„Pi­la­lės“ ini­cia­to­rius

A. Liau­gau­das gi­mė 1916 m. va­sa­rio 16-ąją Kal­ti­nė­nuo­se, Ši­la­lės ra­jo­ne. 1929–1934 m. mo­kė­si Rie­ta­vo vi­du­ri­nė­je mo­kyk­lo­je, nuo 1930-ųjų ak­ty­viai da­ly­va­vo skau­tų veik­lo­je. 1935–1936 m. tar­na­vo sa­va­no­riu Lie­tu­vos ka­riuo­me­nė­je. Vė­liau stu­di­ja­vo ak­to­rys­tę Vil­niu­je, dir­bo Ma­ri­jam­po­lės, Klai­pė­dos, Tel­šių ir Kau­no teat­ruo­se, taip pat – vals­ty­bės tar­ny­bo­je. 1948–1949 me­tais va­do­va­vo Tel­šiuo­se vei­ku­siam pro­fe­sio­na­liam Že­mai­čių teat­rui.

Teat­ra­lui vi­są gy­ve­ni­mą rū­pė­jo Rie­ta­vo kul­tū­ros pa­vel­das. Jo ini­cia­ty­va 1987 m. Rie­ta­ve įkur­tas Lie­tu­vos kul­tū­ros pa­vel­do rė­mi­mo klu­bas „Pi­la­lė“, iš­si­kė­lęs sau tiks­lą rū­pin­tis is­to­ri­jos ir gam­tos pa­mink­lų ap­sau­ga, res­tau­ra­vi­mu, už­siim­ti kraš­to­ty­ri­ne veik­la.

1988 m. A. Liau­gau­do ir ki­tų bend­ra­min­čių ini­cia­ty­va Rie­ta­vo apy­lin­kė­se su­reng­ta komp­lek­si­nė eks­pe­di­ci­ja, ku­rios su­rink­ta me­džia­ga iš­spaus­din­ta mo­nog­ra­fi­jo­je „Rie­ta­vo apy­lin­kės“.

Šio kraš­tie­čio ini­cia­ty­va pra­dė­ti pir­mo­sios Lie­tu­vos mu­zi­kos mo­kyk­los bei ku­ni­gaikš­čių Ogins­kių kop­ly­čios ty­ri­mai bei res­tau­ra­vi­mo dar­bai, Rie­ta­vo par­ko at­kū­ri­mas. Gin­da­mas šį uni­ka­lų kul­tū­ros ir is­to­ri­jos pa­vel­dą, jis ra­šė pe­ti­ci­jas aukš­čiau­sioms tuo­me­ti­nės Lie­tu­vos val­džios ins­ti­tu­ci­joms, pub­li­ka­vo straips­nius spau­do­je.

Dėl jo iš­skir­ti­nės kant­ry­bės ir pi­lie­ti­nės drą­sos 1988 m. Rie­ta­vo vi­du­ri­nei mo­kyk­lai bu­vo su­grą­žin­tas Lau­ry­no Ivins­kio var­das, ku­riuo mo­kyk­la, 2005 me­tais ta­pu­si gim­na­zi­ja, di­džiuo­ja­si iki šiol. A. Liau­gau­das pri­si­dė­jo ir ren­giant Lie­tu­vos elekt­ri­fi­ka­ci­jos šimt­me­čio pro­gra­mą.

Sa­vo ener­gi­ja ir troš­ki­mu iš­sau­go­ti se­ną­sias tra­di­ci­jas jis įkvė­pė dau­ge­lį Rie­ta­vo bend­ruo­me­nės žmo­nių, dėl to 2005 me­tais jam su­teik­tas Rie­ta­vo gar­bės pi­lie­čio var­das.

Tų pa­čių me­tų ru­de­nį A. Liau­gau­das am­ži­no­jo poil­sio at­gu­lė Kau­ne, Ro­mai­nių ka­pi­nė­se.

Rie­ta­vas ta­po įkvė­pi­mo šal­ti­niu

A. Jo­cys gi­mė 1946 m. va­sa­rio 22 d. Ši­lu­tės ra­jo­ne, Kan­ta­riš­kių kai­me. Šei­mai per­si­kė­lus į Va­tu­šius, 1955 m. pra­dė­jo lan­ky­ti Rie­ta­vo vi­du­ri­nę mo­kyk­lą. Ją bai­gęs stu­di­ja­vo Kau­no po­li­tech­ni­kos ins­ti­tu­to Sta­ty­bos fa­kul­te­te. Įgi­jo pra­mo­ni­nės ir ci­vi­li­nės sta­ty­bos in­ži­nie­riaus spe­cia­ly­bę.

Sos­ti­nė­je pra­bė­go 30 bran­džiau­sių gy­ve­ni­mo me­tų. Tu­rė­da­mas daug idė­jų, pla­nų, kaip at­sta­ty­ti Vil­niaus se­na­mies­tį, įkū­rė Vil­niaus se­na­mies­čio re­ge­ne­ra­vi­mo val­dy­bą ir pen­kis me­tus dir­bo jos va­do­vu. Vė­liau iki gy­ve­ni­mo ga­lo va­do­va­vo UAB „Lie­tu­vos pa­mink­lai“, ku­ri pri­si­dė­jo prie Pa­žais­lio vie­nuo­ly­no, Var­nių Šv. Alek­sand­ro, Liš­kia­vos, Pa­lū­šės baž­ny­čių bei dau­ge­lio ki­tų Lie­tu­vos kul­tū­ros pa­mink­lų res­tau­ra­ci­jos.

Rei­kia ma­ny­ti, kad ne­nu­mal­do­mą is­to­ri­nės at­min­ties, kul­tū­ros ver­ty­bių iš­sau­go­ji­mo troš­ku­lį A. Jo­cio vaiz­duo­tė­je su­for­ma­vo tur­tin­ga Rie­ta­vo is­to­ri­nė praei­tis ir ap­lin­ka, ku­rio­je pra­bė­go jo vai­kys­tė.

Lie­tu­vai at­kū­rus ne­prik­lau­so­my­bę, A. Jo­cys ke­le­rius me­tus sky­rė Rie­ta­vo kul­tū­ros pa­vel­do gel­bė­ji­mo dar­bams. Jo tei­gi­mu, ku­ni­gaikš­čių Ogins­kių švie­tė­jiš­ka, kul­tū­ri­nė veik­la XIX–XX a. san­dū­ro­je bu­vo per daug ver­tin­ga vi­sai Lie­tu­vai, kad leis­tu­me jai dū­lė­ti ne­ži­no­my­bė­je.

A. Jo­cio veik­la da­vė sva­rių re­zul­ta­tų: įsi­žie­bė at­sta­ty­ti Ogins­kių rū­mų par­te­rio ži­bin­tai, su­švi­to iš ne­bū­ties pri­kel­tas rū­mų po­rti­kas, at­sta­ty­ti Bal­tie­ji var­tai, su­grį­žo į sa­vo va­gą Jū­ros upė, du­ris at­vė­rė mu­zie­jus.

Al­fon­sas Jo­cys mi­rė 1996 m. rugp­jū­čio 23 d. po sun­kios li­gos. Am­ži­no poil­sio at­gu­lė Vil­niaus An­ta­kal­nio ka­pi­nė­se.

Iki mū­sų die­nų iš­li­ko ne­ma­žai jo pa­ra­šy­tų ei­lė­raš­čių, afo­riz­mų, apy­brai­žų, pub­li­cis­ti­kos.

Pa­li­ko reikš­min­gą įna­šą į Lie­tu­vos moks­lą ir kul­tū­rą

A. Aš­man­tas gi­mė 1906 m. va­sa­rio 24 d. End­rie­ja­vo vals­čiu­je, Tic­ki­nų kai­me. 1918 m. priim­tas į End­rie­ja­vo pra­di­nės mo­kyk­los tre­čią sky­rių, vė­liau mo­kė­si Rie­ta­vo gim­na­zi­jo­je, kur iš­ryš­kė­jo jo hu­ma­ni­ta­ri­nės, fi­lo­lo­gi­nės sri­ties po­lin­kiai. Bū­tent čia, ak­ty­viai įsi­trau­kus į atei­ti­nin­kų veik­lą, su­si­for­ma­vo A. Aš­man­to or­ga­ni­za­ci­niai su­ge­bė­ji­mai.

Su­lau­kęs de­vy­nio­li­kos me­tų, jis iš­vy­ko mo­ky­tis į Tel­šių gim­na­zi­ją, o ją pa­bai­gęs įsto­jo į Vy­tau­to Di­džio­jo uni­ver­si­te­tą.

1935–1939 m. A. Aš­man­tas dės­tė Klai­pė­dos pe­da­go­gi­nia­me ins­ti­tu­te, vė­liau – Vy­tau­to Di­džio­jo uni­ver­si­te­te Kau­ne, o 1940–1941 m. – Vil­niaus uni­ver­si­te­te.

De­ja, ne­ti­kė­ta mir­tis, iš­ti­ku­si kraš­tie­tį jam su­lau­kus vos tris­de­šimt pen­ke­rių me­tų, nu­trau­kė vi­sus jo dar­bus ir kū­ry­bi­nius su­ma­ny­mus. Mi­rė 1941 m. ge­gu­žę įveik­tas tuo me­tu siau­tė­ju­sios šil­ti­nės. Pa­lai­do­tas Ra­sų ka­pi­nė­se.

Il­ga­me­tis Rie­ta­vo kraš­tie­čių klu­bo pre­zi­den­tas Leo­nas Vai­do­tas Aš­man­tas įdė­jo daug pa­stan­gų, kad bū­tų įam­žin­tas tė­vo at­mi­ni­mas. Tal­ki­nin­kau­jant dr. Al­do­nui Pup­kiui, bu­vo pa­reng­ti ir 1996 m. iš­leis­ti A. Aš­man­to „Rink­ti­niai raš­tai“. Kal­bi­nin­kas Al­do­nas Pup­kis pa­ren­gė iš­sa­mias mo­nog­ra­fi­jas: „And­rius Aš­man­tas. Gy­ve­ni­mas ir kū­ry­ba“, „And­rius Aš­man­tas. Die­no­raš­čiai. Laiš­kai. Bib­liog­ra­fi­ja“, „And­rius Aš­man­tas. Tau­ti­nis ug­dy­mas ir tau­tos kul­tū­ra“.

A. Aš­man­to kū­ry­bi­nis pa­li­ki­mas yra di­de­lis ir įvai­ria­pu­sis. Jį su­da­ro kal­bo­ty­ros dar­bai, kal­bos moks­lo po­pu­lia­ri­ni­mo straips­niai, li­te­ra­tū­ros kri­ti­kos ban­dy­mai bei pub­li­cis­ti­ka, ku­rio­je nag­ri­nė­ja­mi pa­tys įvai­riau­si to me­to gy­ve­ni­mo klau­si­mai. A. Aš­man­to pa­lik­ti dar­bai yra reikš­min­gas įna­šas į Lie­tu­vos moks­lą ir kul­tū­rą.