Asociatyvi nuotr.

Ma­to­me tą pa­tį dės­nin­gu­mą, ku­rį dar 2024 m. pa­bai­go­je pa­ju­to Si­ri­jos pre­zi­den­tas Bas­ha­ras al-As­sa­das, ne­su­lau­kęs Ru­si­jos pa­gal­bos. Pa­na­šius klau­si­mus šian­dien už gro­tų JAV ka­lė­ji­me sau ke­lia ir bu­vęs Ve­ne­sue­los ly­de­ris Ni­colá­sas Ma­du­ro – kur din­go ža­dė­to­ji Krem­liaus pa­gal­ba tą aki­mir­ką, kai jos rei­kė­jo?

Žvel­giant į praei­tį, ne­gai­les­tin­ga sis­te­ma ne­si­kei­čia. Tai ma­tė­me nuo Mus­so­li­ni ir Hit­le­rio gė­din­gos pa­bai­gos 1945-ai­siais iki Ceau­șes­cu su­šau­dy­mo ar Sad­da­mo Hus­sei­no kil­pos.

Is­to­ri­jos ra­tas ne­nu­mal­do­mai su­ka­si ir link Krem­liaus sie­nų, o Vla­di­mi­ro Pu­ti­no li­ki­mas jau už­ra­šy­tas ta­me pa­čia­me są­ra­še. Klau­si­mas lie­ka tik vie­nas – ar jis su­lauks sa­vo die­nų ga­lo izo­liuo­tas kaip Sta­li­nas, ar bus nu­žu­dy­tas sa­viš­kių, ar bus nu­teis­tas Ha­gos tri­bu­no­le ir pa­nie­kin­tas vi­so lais­vo­jo pa­sau­lio? Bet ku­riuo at­ve­ju ti­ro­nas liks tik kru­vi­nu pus­la­piu is­to­ri­jos va­do­vė­liuo­se, ku­rį atei­ties kar­tos skai­tys su pa­si­bjau­rė­ji­mu.

Ko­dėl žmo­ni­ja vis lei­džia­si už­val­do­ma dik­ta­to­rių? Jie ne­sie­kia įti­kin­ti – jie sie­kia pa­ra­ly­žiuo­ti. Pra­dė­da­mi nuo ma­žų nuo­lai­dų, jie pa­laips­niui su­nai­ki­na pa­si­ti­kė­ji­mą tarp pi­lie­čių, pa­ver­čia kai­my­ną skun­di­ku, o abe­jo­nę – mir­ti­nu nu­si­kal­ti­mu. Žmo­ni­ja vis už­kim­ba ant „tvir­tos ran­kos“ pa­ža­do, ti­kė­da­ma­si sau­gu­mo, ta­čiau kas­kart gau­na tik prie­spau­dą. Tra­giš­ka, kad kiek­vie­na kar­ta yra pri­vers­ta tai iš­mok­ti iš nau­jo.

Dik­ta­tū­ros me­cha­niz­mas pra­si­de­da vie­no­dai – nuo skam­bių pa­ža­dų įves­ti tvar­ką. To­dėl ge­riau­sias prieš­nuo­dis bet ko­kiai ti­ro­ni­jai yra mū­sų ge­bė­ji­mas mąs­ty­ti sa­vo gal­va. Tu­ri­me kri­tiš­kai ver­tin­ti tuos, ku­rie sė­ja ne­pa­si­ti­kė­ji­mą ir kir­ši­na vi­suo­me­nę, ta­čiau ne­siū­lo jo­kių rea­lių spren­di­mų. Is­to­ri­ja ro­do: gar­siau­siai šau­kian­tys apie chao­są daž­niau­siai pa­tys jį ku­ria, ti­kė­da­mie­si, kad iš­si­gan­du­si mi­nia ga­liau­siai pa­ti pa­pra­šys „tvir­tos ran­kos“.