
Plungės rajone, Visvainių kaime, trobelėje miškų apsupty prieš daugiau nei tris dešimtis metų apsigyveno klajoklis. Auksinių rankų meistrą, 69-erių metų dailininką Praną Daugintį vietiniai praminė Salvadoru Dali. Gal todėl, kad jo per pilnatį nutapyti paveikslai išsibarstę kone po visą pasaulį. Su malonumu į savo kiemą įsileisti ir apie spalvingą gyvenimą papasakoti sutikęs Pranas „Labas Plunge“ turėjo tik vieną prašymą – atvežti duonelės, kad turėtų ant ko smalčių tepti.
Užaugo vaikų globos namuose
Tik atvykę į Visvainius, miško tankmėje vinguriuojančio keliuko horizonte išvydome pasitikti mus mitriai atskubantį smukaus sudėjimo žilabarzdį vyriškį. Iškart dėmesį patraukė barzdoje kabantis kiek neįprastas akiai aksesuaras – segtukas, skirtas duonos maišeliams užspausti. Barzdos Pranas sakė nekerpantis, nes nematantis tam jokio reikalo – paskutinį kartą žirkles rankose laikė prieš 33-ejus metus, kai tuokėsi su žmona Dana. Tad dabar prieš eidamas darbuotis barzdą tiesiog susisuka ir prispaudžia tuo segtuku, kad netrukdytų ir netyčia į kokį elektrinį prietaisą neįsiveltų.
P. Dauginčio kiemo vidury pasitiko ir jo ištikimieji draugai – avytės Pirštinėlė, Buriukas, Minkštutė bei du vos antrą savaitę skaičiuojantys ėriukai, taip pat du šunys ir nežinia kiek aplinkui šmirinėjančių laukinių katinų. Šiems keturkojams Prano namų durys plačiai atlapotos nuo pat ankstaus ryto. Pasirodo, neretai visi kartu net sueina prie bendro stalo, visvainiškiui paėmus į rankas teptuką avelės įsitaiso pašonėje šalia molberto ir ramiai sau guli: „O kas čia tokio, avelės yra mano bičiulės, aš jų nevalgau. Tik spiras prašluoju nuo tako ir vargo sau nematau“, – šypsojosi pašnekovas.
P. Daugintis iš tiesų – neeilinė asmenybė, nepaliaujanti aplinkinius stebinti savo asketišku gyvenimo būdu, keistais pomėgiais, unikaliu talentu ir sunkia vaikyste. Prano gyvenime niekada netrūko dramos potėpių, sielvarto akimirkų ir suvokimo, kad taip niekada ir nesuprato, kas yra meilės jausmas, mamos švelnus žodis ar šiltas glėbys.

„Mane tėvai atidavė į Klaipėdos vaikų globos namus, kai man buvo pusantrų metų. Gyvenome tada senamiesčio barakuose, abu tėvai nusigėrė, neprižiūrėjo manęs. Vėliau tėvas sėdėjo kalėjime, o galą gavo partrenktas automobilio. Keliavau kaip čigonas iš vieno miesto į kitą, per įvairias globos įstaigas. Tai iki šiol slegia širdį. Užaugau nepajutęs, kas yra namų šiluma, meilė, dėmesys ar rūpestis“, – pasakojo visvainiškis.
Mokyklą P. Daugintis baigė Rusijoje. Po to buvo įstojęs į universitetą ir studijavo dailę, bet dėstytojas Rotanovas, išvydęs jo darbus, tik pakraipė galvą ir liepė pačiam ieškoti savojo kelio. Galiausiai vaikinas pradėjo savarankiškai domėtis, kokios yra tapybos technikos, analizavo dažų savybes, skaitė meno istoriją.
Be to, sulaukęs vos 12-os metų pats pasidarė pirmąją tatuiruotę, o vėliau paprašytas pradėjo daryti jas ir kitiems.
Kūrybinio kelio įkvėpėja – žmona
P. Daugintis save pristatė kaip laisvą menininką. Įdomu tai, kad pirmą kartą teptuką į rankas paėmė ne ankstyvoje vaikystėje, kaip dažniausiai įprasta, o tik sulaukęs dvidešimties metų.

„Gyvenau tuo metu Klaipėdos bendrabutyje. Kas šovė į galvą – nežinau, bet sugalvojau lipti su draugais per langą pas panas ir netyčia iškritau iš antro aukšto, stipriai susitrenkiau galvą. Tada lyg iš giedro dangaus ėmiau tapyti, drožinėti iš medžio, nors prieš tai niekas manęs tokių darbų nemokė.“
Tuo pačiu metu į jauno menininko gyvenimą netikėtai pasibeldė jausmai. Atsitiktinė pažintis draugų kompanijoje su dailia mergina juosmenį siekiančiais juodais plaukais netrukus peraugo į gražią draugystę, o vėliau ir santuoką. Ilgus metus sutuoktinė Dana buvo Prano kūrybinio kelio įkvėpėja ir mūza, iki kol viską pakeitė ant stalo vis dažniau atsirasdavęs alkoholio butelaitis.
Santuokinis gyvenimas Dauginčių nelepino, siuntė vieną išbandymą po kito, gal dėl to alkoholis tapo nuolatiniu draugu. Namuose ėmė stigti duonos. Kad prasimaitintų, Pranas neretai traukdavo į mišką ar ilgas valandas prarymodavo prie tvenkinio su meškere.
Prieš ketverius metus santykiai su žmona nutrūko galutinai. P. Daugintis liko gyventi vienas ir sakė nesukantis sau galvos, kokiais keliais pasuko ir kur šiuo metu yra Dana. Dauginčiai per 33-ejus kartu praleistus metus susilaukė trijų dukrų, tačiau užaugino dvi. Vyriausioji Aistė gyvena Plungėje, jaunėlė Gabrielė įsikūrusi visai netoli tėvo, o vidurinioji Laimutė dar kūdikystėje iškeliavo Anapilin. Kiek tiksliai turi anūkų, Pranas pasakyti negalėjo – gal 12, o gal 13. Proanūkių, anot jo, jau irgi visas pulkas.
P. Daugintis pasakojo, kad dukros užaugo jo meno studijoje, nelankė darželių ir visada būdavo kartu. Tad visai nenuostabu, kad nuo mažumės matydamos, kaip gimsta įstabūs paveikslai, pradėjo piešti ir pačios. Vienos iš dukrų tapytų paveikslų galima rasti net Prancūzijoje.
„Aš ant žmonos pykčio nelaikau, kad taip susiklostė gyvenimas. Kaltinu tik alkoholį, kuris sugriovė absoliučiai viską. Ilgus metus taikėmės vienas prie kito, išgyvenome nusivylimą, beprasmius ginčus, kol vieną dieną mano mūza pavirto į meno naikintoją. Bet dabar gyventi vienam man patinka labiau, niekas po kojomis nesipainioja, neaiškina, ką daryti ar ko nedaryti. Esu savo paties laiko valdovas ir mėgaujuosi gyvastimi, esančia už lango“, – atviravo pašnekovas.
Paveikslai gimsta mėnulio pilnaties fone
Savo kaip dailininko karjerą visvainiškis pradėjo nuo portretų tapymo, kuriuose mėgdavo įamžinti įvairias žmonių emocijas. Buvo metas, kai savo darbus bandė pardavinėti, bet sakė galiausiai supratęs, kad jo kūryba niekam neįdomi. Ėmė tapyti tik pagal užsakymus: Platelių ežerą, salas, bažnyčias, gamtos motyvus, portretus ar ko tik paprašydavo klientai. Galiausiai persisotinęs liovėsi daryti ir tai, pradėjo piešti tik kas jam pačiam patinka, sukelia džiugias emocijas. Menininkas tai vadina geriausiu savo sprendimu, mat netikėtai vieną dieną tapo garsiu dailininku, kurio paveikslų troško visi – nuo eilinių klientų iki dailės galerijų, kolekcininkų, garsių žmonių.

P. Daugintis pasakojo, kad didžiausias įkvėpimas jį aplanko tik per mėnulio pilnatį, kada fantazija nevaržomai liejasi per kraštus. Tada nieko nelaukdamas čiumpa teptukus, sėda prie molberto ir per savaitę laiko trunkančią mėnulio pilnaties fazę gimsta 5–9 kūriniai. Pašnekovo teigimu, naujos drobės jo troboje neužsibūna – pirkėjai išgraibsto jas dar nespėjusias gerai išdžiūti. Visvainiškis savo paveikslus išmaino į medieną, senas plytas ar kitas statybines medžiagas, kurios itin reikalingos namo statyboms.
„Negaliu paaiškinti, kodėl taip yra, bet per mėnulio pilnatį mane kamuoja stipri nemiga. Galiu ištisas paras akių nesumerkti, galvoje mintys ir idėjos spontaniškai liejasi kaip per kokį kino filmą – tik spėk visas jas suguldyti ant drobės. Bet turiu vieną auksinę taisyklę: jeigu tą dieną pas mane užsuka draugų ir mes pakeliame stikliuką, prie molberto griežtai nesiartinu. O jeigu išgeriu alaus bokalą, tapyti einu mažiausiai po 6 valandų.“
P. Daugintį supa ištikimi ir dosnūs draugai, į svečius visada atvykstantys ne tuščiomis. Todėl pačiam tapytojui nereikia sukti galvos, iš kur gauti dažų, drobių ar kitų priemonių. Draugai nepalieka nuošaliai gyvenančio vyro iš ištikus bėdai. Dėl pašlijusių nervų P. Dauginčiui laikas nuo laiko atima kojas. Pirmą kartą pamatę, kas nutiko, draugai tuoj atvežė elektrinį neįgaliojo vežimėlį, kad Pranas galėtų į kiemą išvažiuoti ir tyro miškų oro įkvėpti.
Gyvenimą kuria iš naujo
P. Daugintis prieš 12 metų išgyveno tikrą siaubą, kai ugnies liepsnos prarijo jo namus. Kartu su visu per gyvenimą užgyventu turtu ir mylimu augintiniu, kuris slėpėsi po lova ir nespėjo ištrūkti į lauką. Visvainiškis ir čia be draugų pagalbos neapsiėjo, iškart po gaisro šie į jo kiemą atvežė vagonėlį, kurį auksarankis apmūrijo ir pradėjo iš naujo kaip kregždė lipdyti savo namus.
Gaisro metu sudegė ir mylima jachta, su kuria Pranas plaukiodavo po Platelių ežerą, plukdydavo draugus, bičiulius, kartais net joje tapydavo. Aplinkiniai stebisi, iš kur pas vos galą su galu suduriantį menininką kieme vėl stovi jachta – vyras ketina ant jos netrukus užrašyti pavadinimą „Visvainiai“ ir gegužės mėnesį Platelių ežere išskleisti bures. Bet P. Daugintis atviras – sako visą gyvenimą besivadovaujantis taisykle, kad jeigu tu kažką duodi kitam, tau sugrįžta kone dvigubai.

Kiekvieną naują dieną P. Daugintis pradeda nuo mylimų gyvūnėlių šėrimo ir įvairių mankštos pratimų, kad palaikytų gerą fizinę formą. Ištisus metus vaikščioja basas, mat nori jausti žemę po kojomis. Gal dėl to jokių vaistų sakė nevartojantis jau 40 metų. Ant pietų stalo jam svarbiausia turėti duonelės, lydytų kiaulės taukų ir česnakų. Sveikata nesiskundžiantis, pinigų ir laiko neskaičiuojantis, tačiau dabar, kaip tikina, gyvenantis patį geriausią gyvenimą.
Oksanos Šukienės nuotraukos
Publikaciją remia

Parašykite komentarą