
Yra toks posakis: „Ne vardas žmogų puošia, o žmogus vardą.“ Kartais net nesusimąstome, kiek daug tiesos telpa tuose keliuose žodžiuose. Turbūt plungiškio Deimanto Jonecko mama, duodama sūnui tokį retą ir išskirtinį vardą, nemanė, jog jis gali nulemti vaiko ateitį. D. Joneckas – tas vaikinas, kuris „sumušė“ Plungės rajono rekordus švietimo srityje. Paskelbus visus valstybinių brandos egzaminų rezultatus paaiškėjo, jog plungiškis surinko net 6 šimto balų įvertinimus. Iki septintojo šimtuko Deimantui pritrūko vos vieno balo. Tad kuo gyvena, apie ką svajoja išskirtinių gabumų vaikinas?
Pradžia
Deimantas gimė ir užaugo Plungėje. Baigęs keturias klases „Ryto“ pagrindinėje mokykloje, pusmečiui su šeima buvo išvykęs į Airiją, tačiau, kaip sakoma, visur gerai, bet namuose geriausia, tad šeima sugrįžo atgal. Deimantas grįžo į penktą klasę besibaigiant pirmam pusmečiui, tad teko nemažai padirbėti, kad pasivytų bendraklasius, atsiskaitytų kai kuriuos mokomuosius dalykus.
Mokslai nuo pirmos klasės jam sekėsi puikiai, bet penktoje klasėje teko pajausti ir prasto įvertinimo skonį. „Tada nelabai rūpėjo, kokie pažymiai bus, tad labai neišgyvenau. Kitą pusmetį viskas buvo gerai“, – prisiminimais dalijosi abiturientas.
Kaip jau minėta, Deimantas iki 10 klasės mokėsi „Ryto“ pagrindinėje mokykloje, o 11 ir 12 klases jau baigė „Saulės“ gimnazijoje. Įprasta, kad dauguma moksleivių, o ypač gabesnieji, pagrindinę mokyklą į gimnaziją iškeičia baigę aštuonias klases, bet Deimantas savo pirmojoje mokykloje išbuvo nuo pradžios iki galo. „Ryto“ mokykla man buvo artimesnė. Ten buvo chemijos mokytoja Indra Niedvarienė, kuri man labai patiko, todėl pasilikau“, – sakė vaikinas.
Apie šimtukus sužinojo ne iš karto
Sutikus gabų mokinį visada smalsu sužinoti, ar tai jo sąmoningas pasirinkimas būti geriausiam, o gal tiesiog taip išeina savaime. „Nepasakyčiau, kad man nepatinka mokytis, visada yra įdomių temų“, – atviravo Deimantas.
Neretai tenka girdėti, kad mokiniai nesimoko, nes mokytojai nesugeba sudominti, tačiau Deimantas turi kitokią nuomonę: „Gal kažkiek tiesos ir yra, bet ir pats žmogus turi norėti mokytis. Juk mes visi klasėje turėjome tą patį mokytoją.“
Iš pokalbio supratome, kad būsimam studentui labiau patinka tikslieji mokslai, tad pirmasis šimtukas iš lietuvių kalbos ir literatūros egzamino nustebino. „Truputį šokas buvo. Iš anglų kalbos taip pat galvojau, kad bus prasčiau, bet išėjo šimtas dėl pridėtų balų“, – neslėpė vaikinas. Užbėgdami už akių pasakysime, jog papildomi 10 balų Deimantui pagerino tik jau minėtą anglų kalbos egzamino rezultatą. Visi kiti šimtukai uždirbti sąžiningai.
Paklaustas, ar su nerimu laukė rezultatų paskelbimo, Deimantas neslėpė, jog pažiūrėjo juos ne iš karto. Apie pirmąjį šimtuką sužinojo mieste sutikęs matematikos mokytoją. „Tada jau ėjau pažiūrėti pats“, – šypsojosi vaikinas.

Svarbu nuoseklumas
Suprantama, jog, norint pasiekti aukštų rezultatų, reikia įdėti nemažai darbo, tad domėjomės, kiek laiko Deimantas skiria namų darbams. Vaikinas sakė, kad atlikti užduotus namų darbus užtrukdavo apie porą valandų, tačiau vien tuo neapsiribodavo, ieškodavo ir papildomos informacijos. „Labai rimtai mokytis pradėjau nuo devintos klasės. 1–3 valandos pamokoms nėra labai daug, bet viską reikia daryti nuosekliai. Jei darysi nenuosekliai, baigiantis pusmečiui reikės mokytis labai daug“, – samprotavo šimtukininkas.
Žinoma, nuosekliai dirbant siekiama ir konkretaus tikslo. Žmonės, išgirdę apie pirmūnus, gerai išlaikiusius egzaminus, įsivaizduoja, jog tai būsimieji gydytojai. O gal tame yra tiesos? „Gerai būtų, jei aš pats tiksliai žinočiau, – juokėsi būsimasis studentas. – Mintyse yra sveikatos mokslai, bet labiau galvojau apie farmaciją, medicina – odontologija ir dar yra chemija, bet nežinau, ar su šiuo mokslu išeis toliau nueiti.“
Apsisprendimui Deimantas dar turi laiko. Pasak vaikino, svarbiausia, kad niekas nedaro spaudimo. Mama jam suteikė laisvę pačiam nuspręsti, ko jis nori labiausiai. Žinoma, su tokiais įvertinimais kliūčių įstoti į norimą studijų programą kilti neturėtų. Tikėtina, jog gabaus studento norėtų ir užsienio universitetai, bet Deimantas tvirtai pasiryžęs bakalauro studijas užbaigti Lietuvoje, gal Vilniaus universitete, o tolesnėms studijoms gal ir į užsienį patrauks.
Laiko lieka ir laisvalaikiui
Mokykla, pamokų ruošimas atima nemažai laiko, o ar lieka laisvo laiko sau, pomėgiams? Vaikinas pasakojo, kad savaitgalius jis dažniausiai leidžia pas močiutę Kantaučių kaime, leidžiasi su mama į mišką grybauti, daug skaito, žiūri filmus, mėgsta plaukioti. „Dar susitinku su draugais kaip normalus žmogus“, – šypsojosi plungiškis. Žinoma, žodis „normalus“ pasufleravo ir kitą mintį: ar dėl to, jog gerai mokosi, netenka išgirsti įžeidžiančio „moksliukas“? „Žinoma, kad yra tekę girdėti, bet aš jo nepriimu kaip įžeidimo. Man tai tiesiog paprastas juokelis. Gal dėl to, kad niekada negirdėjau įžeidžiamai sakant“, – neslėpė Deimantas.

Suprantama, jog gerai besimokantis mokinys kam nors gali būti pavyzdžiu, kam nors – galimybe pasinaudoti jo darbo vaisiais, kam nors – konkurentu. Šimtukininkas sakė, kad jis draugauja su visais: ir su gerai, ir su prasčiau besimokančiais, bet norinčių pasinaudoti jo žiniomis nesutiko. Na, o kalbėdamas apie konkurenciją vaikinas pripažino, jog tai kelia stresą, tačiau nesant konkurencijos kyla grėsmė plaukti pasroviui, paviršutiniškai. Dar besimokant „Ryto“ pagrindinėje mokykloje Deimantui pavyzdžiu ir konkurente buvo bendraklasė Judita. O ar pats norėtų būti pavyzdžiu, kad jo pasiekimai įkvėptų kitus? „Galbūt, tačiau manau, jog kiekvienas mokinys turėtų atrasti save ir siekti tikslų, kurie atitinka jo gebėjimus“, – pabrėžė vaikinas.
„Aš visada jį palaikysiu“
Turbūt nesuklysime sakydami, kad abituriento pasiekimais labiausiai džiaugiasi artimieji. Tad nepraleidome progos pakalbinti ir tikro šių mokslo metų deimanto mamą Svają. „Žinojau, kad jis gali tuos šimtukus gauti. Deimantas tikrai daug mokėsi, ir tai yra jo sunkaus darbo, užsispyrimo, valios rezultatas. Širdies gilumoje šimtukų tikėjausi, o kai pamačiau – džiaugiuosi ir didžiuojuosi, ir vaikštau galvą iškėlusi. Deimantas nuo mažų dienų domėjosi knygomis ir pagrindiniai jo žaislai buvo ne mašinytės, o įvairios knygutės. Per visą mokymosi laiką jis nėra gavęs prasto pažymio. Aš jam sakydavau: „Deimantai, būk geras, kada nors parnešk dvejetą, juk tau širdis sustos, jei jį gausi.“ Duok Dieve, kad ir toliau jam taip sektųsi. O aš visada jį palaikysiu, kokį kelią jis bepasirinktų“, – kalbėjo šimtukininko mama.
Na, ir atsisveikinant norėjosi išgirsti, ko Deimantas palinkėtų sau be to, kad pagaliau nuspręstų, ką studijuoti, susirastų kur gyventi Vilniuje. „Sau ir kitiems palinkėčiau išlaikyti mokymosi ir poilsio balansą, stengtis nekalti mintinai informacijos bei neatidėlioti darbų“, – užtikrintai atsakė būsimas studentas.
100 balų D. Joneckas surinko iš lietuvių kalbos ir literatūros (mokytoja Rima Česnauskienė), chemijos (mokytoja Sigita Žilinskienė), fizikos (mokytojas Paulius Razgaitis), anglų kalbos (mokytoja Ligita Erminaitė), geografijos (mokytoja Sigita Juzaitienė), matematikos (mokytoja Daiva Vaškienė) valstybinių brandos egzaminų.
Parašykite komentarą