Sauliaus Narkaus nuotr.

Sa­ko­ma, kad žmo­gaus me­tai – jo tur­tas. La­bai tur­tin­ga yra plun­giš­kė Ago­ta Raz­mie­nė. Šis pa­va­sa­ris jai su­skai­čia­vo ypač gar­bin­gą ju­bi­lie­jų – 100 me­tų! Il­gaam­žė se­no­lė šyp­so­si pa­svei­kin­ta. Šyp­so­mės ir mes ma­ty­da­mi, kad šim­ta­me­tė pui­kiai at­ro­do ir gy­ve­na lai­min­gą gy­ve­ni­mą ap­sup­ta my­lin­čių ar­ti­mų­jų.

Pas­vei­kin­ti su ypa­tin­ga su­kak­ti­mi A. Raz­mie­nės at­vy­ko Plun­gės ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės me­ras Aud­rius Kli­šo­nis su sa­vo pa­ta­rė­ja Anas­ta­si­ja Bo­jog. Juos at­ly­dė­jo Sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jos So­cia­li­nės pa­ra­mos sky­riaus pa­va­duo­to­ja Vil­ma Šly­žie­nė. Sve­čius pa­si­ti­ko ju­bi­lia­tės duk­ra Ra­mu­tė Le­liu­gie­nė su vy­ru. Ap­sup­ta šių dvie­jų žmo­nių rū­pes­čiu bei dė­me­siu ir gy­ve­na se­no­lė sa­vo šil­tuo­se na­muo­se.

Ago­ta – žva­li se­no­lė. Ba­lan­džio 8-ąją 100-ąjį gim­ta­die­nį su­skai­čia­vu­si mo­te­ris tvir­tai sto­vė­da­ma ir su pla­čia šyp­se­na vei­de priė­mė jai skir­tus sve­čių svei­ki­ni­mus: tra­di­ciš­kai bu­vo ap­juos­ta ju­bi­lie­ji­ne juos­ta, pa­ma­lo­nin­ta gra­žių gė­lių puokš­te. Gė­les, be­je, ji la­bai my­lin­ti. Anks­čiau rū­pi­ni­ma­sis na­mų ap­lin­kos gė­ly­nais, dar­že­lių puo­se­lė­ji­mas bu­vo jai ypač ma­lo­nus dar­bas.

„Vi­siems jums lin­kiu su­lauk­ti 100 me­tų“, – šyp­te­lė­jo ju­bi­lia­tė, priim­da­ma sve­čių svei­ki­ni­mus. „Vis­ką ir sun­kiai dir­bau“, – sa­kė Ago­ta, pa­pra­šy­ta pa­pa­sa­ko­ti apie sa­vo gy­ve­ni­mą. Ki­lu­si iš Kre­tin­gos ra­jo­no, A. Raz­mie­nė su šei­ma ku­rį lai­ką ten ir gy­ve­no – Re­ke­tės kai­me. Su vy­ru dar­ba­vo­si ko­lū­ky­je. Vė­liau per­si­kė­lė į Plun­gę. Raz­mų šei­ma užau­gi­no tris vai­kus: dvi duk­ras ir sū­nų. Pas­ta­ra­sis – mu­zi­kos mo­ky­to­jas Plun­gės My­ko­lo Ogins­kio me­no mo­kyk­lo­je, duk­ra Ra­mu­tė – pe­da­go­gė, ki­ta duk­ra – siu­vė­ja. Be­je, kaip pa­ste­bė­jo Ago­ta, bū­ti „kriauč­ka“ bu­vo ir jos pa­čios sva­jo­nė.
100 me­tų neišt­ry­nė iš Ago­tos at­min­ties vi­sos gy­ve­ni­mo pa­tir­ties ir įvy­kių. Ypač įstri­gę pri­si­mi­ni­mai iš ka­ro, te­ko gir­dė­ti, kaip šau­dy­ti žy­dai, net šiuos tra­giš­kus vaiz­dus ma­ty­ti. „La­bai gai­lė­jo­me tų žmo­nių, ma­ma tai jaut­riai iš­gy­ve­no, gal dėl to ir ne­su­lau­kė il­go am­žiaus. Gy­ve­no­me prie se­no­jo ke­lio į Plun­gę, juo daž­nai ka­rei­viai trauk­da­vo“, – pri­si­mi­nė ji.

Jau 16 me­tų, kai Ago­ta pa­lai­do­ju­si vy­rą. 60 me­tų san­tuo­ko­je pra­gy­ven­ta! Kaip sa­kė Ra­mu­tė, tė­vai mu­zi­ka­lūs bu­vo. Tė­vas ban­do­ni­ja gro­da­vo, jie vi­si dai­nuo­da­vo, ir kal­nų gie­do­ji­mai be Raz­mų kai­me ne­vyk­da­vo.

„Ma­ma vi­są gy­ve­ni­mą bu­vo op­ti­mis­tė. Ir da­bar nė­ra lin­ku­si skųs­tis“, – džiau­gė­si duk­ra Ra­mu­tė.
100 me­tų – neei­li­nė šven­tė. Ypa­tin­gą ju­bi­lie­jų Ago­ta su­tiks su sa­vo vai­kais, 6 anū­kais ir 10 proa­nū­kių, ki­tais ar­ti­mai­siais gra­žio­je šven­tė­je.

Svei­ka­tos ir gra­žių Jums me­tų, ger­bia­ma Ago­ta, lin­kim!

Sauliaus Narkaus nuotr.