė tokia, kad ir nematęs ar negirdėjęs gali daug ką įsivaizduoti.

Nesibaigiantis karas Ukrainoje varo siaubą ne tik ukrainiečiams. Neramu ir kitur. Vakar zvimbiančių raketų ir sprogimų garsai sklido iš Izraelio, Gazos ruožo, šiandien jie jau pasiekė Libaną ir Iraną. Ką dar?
Gal ir nekris bombos Lietuvoje, bet ar negirdėsime šaižaus jų garso mūsų danguje, mūsų vaizduotėje, mūsų sielose? Nežinau, nežinau, bijau žinoti…

Tikrai netikiu, jog pasaulyje yra daug žmonių, kurie mėgsta tokius „koncertus“, tačiau kartais jie perima svarbiausius vaidmenis tokių koncertų rengime. Nedaug jų, bet jie veda paskui save žmoniją. Kur? Manau, pražūtin.

Nesinori to „performanso“ metu likti tik žiūrovu. Norisi kažką daryti, jog tokie spektakliai kuo greičiau baigtųsi ir būtų apskritai uždrausti. Tikiu, kad to norisi daug kam, tik niekas nežinome, kaip tą padaryti.

Drįstu spėti, kad šito pasieksime kasdien, žingsnelis po žingsnelio keisdami žmonių nuostatas. Geriausia tą daryti auginant ir ugdant jaunąją kartą.

Rytoj minėsime Mokytojų dieną. Šie žmonės tikrai žino, kas yra ramybė ir kokia ji svarbi aplinkiniams, visam pasauliui. Ramybė leidžia mokytojams perduoti mokiniams žinias ir moralines nuostatas, išmokyti jaunimą atsispirti pagundoms, mokėti vertinti žmones ir siekti taikos. Suteikime ją.