Kaip sau­lė dan­gu­je ar pa­si­kar­to­jan­tys me­tų lai­kai, taip ir teat­ras kas­met vis su­grįž­ta į Rie­ta­vą, kad pri­min­tų: kū­ry­ba – tai ne­si­bai­gian­ti ke­lio­nė. Ir taip jau sep­ty­nio­li­ka kar­tų, šven­čiant Vals­ty­bės die­ną, vai­dy­bos me­no mė­gė­jai su­kvie­čia­mi į Ogins­kių kul­tū­ros is­to­ri­jos mu­zie­jaus kie­me­lį, kur vyks­ta žiū­ro­vų pa­mėg­ti „Rie­ta­vo va­sa­ros vai­di­ni­mai“.

Fes­ti­va­lis pra­dė­tas tra­di­ci­niu ri­tua­lu – am­ži­ny­bės ir vie­ny­bės ženk­lo ra­to ri­de­ni­mu. Ra­tas ne­tu­ri nei pra­džios, nei pa­bai­gos, kaip ir kū­ry­ba, gy­ve­nan­ti jį ri­de­nan­čių teat­ra­lų ir juos su mu­zi­ka at­ly­dė­ju­sių Rie­ta­vo sa­vi­val­dy­bės kul­tū­ros cent­ro folk­lo­ro an­samb­lio „Ka­da­gi­nis“ (va­do­vė Ai­da Liu­ti­kie­nė) da­ly­vių šir­dy­se.

Ren­gi­nio da­ly­vius su Lie­tu­vos vals­ty­bės die­na ir „Rie­ta­vo va­sa­ros vai­di­ni­mų“ šven­te svei­ki­no me­ras An­ta­nas Čer­nec­kis. Rie­ta­vo sa­vi­val­dy­bės va­do­vas dė­ko­jo vi­siems, atė­ju­siems pa­bū­ti kar­tu ir pa­si­mė­gau­ti spek­tak­liais. Teat­ro žmo­nėms lin­kė­jo neiš­sen­kan­čių kū­ry­bos klo­dų, žiū­ro­vams – gra­žių akimirkų. Sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jos Švie­ti­mo, kul­tū­ros ir spor­to sky­riaus ve­dė­ja Jo­lan­ta Gre­vie­nė kal­bė­jo: „Bū­ki­te vie­nin­gi, su­pra­tin­gi, džiau­ki­tės tai­kiu, ra­miu dan­gu­mi ir gy­ve­ni­mu.“ Sep­ty­nio­lik­tą kar­tą vyks­tan­čiu fes­ti­va­liu džiau­gė­si ir Rie­ta­vo sa­vi­val­dy­bės kul­tū­ros cent­ro teat­rui „Ruo­da“ bei jo re­ži­sie­riui Vin­cui And­riuš­kai už šios tra­di­ci­jos puo­se­lė­ji­mą dė­ko­jo, o vi­siems su­si­rin­ku­sie­siems pui­kios die­nos ir gra­žios va­sa­ros lin­kė­jo kul­tū­ros cent­ro di­rek­to­rė Bi­ru­tė Kau­lie­nė.

Kai lin­kė­ji­mai bu­vo iš­sa­ky­ti, sce­no­je už­vi­rė gy­ve­ni­mas. Jį „už­kū­rė“ sve­čiai iš Bir­žų – Bo­ri­so Dau­gu­vie­čio teat­ras. Spek­tak­lis „Li­ki­mo vin­giai“ (re­ži­sie­rė Vi­ta Vo­rie­nė) su­kė­lė daug juo­ko, nes ja­me su iro­ni­ja pa­žvelg­ta į kas­die­ny­bė­je nu­tin­kan­čias is­to­ri­jas – in­ter­ne­ti­nių su­kčių afe­ras, bū­rė­jų pra­na­šys­tes, ku­rio­mis taip no­ri­si ti­kė­ti, kai­my­nų san­ty­kius ir t. t.

Jau ki­to­je erd­vė­je, kul­tū­ros cent­ro sa­lė­je, žiū­ro­vams spek­tak­lį „Ark­lio Do­mi­ny­ko mei­lė“ pri­sta­tė vie­ti­niai teat­ra­lai – teat­ras „Ruo­da“.

Vai­ni­ka­vo fes­ti­va­lį sve­čiai – Birš­to­no kul­tū­ros cent­ro teat­ras su­vai­di­no spek­tak­lį „Nuo­ma ir trys kiau­ši­niai“ (re­ži­sie­rius Ri­man­tas Ja­cuns­kas). Jį sa­vo žiū­ro­vams yra ro­dęs ir teat­ras „Ruo­da“, tad iš­ti­ki­miems jo ger­bė­jams pa­si­tai­kė pui­ki pro­ga pa­ly­gin­ti du skir­tin­gų ko­lek­ty­vų pa­sta­ty­mus ir dar kar­tą įsi­ti­kin­ti, kad vai­dy­bos me­nas – gy­vas ir kas­kart vis ki­toks.

Pa­dė­ko­jus fes­ti­va­ly­je vai­di­nu­siems ir daug nuo­tai­kin­gų aki­mir­kų žiū­ro­vams do­va­no­ju­siems ko­lek­ty­vams ir jų re­ži­sie­riams at­si­svei­kin­ta iki ki­tų kar­tų, nes ra­tas rie­da ne­šda­mas pa­ža­dą, kad teat­ras su­grįš, kad is­to­ri­jos sce­no­je ir už­ku­li­siuo­se bus pa­sa­ko­ja­mos vėl ir vėl…

Ar­tė­jant 21 va­lan­dai su­si­rin­ku­sie­ji su­si­kau­pė, kad kar­tu su vi­sais pa­sau­lio lie­tu­viais su­gie­do­tų „Tau­tiš­ką gies­mę“. Ir ji su­skam­bė­jo ne­vie­no­dais, bet vie­nin­gais bal­sais gie­da­ma iš vi­sos šir­dies.

Ren­gi­nį gra­žio­mis dai­no­mis ir mu­zi­ka už­bai­gė Rie­ta­vo sa­vi­val­dy­bės kul­tū­ros cent­ro liau­dies mu­zi­kos ka­pe­la „Me­din­ga“ (va­do­vė Gab­rie­lė Bud­ry­tė).