Linos Balbošiovienės asmeninio albumo nuotr.

Plungės Mykolo Oginskio meno mokykloje dirbanti estradinio dainavimo mokytoja-metodininkė Lina Balbošiovienė per 33-is darbo metus išugdė ne vieną dešimtį gabių dainininkų ir meno pasaulyje besisukančių žmonių. Sunkiausia, pasak pedagogės, būna, kai reikia atsisveikinti su išugdytais mokiniais ir išleisti juos į platųjį pasaulį. „Per ilgus mokslų metus tie vaikai tampa lyg savi“, – sako plungiškė.

Močiutė įkvėpė rinktis muzikės kelią
L. Balbošiovienės mama – dzūkė, o tėtis – aukštaitis. Baigę mokslus Kaune, jis buvo paskirtas dirbti į Pakruojo rajoną. Ten ir gimė Lina. Jai sulaukus trečiojo gimtadienio šeima išsikėlė gyventi į Radviliškį, ten mergaitė baigė mokyklą.

Nors tėvai nebuvo menininkai, bet Lina su vyresniąja sese Vilma panoro muzikuoti, abi lankė muzikos mokyklą. Sesuo pasirinko akordeono specialybę, o pašnekovė – fortepijono.

Nuo mažens visas vasaras mergaitės leisdavo pas mylimą močiutę Antaniną nedideliame Dzūkijos kaimelyje. Vasarodavo nuolat girdėdamos močiutę dainuojant liaudiškas dainas, sekant pasakas ir minant mįsles. O senelis išmokė mylėti gamtą, žemę ir sunkų darbą.

„Taip netikėtai tuo muzikiniu virusu abi su sese Vilma ir užsikrėtėme. Mums taip patikdavo klausytis močiutės dainų… Nebuvo ji nei muzikantė, nei dainininkė, tiesiog paprastas žmogus, mylintis dainas. Dar iki šiol menu ne vieną iš močiutės išmoktą liaudies dainą“, – pasakojo pašnekovė.

Baigusi aštuntą klasę, L. Balbošiovienė mokslus tęsė Šiaulių aukštesniojoje muzikos mokykloje, kuri dabar vadinasi S. Sondeckio konservatorija, tik jau pakeitusi specialybę – netikėtai paviliojo chorinis dirigavimas. Šią specialybę tobulino ir besimokydama Klaipėdoje, Lietuvos konservatorijos menų fakultete.

Pradinis muzikinio kelio etapas, nueitas grojant fortepijonu, padėjo itin tvirtus pagrindus ateities darbams. Teko daug kam akompanuoti, o chorvedžio darbas pirmiausia siejasi būtent su fortepijonu. Bėgant laikui L. Balbošiovienė išmoko groti ir kitais muzikos instrumentais.

Sunku paleisti užaugintus mokinius
Baigusi mokslus, 1991 metais moteris atvyko į Plungę ir pradėjo dirbti dabartinėje Mykolo Oginskio meno mokykloje. Ši mokykla buvo pirmoji jos darbovietė, o dabar skaičiuoja čia prabėgusius 33 prasmingo ir kantraus darbo metus.

Linos Ruibienės nuotr.

L. Balbošiovienė iš pradžių įsidarbino kaip koncertmeisterė, be to, vaikams kaip pasirenkamąjį dalyką vedė fortepijono pamokas. Įdomią patirtį turėjo tuo pačiu metu dirbdama ir Plungės kultūros centre, keletą metų čia vadovavo pagyvenusių žmonių folkloro ansambliui, vėliau – estradinio dainavimo studijai „Vieversys“, kurią lankė apie 30–40 vaikų.

Buvo gyvenime ir toks etapas, kada Savivaldybės Metrikacijos skyriuje plungiškė jaunavedžiams grojo maršus. Bet galiausiai, išaugus darbo krūviui meno mokykloje, teko susikoncentruoti tik į vieną darbą, mat čia tenka ne tik dėstyti vaikams, bet ir ruoštis įvairiems konkursams, išvykoms, pasirodymams. Tad darbų būna apsčiai ne tik šiokiadieniais, bet kartais ir savaitgalių dienomis.

Pašnekovės teiravomės, kas sunkiausia yra dirbant tokį darbą. L. Balbošiovienė tikino, esą iššūkių tikrai pasitaiko, ir ne vienas. Rodos, užauginus savo vaikus patirties, kaip dirbti su mokiniais, yra, bet tenka pripažinti, kad labai keičiasi kartos ir patys vaikai, jų poreikiai, bendravimas. Todėl kaskart tenka ieškoti vis naujų būdų, kaip sudominti, motyvuoti.

Vis dėlto sudėtingiausias momentas, pasak pedagogės, būna atėjus metui atsisveikinti su mokslus baigusiais ir meno mokyklą paliekančiais jaunuoliais.

„Visai nesvarbu, ar vaikas meta mokyklą savo noru, ar baigia ją laiku – glaudus ryšys su kiekviena jauna asmenybe, kai jai atiduodi dalį savo širdies ir žinių, palieka atspaudą širdyje. Esu atvira visiems, nes kitaip bendrauti nemoku“, – pasakojo moteris.

Tiesiausias kelias į vaiko širdį – bendravimas
Pedagogė teigia niekada neuždavusi sau klausimo, ar lengva rasti kelią į mokinių širdis, nes specialiai jo lyg ir neieško. Visada yra pratusi bendrauti atvirai su visais, gal kartais dėl to ir nukenčia.

Pasak pašnekovės, visai nesvarbu, kokio amžiaus vaikas priešais tave – su juo reikia ir pajuokauti, ir paplepėti, ir apie save papasakoti. Svarbiausia nebijoti prisipažinti suklydus ar net iš savęs pasijuokti. Anot pedagogės, tas paprastas bendravimas, ko gero, ir yra kelio į kiekvieno mokinuko širdį garantas.

L. Balbošiovienei nuo 2005 metų pradėjusi dirbti su estradinio dainavimo klasės dainininkais, teko išmokti ir naujų dalykų, pavyzdžiui, dirbti su įgarsinimo aparatūra. Ilgas repeticijas, pasiruošimus konkursams, nesibaigiančias išvykas su ansambliais ir solistais, pasak pašnekovės, atperka pasiekti geri rezultatai.

„Nuo pat 2006 metų kiekvieną kartą mano ruošti mokiniai „Dainų dainelės“ konkurse atsidurdavo televizijos studijoje arba, kitaip sakant, trečiame konkurso etape, bet tapti laureatais, deja, nepavykdavo. O pernai pavyko laimėti šį garbingą titulą su vokaline grupe „Drugelis“. Jausmas išties nuostabus, tokiom akimirkom širdį užlieja neapsakomas džiugesys.“

Linos Balbošiovienės asmeninio albumo nuotr.

Linos Balbošiovienės asmeninio albumo nuotr.

Anot pašnekovės, geriausias poilsis ir atotrūkis nuo darbų yra kelionės

Didelis džiaugsmas ir retkarčiais pasiekiančios žinios, kad buvę mokiniai ir toliau žengia muzikos, meno keliu. Šiandien pedagogę džiugina televizijos ekranuose itin dažnai matomas didžiules minias į savo koncertus sutraukiančios grupės „Žemaitukai“ narys Linas Vaitkevičius, Klaipėdos lėlių teatro aktorė Monika Mikalauskaitė-Baužienė, atlikėjos Viktorija Raibužytė ir Emilija Paulauskaitė.

Pati Lina su vyru Vladu mėgsta keliauti po Lietuvą ir užsienio šalis, o šiokiadienių vakarais neretai į rankas paima virbalus ar vąšelį. Užauginusi dukras Mariją ir Juliją bei sūnų Mykolą, dabar moteris mėgaujasi nauju vaidmeniu – močiutės. Ir visada nekantriai laukia susitikimų su savo keturiais anūkais.