Asociatyvinė nuotr.

To­kią baus­mę Klai­pė­dos apy­lin­kės teis­mo Plun­gės rū­mų tei­sė­jas lapk­ri­čio 28-ąją sky­rė T. V. (g. 1995 m.). Be­veik prieš me­tus vy­ras, su­da­vęs apie de­šimt smū­gių į gal­vą, su­trik­dė T. S. (g. 1981 m.) svei­ka­tą. Nu­ken­tė­ju­sy­sis iki šiol ken­čia dėl su­ža­lo­ji­mų lie­ka­mų­jų reiš­ki­nių. Be ne­lais­vės, T. V. pe­čius už­guls so­li­džių ci­vi­li­nių ieš­ki­nių naš­ta.

Iki nuo­spren­džio pa­skel­bi­mo T. V. jau bu­vo nu­teis­tas dėl fi­zi­nio skaus­mo su­kė­li­mo ar ne­žy­maus svei­ka­tos su­trik­dy­mo bei tur­to su­nai­ki­ni­mo ar su­ga­di­ni­mo.

Vy­ras kal­ti­na­mas tuo, kad praė­ju­sių me­tų gruo­džio 21-osios va­ka­re bu­te Plun­gė­je, Tel­šių gat­vė­je, ki­lus konf­lik­tui bū­da­mas ne­blai­vus su­da­vė ne­blai­viam T. S. kumš­čiu į vei­dą, par­grio­vė jį ant že­mės ir ne ma­žiau kaip de­šimt kar­tų kumš­čiu smo­gė jam į gal­vą. Nu­ken­tė­ju­sia­jam nu­sta­ty­tas gal­vos su­mu­ši­mas su krau­jo iš­si­lie­ji­mu po kie­tuo­ju gal­vos sme­ge­nų dan­ga­lu, skruos­ti­kau­lio ir no­sies kau­lų lū­žiai, kak­tos, an­ta­kio, skruos­to, smak­ro muš­ti­nės žaiz­dos. Vi­sa tai trak­tuo­ta kaip sun­kus svei­ka­tos su­trik­dy­mas.

Teis­me T. V. su­mu­ši­mo fak­to ne­nei­gė, bet ne­su­ti­ko dėl su­duo­tų smū­gių skai­čiaus. Jo įsi­ti­ki­ni­mu, jų bu­vo per­pus ma­žiau, nei nu­ro­do­ma kal­ti­na­ma­ja­me ak­te. Vy­ras pri­si­mi­nė, kad tą die­ną vie­šė­jo pas drau­gę E. J., kar­tu var­to­jo al­ko­ho­lį. Kiek vė­liau at­vy­ko T. S. su sa­vo drau­ge L. L. Sve­čias at­si­ne­šė bu­te­lį deg­ti­nės. T. V. pyk­tį su­kė­lė tai, kad esą T. S. pa­kė­lė ran­ką prieš sa­vo drau­gę. Ta­da ir ki­lo konf­lik­tas.

Tei­sia­ma­sis pri­pa­ži­no, kad nu­ken­tė­ju­sį­jį mu­šė par­grio­vęs ant grin­dų, kad smū­gia­vo į gal­vą, kad po su­duo­tų smū­gių su­muš­ta­sis bu­vo kru­vi­nas, gu­lė­jo, ne­kal­bė­jo. Ne­nei­gė ir to, kad po ku­rio lai­ko au­ką iš­tem­pė iš bu­to į lau­ką.

Nu­ken­tė­ju­sy­sis T. S. teis­me įvy­kius pri­si­mi­nė tik iki su­mu­ši­mo. Jis pa­tvir­ti­no, kad kar­tu su drau­ge atė­jo į sve­čius pas E. J., kad ten jau bu­vo T. V., ku­rio nei vie­nas, nei ki­tas ne­pa­ži­no­jo. Vy­ras pri­si­mi­nė ir tai, kad T. V. kaž­ku­riuo mo­men­tu at­si­sto­jo ir tren­kė jam sė­din­čiam prie sta­lo į gal­vą. Už ką su­lau­kė smū­gio, sa­kė ne­sup­ra­tęs. Ka­dan­gi mu­ša­mas pra­ra­do są­mo­nę, ne­ži­no, kiek smū­gių jam bu­vo su­duo­ta. Tik vė­liau iš drau­gės su­ži­no­jo, kad bū­tent ji iš­kvie­tė po­li­ci­ją ir grei­tą­ją me­di­ci­nos pa­gal­bą. Po su­mu­ši­mo jis gy­dė­si apie pu­sę me­tų, pa­ty­rė ke­lias ope­ra­ci­jas. Da­bar yra ne­te­kęs dar­bin­gu­mo, ge­rai ne­be­ma­to kai­re aki­mi, šlu­buo­ja at­min­tis.

Bu­to šei­mi­nin­kė E. J. teis­me taip pat pa­tvir­ti­no, kad konf­lik­tas ki­lo, kai T. S. ne­va pra­dė­jo bar­tis su sa­vo drau­ge. Įsi­lin­ga­vus muš­ty­nėms, mo­te­ris grie­bė­si žars­tek­lio. No­rė­da­ma ap­ra­min­ti mu­šei­ką ke­lis kar­tus jam su­da­vė.

Kiek ki­to­kią ver­si­ją teis­me pa­tei­kė L. L. Konf­lik­tas esą pra­si­dė­jo dėl to, kad T. S. ne­va iš­sa­kė pa­sta­bas E. J. dėl jos ne­tin­ka­mai at­lie­ka­mų mo­ti­nos pa­rei­gų. Mo­te­ris pri­si­mi­nė, kad ga­vęs pir­mą smū­gį jos drau­gas skriau­di­kui taip pat no­rė­jo trenk­ti į gal­vą, bet ne­pa­tai­kė. Vy­rai rim­tai ki­bo vie­nas ki­tam į at­la­pus. Pa­ma­čiu­si krau­ją, L. L. pa­pra­šė E. J. duo­ti te­le­fo­ną, kad ga­lė­tų iš­kvies­ti pa­gal­bą, ta­čiau ji esą ne­su­ti­ko. Konf­lik­tą ma­tė ir E. J. vai­kai, tad jiems pra­dė­jus šauk­ti L. L. nu­sku­bė­jo jų ra­min­ti. Ji ir vai­kai iš­šo­ko per lan­gą. Bu­to šei­mi­nin­kės sū­naus te­le­fo­nu pa­skam­bi­no po­li­ci­jai ir grei­ta­jai. Pa­siė­mu­si bi­čiu­lės vai­kus, grį­žo į sa­vo na­mus.

Iš by­los me­džia­gos ma­ty­ti, kad į iš­kvie­ti­mą at­vy­kę po­li­ci­jos pa­rei­gū­nai T. S. su­ža­lo­ta gal­va ra­do prie įė­ji­mo į na­mą. Vy­ras sun­kiai kal­bė­jo, jam krau­ja­vo gal­va. Dar prieš at­vyks­tant me­di­kams jis nu­ro­dė, kad jį su­mu­šė bu­te. Pa­si­bel­dus pa­rei­gū­nams du­rų nie­kas nea­ti­da­rė, na­muo­se švie­sa ne­de­gė, švie­čiant į lan­gus žmo­nių ne­si­ma­tė. Po­li­ci­nin­kai, pa­bend­ra­vę su kai­my­nais ir su­ži­no­ję, jog bu­te ga­li bū­ti ne­pil­na­me­čių, į pa­stip­ri­ni­mą iš­kvie­tė Prieš­gais­ri­nės gel­bė­ji­mo tar­ny­bos eki­pa­žą. Lauž­ti du­rų ne­pri­rei­kė, nes at­vy­kus gais­ri­nin­kams šei­mi­nin­kė du­ris ati­da­rė. Vi­si konf­lik­to da­ly­viai bu­vo ne­blai­vūs.

Kad vy­ras bu­vo su­muš­tas, o ne su­si­ža­lo­jo griū­da­mas, pa­tvir­ti­no spe­cia­lis­to iš­va­da, ku­rio­je pa­žy­mė­ta, jog T. S. pa­tir­ti su­ža­lo­ji­mai nė­ra bū­din­gi griu­vi­mo trau­mai, ti­kė­ti­na, kad jie pa­da­ry­ti kie­tais bu­kais daik­tais.

Kaip ir mi­nė­ta, T. V. su­mu­ši­mo fak­to ne­nei­gė, tad teis­mas jį pri­pa­ži­no kal­tu ir sky­rė lais­vės atė­mi­mo baus­mę tre­jiems me­tams.

Vy­ro lau­kia ir ne­ma­ži ci­vi­li­niai ieš­ki­niai. Vals­ty­bi­nė li­go­nių ka­sa T. S. gy­dy­ti iš­lei­do 19 687,83 eu­ro, vi­są šią su­mą at­ly­gin­ti teks T. V. Taip pat nu­teis­ta­sis tu­rės su­mo­kė­ti nu­ken­tė­ju­sio­jo pa­tir­tą tur­ti­nę 975,61 eu­ro ža­lą, ku­rią su­da­ro iš­lai­dos de­ga­lams vyks­tant į gy­dy­mo įstai­gas, rea­bi­li­ta­ci­jai, vais­tams, ir 30 000 eu­rų ne­tur­ti­nę ža­lą.

Nuosp­ren­dis ga­li bū­ti skun­džia­mas.