Lai­kas – tar­si upė, pluk­dan­ti žmo­gaus gy­ve­ni­mą. Kuo ji il­ges­nė, tuo jo­je dau­giau ra­so­tų auš­rų ir auk­si­nių sau­lė­ly­džių, vai­kys­tės juo­ko ir jau­nys­tės verž­lu­mo, bran­dos rim­ties ir se­nat­vės švie­sos. Rie­ta­vo pa­ra­pi­jos se­ne­lių glo­bos na­mų gy­ven­to­jai Ma­rei Dau­kin­tie­nei laikas at­ne­šė ypa­tin­gą do­va­ną – 100-ąjį gim­ta­die­nį.

Šei­mo­je au­go trys se­se­rys ir du bro­liai
Šim­ta­me­tės gy­ve­ni­mo is­to­ri­ją mums pa­pa­sa­ko­jo ar­ti­miau­sia jos gi­mi­nai­tė, jau­niau­sios se­sers Ka­zy­tės duk­ra Ni­jo­lė Šniau­kie­nė.

Ma­rė gi­mė 1925 me­tų gruo­džio 8 die­ną. Au­go Lio­lių kai­me, dau­gia­vai­kė­je Juo­zo ir Ma­ri­jos Triuš­kų, ku­rie su­si­lau­kė pen­kių duk­rų ir dvie­jų sū­nų, šei­mo­je. Dvi mer­gai­tės mi­rė dar bū­da­mos ma­žos, tad vai­kys­tės džiaugs­mais ir var­gais da­li­jo­si trys se­se­rys ir du bro­liai.

Li­ko gy­vos, nes ne­grį­žo į na­mus
Vos ūg­te­lė­ję Triuš­kų vai­kai sam­dė­si dirb­ti pas ūki­nin­kus. Vie­ną die­ną bū­da­ma pas sve­ti­mus žmo­nes Ma­ry­tė su­ži­no­jo, kad jos tė­vą, bro­lius An­ta­ną ir Juo­zą su­šau­dė ban­di­tai. Vė­liau šei­ma iš­gir­do kal­bas, kad bu­vo pla­nuo­ta nu­žu­dy­ti ir vy­res­nią­sias duk­ras Ma­ry­tę ir Ani­ce­tą.

Po tra­giš­ko šei­mai įvy­kio vi­sos trys se­se­rys ir jų ma­ma per­si­kė­lė gy­ven­ti į Rie­ta­vą. Jau­niau­sia iš jų Ka­zy­tė vė­liau iš­va­žia­vo į Ak­me­nę. Ani­ce­ta ir Ma­ry­tė pa­si­li­ko Rie­ta­ve, su­si­ra­do vy­rus ir iš­te­kė­jo. Ma­ry­tė – už mu­zi­kan­to Ka­zi­mie­ro Dau­kin­čio. Jau­nie­ji ap­si­gy­ve­no Stumb­rių kai­me, ta­čiau mei­lė tru­ko neil­gai. Po­ra iš­si­sky­rė, ir jau­na mo­te­ris su sū­nu­mi ant ran­kų grį­žo gy­ven­ti pas ma­mą. Taip kar­tu vi­si trys ir gy­ve­no.

La­bai my­lė­jo vai­kus
Kaip pa­sa­ko­jo N. Šniau­kie­nė, te­ta vi­są gy­ve­ni­mą su­ki­nė­jo­si vir­tu­vė­se – iš pra­džių dir­bo pa­gal­bi­nin­ke ka­vi­nė­je „Ži­bu­tė“, vė­liau – li­go­ni­nės vir­tu­vė­je. Išė­ju­si į pen­si­ją pri­žiū­rė­jo vai­ku­čius. Pa­sak duk­te­rė­čios, Ma­ry­tė yra dir­bu­si auk­le ne vie­no­je rie­ta­viš­kių šei­mo­je, au­gi­no ir gy­dy­to­jų, ir mo­ky­to­jų at­ža­las.

„Ji bu­vo ga­vu­si so­cia­li­nį būs­tą dau­gia­bu­ty­je, tad nuo­lat rū­pi­no­si kie­me laks­tan­čiais vai­kais. Nep­ra­šo­ma juos pri­žiū­rė­da­vo, kad į gat­vę neiš­bėg­tų. Mur­zi­ną nu­praus­da­vo, al­ka­ną – pa­mai­tin­da­vo. La­bai my­lė­jo vi­sus, ypač mer­gai­tes, nes tu­rė­ti duk­rą bu­vo neiš­si­pil­džiu­si jos sva­jo­nė. Ypa­tin­ga Ma­ry­tės nu­my­lė­ti­ne ta­po kai­my­nys­tė­je au­gu­si Ka­ri­na. Ta mer­gai­tė nuo ma­žens mums vi­siems bu­vo ir da­bar yra sa­va. Ji ir užau­gu­si ne­pa­mir­šo Ma­ry­tės, va­di­na ją mo­čiu­te, daž­nai ap­lan­ko“, – apie ši­lu­mą ir mei­lę, ku­rią ša­lia esan­tiems sklei­dė mo­te­ris, pa­sa­ko­jo N. Šniau­kie­nė.

Tarp se­se­rų bu­vo ypa­tin­gas ry­šys
Gy­ve­ni­mas taip su­si­klos­tė, kad M. Dau­kin­tie­nė ne­te­ko sū­naus Ka­zi­mie­ro, vė­liau – ir anū­ko. Li­ku­si vie­na se­nat­vė­je at­si­kė­lė pas Ani­ce­tą. Se­se­ris nuo­lat lan­ky­da­vo ir gy­ven­ti į Rie­ta­vą su­grį­žu­si jau­niau­sio­ji Ka­zy­tė. Vi­sos trys la­bai gra­žiai su­ta­rė, rū­pi­no­si vie­na ki­ta, bet ir vėl at­si­ti­ko gy­ve­ni­mas – pir­mo­ji am­ži­ny­bėn iš­ke­lia­vo Ani­ce­ta, po pus­me­čio – Ka­zy­tė. Nors su duk­te­rė­čia Ni­jo­le ir yra la­bai ar­ti­mos, kel­tis gy­ven­ti pas ją il­gaam­žė ne­no­rė­jo.

„Mū­sų Ma­ry­tė la­bai bau­gi – bi­jo pa­si­lik­ti vie­na, bi­jo gy­ven­ti kai­me. To­dėl prieš tre­jus me­tus pri­kal­bi­no­me ją ap­si­gy­ven­ti Rie­ta­vo pa­ra­pi­jos se­ne­lių glo­bos na­muo­se. Iš pra­džių ne­la­bai no­rė­jo, bet da­bar jau ap­si­pra­to. Šiek tiek silps­ta jos at­min­tis ir klau­sa ne­be to­kia ge­ra, bet kaip šim­ta­me­tė te­ta dar ga­na stip­ri“, – kal­bė­jo gi­mi­nai­tė.

Ju­bi­lie­ji­nė­je šven­tė­je – ar­ti­mie­ji, li­ki­mo drau­gai ir val­džios at­sto­vai
Il­ga M. Dau­kin­tie­nės gy­ve­ni­mo upė – ji bė­go per du šimt­me­čius, per­šo­ko tūks­tant­me­čio slenks­tį. Plau­da­ma skir­tin­gų kar­tų kran­tus pluk­dė ka­ro ir tai­kos, pra­ra­di­mų ir at­ra­di­mų van­de­nis. Bet di­džio­ji ir svar­biau­sia jos pa­slap­tis – pa­pras­tos mo­ters ge­ru­mas ir mei­lė, ku­ri lyg slap­ta gol­fo sro­vė šil­dė vi­sus, pri­glu­du­sius prie jos tėk­mės.

Gal to­dėl gruo­džio 8-ąją, tą ypa­tin­gą die­ną, šim­ta­me­tė bu­vo ap­sup­ta my­li­miau­sių žmo­nių – duk­te­rė­čios Ni­jo­lės, mar­čios Aud­ro­nės ir anū­ke va­di­na­mos Ka­ri­nos. Gar­bin­ga mo­ters su­kak­ti­mi džiau­gė­si vi­sas se­ne­lių na­mų dar­buo­to­jų ko­lek­ty­vas, čia gy­ve­nan­tys se­ne­liai ir vie­tos val­džios at­sto­vai.

M. Dau­kin­tie­nę svei­ki­no Rie­ta­vo sa­vi­val­dy­bės me­ras An­ta­nas Čer­nec­kis, vi­ce­me­rė Kris­ti­na Kra­saus­kie­nė ir Sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jos So­cia­li­nių rei­ka­lų ir ci­vi­li­nės met­ri­ka­ci­jos sky­riaus ve­dė­ja Jo­li­ta Al­sei­kie­nė.

„Šian­dien šven­čia­te ypa­tin­gą ir ne­pap­ras­tai gar­bin­gą su­kak­tį – 100-ąjį gim­ta­die­nį. Tai ne tik gra­žus skai­čius, bet ir vi­sas šimt­me­tis pra­smin­go gy­ve­ni­mo, ku­pi­no pa­tir­ties, iš­min­ties, dar­bų ir pri­si­mi­ni­mų. Džiau­gia­mės ga­lė­da­mi kar­tu su Ju­mis pa­mi­nė­ti šią iš­skir­ti­nę die­ną ir dė­ko­ja­me už Jū­sų gy­ve­ni­mo is­to­ri­ją, ku­ri yra mū­sų kraš­to da­lis“, – svei­kin­da­mas ju­bi­lia­tę sa­kė me­ras.

Ju­bi­lie­ji­nės šven­tės me­tu su­si­rin­ku­sie­ji lin­kė­jo su­kak­tu­vi­nin­kei svei­ka­tos, vi­di­nės ra­my­bės. Mu­zi­kos kū­ri­niais šil­tą pa­si­bu­vi­mą nu­spal­vi­no at­li­kė­ja Il­ma Ži­lie­nė.

Šeimos archyvo ir Rietavo savivaldybės nuotr.