Rietavo Lauryno Ivinskio gimnazijos pradinių klasių mokytoja Daiva Norkuvienė tikina, kad mokyti vaikus nėra sudėtinga, svarbiausia juos mylėti, kantriai išklausyti, suprasti ir ugdyti kaip savus. Niekada nesvajojusi apie galimybę rinktis pedagogo karjerą, moteris dabar džiaugiasi savo mokinių aukštais pasiekimais, o laisvalaikiui renkasi aktyvų gyvenimo būdą.

Pagarba ir dėkingumas tėveliams
D. Norkuvienė gimė Virginijos ir Kosto Papievių šeimoje, Rietave. Buvo vyriausioji dukra šeimoje ir pirmoji anūkė, augdama gavusi labai daug meilės ir dėmesio. Sesuo Vaida su šeima yra įsikūrusi Švedijoje, o kita sesuo Gabrielė – Klaipėdoje. Taip jau atsitiko, pašnekovei teko būti jaunėlės sesės Gabrielės mokytoja mokykloje, o šeimoje – tarsi mama, nes ji gimė, kai Daivai buvo 15 metų.

„Tarp mūsų ir dabar labai artimas ryšys. Tėtis pagal specialybę buvo girininkas, bet šeimai pinigėlius uždirbdavo grodamas vestuvėse ir laidotuvėse. Iš čia, matyt, ir kilusi mano pačios meilė muzikai. Mama, gimusi Sibire, didelių mokslų neišėjo, didžiąją dalį savo darbingo gyvenimo atidavė Rietavo komunaliniam ūkiui – dirbo laborante. Tėveliai buvo verslininkai, prigalvodavo visokių verslų, kad mes galėtume gardžiau pavalgyti, gražiau apsirengti, pamatyti pasaulį“, – kalbėjo pedagogė.

Moteris įsitikinimu, kelionių liga yra užkrečiama, tad ja susirgo ir jos pačios šeima. O tėveliai iki pat šiol nesėdi rankų sudėję, būdami 74-erių tarnauja Rietavo šv. Arkangelo Mykolo bažnyčioje – zakristijonu ir pročkele. O vasarą, kiekvieną pirmadienį, kai tėveliai turi išeiginę, D. Norkuvienė keliauja kartu su jais po Lietuvą bei kaimynines šalis.

Išpildė močiutės svajonę
Būdama pradinukė D. Norkuvienė turėjo gražią, jauną mokytoją, kuri ir šiandien yra meilės sau ir gyvenimui pavyzdys – Genovaitę Varpiotienę. Pašnekovė prisimena turėjusi ypatingą mokytojos pasitikėjimą: ši net duodavusi jai savo namų raktus, jei reikėdavo ką nors atnešti – gyveno šalia mokyklos. Į jos namus mergaitė eidavo tarsi į kokį muziejų.

Kalbėdama apie savo vaikystę D. Norkuvienė prasitarė, kad visada buvo pleputė ir už drausmę neretai gaudavo neigiamų pažymių. Dėkingumą jaučia tėveliams, kad jie nuo pat mažų dienų skiepijo pareigos jausmą. Jei kur nors išvykus tekdavo namo grįžti vėlai, vis tiek padėdavo paruošti namų darbus, niekada nesakydavo – nieko tokio…

„Labai gerai prisimenu, kaip sykį vidurnaktį, jau gulint šiltoje lovoje, teko mokytis eilėraštį. Ir mokytoją mylėjau – ką mama gardaus iškepdavo, nunešdavau jai. Tik pati būti mokytoja niekada nesvajojau. O tėveliams dėkinga dar ir už tai, kad turėjau geriausias priemones mokyklai, tokias dabar ir sūnui stengiuosi nupirkti, kad mokytis būtų patogu ir malonu“, – pasakojo D. Norkuvienė.

Daivos NORKUVIENĖS asmeninio albumo nuotr.

Baigusi 12 klasių, rietaviškė stojo į Vilniaus universitetą – į teisę, kad išpildytų tėvelio svajonę ir lūkesčius. Tačiau susiklosčius nepalankioms aplinkybėms nenuvyko į tuo metu buvusią mandatinę komisiją. Metus laiko niekur nebenorėjo stoti, dirbo savo mokykloje budėtoja. Po metų mama nuvežė į Klaipėdos pedagoginę kolegiją, ją 1996 metais mergina sėkmingai baigė ir įgijo pradinių klasių mokytojos specialybę su teise mokyti prancūzų kalbos.

D. Norkuvienė įsitikinusi, kad dėl šios profesijos pasirinkimo įtakos turėjo močiutė Stefanija Račkienė. Būdama jauna ji pati svajojo būti mokytoja, deja, bet buvo išvežta į Sibirą. Ten sukūrė šeimą, gimė dvi dukros. Grįžus į Lietuvą teko sunkiai dirbti, nebuvo kada mokytis. Tačiau močiutės svajonę išpildė net dvi anūkės – abi tapo pradinių klasių mokytojomis. D. Norkuvienė ir jos pusseserė Dileta Bacevičienė mokytojauja toj pačioje Rietavo Lauryno Ivinskio gimnazijoje ir ugdo jaunąją kartą.

Mokiniams skiepija meilę gimtam kraštui
Po studijų D. Norkuvienė sugrįžo dirbti į savo mokyklą, kai sūnui Martynui buvo vos 8 mėnesiai. Prisimena, kad tuo metu auklei atiduodavo didesnę dalį savo atlyginimo. Moteris atviravo, kad iš pradžių buvo labai nedrąsu pradėti dirbti kartu su buvusiais savo mokytojais. Bet per laiką tapo drąsi ir savimi pasitikinti pedagogė.

„2003 metais Šiaulių universitete baigiau pradinių klasių bakalauro studijas, o 2007 metais Tęstinių studijų institute – ankstyvosios anglų kalbos pradinėje mokykloje specialybės studijas, tad dirbau pradinių klasių ir anglų kalbos mokytoja. Reikia paminėti, kad man pačiai mokykloje anglų kalbos neteko mokytis, visą kursą praėjau privačiai per dvi vasaras pas šviesios atminties kaimynę, anglų kalbos mokytoją Rūtelę Budrytę.“

Rietaviškė mokytoja dirba nuo 1997 metų. Mokyti vaikus, anot jos, yra paprasta, reikia tik mylėti ir ugdyti kaip savus. Ir toks požiūris, akivaizdu, duoda gerų rezultatų. D. Norkuvienė neslėpė džiaugsmo ir pasididžiavimo, kad jos mokiniai šiais metais per nacionalinį mokinių pasiekimų patikrinimą gavo net keturis šimtukus.

Energijos ir jėgų kupina D. Norkuvienė ne kartą kaip savanorė lydėjo Rietavo Mykolo Kleopo Oginskio meno mokyklos choristus į Dainų šventę ir džiaugėsi Vilniuje susitikusi su buvusiais savo mokiniais, kurių jau nemažai. Taip pat veda etnokultūros būrelį, skiepija meilę lietuviškam šokiui, dainai, žemaitiškam žodžiui. Net yra savotiška Rietavo L. Ivinskio gimnazijos ambasadorė – viešina mokykloje vykstančias veiklas, savanoriauja lydint vaikus į žygius. Kartą teko net su lūžusia koja lydėti vaikus į žygį po kalnus Zakopanėje, Lenkijoje.

Pašnekovė gimnazijoje veda tradicinius renginius, kartu su kolegomis dalyvauja gerumo akcijose parapijos senelių globos namuose, slaugos ligoninėje. Yra atsakinga ir už muziejaus erdves mokykloje.

Kelionės visapusiškai praturtina gyvenimą
D. Norkuvienė jau 30 metų per gyvenimą koja kojon žengia su vyru Artūru. Moteris papasakojo, kad juodu susipažino, kai Artūras atėjo į jos tėvų parduotuvę nusipirkti dantų pastos. Pirkėjui, matyt, iš karto į akį krito parduotuvės savininkų dukra, kad nieko nelaukęs jis suskubo pakviesti ją į pasimatymą. O jau pirmo pasimatymo metu išsikalbėjo, kad abu gimę beveik tą pačią dieną ir gimtadienius galės švęsti kartu.

Daivos NORKUVIENĖS asmeninio albumo nuotr.

Kaip tarė, taip ir padarė – nuo tada kartu švenčia ne tik savo gimtadienius, bet ir kitas šeimos šventes. Susituokę rietaviškiai susilaukėme dviejų sūnų: Martynui 28 metai, o Lybertui – 14. O kitąmet pasitiks 30 metų sukaktį, kai yra kartu.

„Man jis yra geriausias draugas. Artūras baigęs tik 12 klasių, bet knygų perskaitęs net daugiau už mane“, – atviravo pašnekovė. Ir pridūrė su vyru galintys diskutuoti absoliučiai visais klausimais. Dažnai būna, kad ji pagalvoja, o Artūras ima ir pasako, arba atvirkščiai. Ir viską daro kartu: sode, namuose, žygiuose, kelionėse.

Norkai – vietoje nenustygstantys žmonės, mėgsta ne tik keliauti, bet ir dalyvauti žygiuose, judėjimo iššūkiuose, žingsniuoja už gimnaziją ir savo gimtąjį Rietavą. Antai spalio 4 dieną su jaunėliu sūnumi Lybertu vyko į Šilutę ir įveikė 36 kilometrų žygį. Taip pat niekada nepraleidžia tradicinių Mykolinių dviračių varžybų. Mėgsta išbandyti vis ką nors naujo – šią vasarą brido į Sietuvos kūlgrindą.

„Keliaudama, lankydama muziejus turiu ir profesinę naudą – kaip galima pasakoti mokiniams apie vietas ar dalykus, kurių nesi matęs ar išbandęs?! Šiais metais keliavome po Lietuvą pildydami Piligrimo pasus – lankėme jubiliejines bažnyčias. Dažnai vykstame į koncertus, spektaklius. Ir mano vaikams muziejų lankymas nėra kančia. Labai palaikau savo sūnų Lybertą ir tėtį Kostą, grojančius Rietavo orkestre, nepraleidžiu nė vieno jų koncerto“, – kalbėjo rietaviškė.

D. Norkuvienė 20 metų dainavo „Jūravos“ chore, giedojo ir bažnyčios chore. Bet nusprendusi patausoti savo balso stygas atrado ir kitokių veiklų – Rietavo M. K. Oginskio meno mokykloje mokosi groti kanklėmis, o bažnyčioje sekmadieniais skaito Šventąjį Raštą. Kartu su jaunėliu sūnumi Lybertu sportuoja vyresnėlio Martyno sporto klube. Ir baigia prisijaukinti mintį apie įsiliejimą į Rietavo kultūros centro folkloro ansamblį.