Jurgitos NAGLIENĖS nuotr.

Plungės miesto šventės metu Kultūros centras kvietė į parodą „Tau, Plunge“, kurioje savo kūrybą pristatė kelios dešimtys mūsų miesto ir rajono menininkų. Tarp jų – ir plungiškis Giedrius Kazlauskas, kol kas dar nedrąsiai žengiantis kūrybos keliu, tačiau retkarčiais pasvajojantis – gal ateis ta diena, kai savo tapybos „studiją“ galės iškraustyti iš miegamojo kampo į labiau tam tinkamą erdvę.

Rietave gimęs ir užaugęs vyras dailininku savęs nevadina, nors jo tapybos darbai nepadarytų gėdos ir profesionalui. Giedriaus aplinkoje niekas menais nesidomėjo, o tėvai, matydami sūnaus talentą, nepaskatino stoti į meno mokyklą. „Tėvai įtikino, kad iš meno nepragyvensi. Ilgai tuo tikėjau ir dabar tebetikiu. Žinoma, yra žmonių, kurie visiškai atsiduoda tik kūrybai, bet aš tokių galimybių nematau“, – sako dabar Plungėje gyvenantis šeimą su savo išrinktąja Simona sukūręs Giedrius.

Vyras pasakojo norą piešti pajutęs gana anksti. Vaikystėje perpiešdavo animacinių filmukų herojus. Sykį net buvo užsirašęs į dailės būrelį mokykloje, tačiau nuėjo vos į tris užsiėmimus. „Mes gana „biednai“ gyvenom, neturėjau priemonių, reikalingų piešti. Sukonfliktavau su geriau gyvenančiu vaiku ir turėjau pasitraukti“, – prisimena jis.

Nežinia, ši nesėkmė ar kas kitas nulėmė, kad ilgainiui vaikinas atitolo nuo piešimo, užgniaužė savy poreikį paimti į rankas teptuką ir perkelti savo vidinį pasaulį ant popieriaus. Bet ne veltui sakoma, kad nuo savęs nepabėgsi. Einant metams pamažu grįžo prie savo pomėgio, vėl atsirado noras stebėti aplinką, tyrinėti žmonių veidus, išbandyti skirtingas piešimo technikas.

Buvo metas, kai į šią veiklą vyras panirdavo fanatiškai, palinkęs virš drobės savo miegamojo kamputyje sulaukdavo ryto. Tada atėjo suvokimas, kad toli su tokia dienotvarke nevažiuos – anksčiau ar vėliau pradės šlubuoti sveikata. Teko vėl trumpam atsitraukti ir, nurimus emocijoms, bandyti iš naujo sudėlioti savo įpročius, derinant darbą ir tapymą, laiką šeimai, laisvalaikį ir pomėgius.

Žmona Simona juokiasi, esą visa laimė, kad ji kietai mieganti, todėl vyro naktinėjimai jai netrukdantys. Prašanti jo tik nepurkšti kambary lako, kuriuo užbaigiamas kiekvienas naujas tapybos darbas.

Jurgitos NAGLIENĖS nuotr.

Namų aplinka iš dalies lėmė ir priemonių tapymui pasirinkimą.

„Esu žingeidus, išbandžiau daug įvairių technikų, bet apsistojau ties anglimi ir akrilu – su šiom medžiagom man lengviausia dirbti. Bandžiau tapyti aliejiniais dažais, bet neturiu tiek kantrybės laukti, kol išdžius sluoksniai. Be to, reikalinga gerai ventiliuojama patalpa, nes ten naudojami visokie tirpikliai. O aš tokios galimybės neturiu“, – sako vyras.

Pašnekovas neslepia kartais pasvajojantis apie nuosavą studiją, kur galėtų nevaržomas atsidėti tapybai ir kur būtų daugiau erdvės didesnio formato darbams. Bet kol kas tenka taikytis prie namų sąlygų.

„Tapau tol, kol namie yra vietos paveikslams sudėti“, – šypsosi pašnekovas. Vyras dirba „Vičiūnų“ grupės įmonėje, šaldytų picų ceche, be to, turi mechaniko ir programuotojo specialybes. Nors, kaip sako Simona, Giedriui labiausiai tiktų dirbti technologijų mokytoju, kur galėtų skleistis jo kūrybiškumas ir gebėjimas bendrauti su vaikais.

Giedriaus KAZLAUSKO asmeninio albumo nuotr.

Matydama šias vyro savybes, Simona išnaudoja jas kviesdama vesti įvairias edukacijas jauniesiems skautams. Giedrius ir Simona prieš metus laiko davė skautų įžodį ir kartu su sūnumi aktyviai įsitraukė į Plungės Gondingos tunto skautų veiklą. Be to, visa šeima mėgta aktyvias pramogas, keliauti po gamtą, tad neretai susikrauna kuprines ir traukia į žygius.

Ir tai nestebina žinant, kad Giedrius įkvėpimo savo tapybos darbams semiasi gamtoje. Antai net keliuose paveiksluose yra įamžinęs vaizdingus Babrungo upės vingius, atsiveriančius nuo Gandingos piliakalnio papėdės. Vienas šių darbų eksponuotas ir Plungės kultūros centre, parodoje „Tau, Plunge“.

Čia buvo galima pamatyti ir du Giedriaus nupieštus portretus, nors vyras sakė portretų tapyti nemėgstantis ir retai kada esantis patenkintas rezultatu, mat arba nuotraukos, pagal kurias tapantis, nekokybiškos, arba pačiam pritrūksta žinių, kaip perteikti žmogaus charakterį, individualius veido bruožus.

O ar nebandęs tapyti priešais pasisodinęs gyvą modelį? „Nebandžiau ir vargu ar pavyktų, nes reikėtų megzti pokalbį su pozuotoju, o aš nesu daug bendraujantis. Be to, kai piešiu, ir mano veido išraiška pasidaro pernelyg rimta, rūstoka. Nežinia, ką tas pozuotojas pamanytų, mane tokį pamatęs“, – juokiasi plungiškis.

Pašnekovas ne kartą bandė piešti ir autoportretą, tačiau ne vienas toks bandymas iškeliavo į šiukšlių dėžę. Gerokai paprasčiau sekasi su šaržais. Nupiešei ir dovanoji šaržo originalui – ir pats patenkintas, ir tam žmogui nuotaiką pakeli.

Giedrius pasakojo apskritai esantis labai savikritiškas – retai kada būnantis patenkintas savo piešiniais. Jam antrina ir žmona Simona, su dideliu apgailestavimu stebėjusi, kaip ne vieną savo darbą Giedrius arba suplėšė, arba uždažė.

Jurgitos NAGLIENĖS nuotr.

„Jei būtų mano valia, išsaugočiau visus juos, nes man jie nepaprastai gražūs. Gal dėl to, kad pati visiškai neturiu meninių gebėjimų, todėl Giedriaus talentas man atrodo tikra Dievo dovana. O jis pats vis randa prie ko prikibti, ką pataisyti. Mano darbo kabinete kabo jo pieštas krioklys. Be galo džiaugiuosi šiuo paveikslu, tik Giedrius, kada užsukęs, vis nepraleidžia progos pabambėti, kad negražiai nupiešė“, – pasakoja Simona.

Gal tas perdėtas savikritiškumas kaltas, kad plungiškis retai kitiems rodo savo darbus. Sykį eksponavo juos Plungės miesto bibliotekoje – surengė bendrą parodą kartu su bičiule Kristina Šetkauske. Vieną kitą darbą yra eksponavęs ir grupinėse Plungės kultūros centro parodose. Kaip pats sako, jei ne Kultūros centro parodų kuratorės Jolantos Miltenės padrąsinimas ir paskatinimas, vargu ar apskritai išeitų į viešumą – tikriausiai nerastų tam savy drąsos.

Giedriaus KAZLAUSKO asmeninio albumo nuotraukos