Gražinos Skinderytės-Kurnickienės asmeninio albumo nuotr.

Vieną dieną šią moterį pamačiau einančią gatve. Akį patraukė jos ilgi šviesūs plaukai. Už juos moteris yra dėkinga savo mamai. „Mama nežinojo, kad laukiasi mergaitės, o kai aš gimiau, labai nudžiugo. Sakė nekantraujanti, kada galės man į plaukus kaspinus rišti. O kai paaugau, išties rišdavo – pačios siūtus, rožinius, vos ne didesnius už mano galvytę“, – prisiminė Gražina Skinderytė-Kurnickienė.

Daugiau nei prieš trejus metus Gražina kartu su vyru, Nacionalinio operos ir baleto teatro solistu emeritu Vytautu Kurnicku ir dviem žirgais atvyko gyventi į Plungės rajoną, į Varkalius. Ir dabar sėkmingai dirba bei kuria mūsų mieste.

Kviečiame skaitytojus susipažinti su meno kūrėja, operos soliste G. Skinderyte-Kurnickiene.

– Gražina, papasakokite apie save.

– Ar mes galime save pažinti? Manau, kad kiti mus pažįsta labiau. Aš esu visokia, kartais ir verkiu, ir juokiuosi. Kai negaliu pakeisti aplinkybių, bandau pakeisti save, savo požiūrį.

Visada per kūrybą noriu dalintis savimi. Tai paveldėjau iš mamos. Tuo metu, kai visi turėjome būti vienodi, ji leido man būti savimi ir augti kaip asmenybei. Buvau gal penkerių, kai mane pirmą kartą nusivedė į pirmąjį spektaklį. Vėliau pamačiau daug kitų ir taip dar vaikystėje atradau savo pašaukimą.

Paprašiau mamos pasiūti užuolaidėles, kad galėčiau pati kurti ir vaidinti spektakliukus. Aštuonerius metus lankiau dramos užsiėmimus. Buvau labai motyvuota mokinė. Manau, kad darbu išsiugdžiau savo talentus.

Žinoma, būdavo, kad atsibosdavo, pavargdavau. Bet tikslo siekiau visada. Mama įdiegė atsakomybės jausmą, suvokimą, kad pačiai to reikia. Studijavau chorvedybą, paskui perėjau į dainavimą. Kūryba mane lydėjo visada.

– Kodėl nusprendėte išsikraustyti iš Vilniaus ir kodėl pasirinkote Plungę?

– Kartą atvykau į Plungės viešąją biblioteką pristatyti savo operetės ir čia sutikau tuometę direktorę Violetą Skierienę. Tai buvo pažintis, nulėmusi tolesnį mano gyvenimą. Iki šiol mudvi turime labai tvirtą ryšį.

Gyvenome arti Vilniaus, bet man kaip tikrai kaunietei jis neprilipo. Ir kai mano vyras, kuris, beje, yra panevėžietis, tapo žaviu senjoru, mūsų niekas ten nebelaikė. Šiaip ar taip su savo spektakliais keliavome po visą Lietuvą.

Gražinos Skinderytės-Kurnickienės asmeninio albumo nuotr.

Manau, kad svarbiausia yra mūsų pačių požiūris. Visur, kur nuvažiuosime, galime kurti savo gyvenimą, atrasti galimybes. Ir dar labai svarbu, kad šalia būtų artimi žmonės. Džiaugiuosi, kad dabar galiu valgyti pačius skaniausius pietus pas Violetą, kurią vadinu savo mama. Persikraustymas man pasiteisino tūkstančius kartų.

– Kaip sekėsi čia įsitvirtinti ir kaip save realizuojate?

– Darbas mane pats susirado. Netyčia laukuose vesdama savo žirgus sutikau žavią moterį, įsikalbėjome. Ji pasakė, kad Stonaičių socialinės globos namuose nėra muzikos vadovės. Dabar jau ketvirtus metus ten dirbu užimtumo specialiste.

Aišku, reikėjo laiko priimti save toje aplinkoje, pamilti tokį darbą. Man gera, kad globos namų gyventojai manęs laukia. Kad jie turi tikslus, puošiasi, ruošiasi ir laukia užsiėmimų. Aš laiminga, nes manau, kad gyvenime reikia išmokti tam tikras pamokas, patirti tam tikrus dalykus, kad galėtum atlyginti Dievui už skirtas dovanas.

Gražinos Skinderytės-Kurnickienės asmeninio albumo nuotr.

Kai atvykau į Plungę, galvojau, kad norėčiau savo studijos kaip pagrindinio darbo. Iš dalies išsipildė ir ši svajonė – įsteigiau muzikinio teatro studiją vaikams. Paprastai būreliai būna vienos krypties: dramos, šokių, dainavimo. O aš norėjau viską sujungti, kad vaikai ir šoktų, ir dainuotų, ir vaidintų. Dirbame pagal vaiko galimybes. Jeigu vaikas nenori šokti, jo neverčiu.

Dabar žaviuosi, kaip vaikai ruošiasi „Mažojo princo kelionei“. Šį spektaklį pristatysime Plungės miesto šventės metu. Su tokia mintimi, kad princas iškeliauja iš planetos susirasti atsakymų į klausimus, bet vis tiek sugrįžta atgal. Kad ir kaip bebėgtume ieškoti tiesos, pirmiausia reikia dirbti su savimi. Bet gal daugiau nepasakosiu, tegu visa tai lieka intriga. Kviečiu į mūsų pasirodymą jau poryt, birželio 21 d., 13 val. Vaikų ir jaunimo bibliotekos palėpėje.

Esu laiminga, kad gavome šią galimybę ir kad mano kolektyvas yra įrašytas į šventės programą. Vaikai taip apsidžiaugė ir dabar jau patys prašo pasikartoti finalinę sceną. Žinoma, yra ir jaudulio. O mano laimėjimas tas, kad vaikai jaučia atsakomybę.

– Ar į savo studiją priimate naujus narius?

– Planuoju priimti nuo spalio mėnesio. Kam aktualu, gali kreiptis telefonu 0 618 88989. Kviečiu visus vaikus bent jau nuo aštuonerių metų, kad mokėtų skaityti, ir iki bet kokio amžiaus. Mano viena iš svajonių yra sujungti vaikų teatrą su suaugusiųjų, nes suaugusiesiems teatro Plungėje nėra.

Laukiu visų, kurie nori išbandyti vaidybą, šokį ar muziką. Vasarą organizuosiu vaikų teatro stovyklą. Plungės parke užsiimsime įvairiausiomis teatrinėmis užduotimis, performansais. Amžius neribojamas, kvietimas atviras visiems.

Gražinos Skinderytės-Kurnickienės asmeninio albumo nuotr.

– Grįžkime prie jūsų kūrybinio kelio. Papasakokite, kada ir kaip pradėjote rašyti scenarijus?

– Kaip jau minėjau, užaugau su didele Kauno dramos teatro įtaka. Pirmiausia norėjau tapti dramos aktore, bet kai pamačiau, kiek visko telpa į operetę, įgijau ir aktoriaus, ir solisto specialybes.

Mama išėjo amžinybėn prieš mano diplomo gavimą. Turėjau padaryti pertrauką. Keletą metų dirbau visai kitoje sferoje, o kai grįžau, buvo sunkiau įsitvirtinti, nes jau buvo susiformavusi nauja specialistų karta. Bet mama man buvo įskiepijusi, kad visada galima ieškoti galimybių. Tad ėmiau rengti teatralizuotas programas. Vėliau kartu su Vytautu, kuris yra tenoras, o aš – sopranas, sukūrėme duetą. Jį esame įregistravę pavadinimu „Bella Vita“ („Gražus gyvenimas“). Beje, abu esame Muzikų sąjungos nariai. Mums didelė garbė būti pripažintais muzikais.

Kartą sugalvojau padaryti labdaros renginį vėžiu sergantiems žmonėms, pasveikusiems, medikams. Taip gimė muzikinis spektaklis „Išsipildžiusios svajonės istorija“. Tai buvo pirmas mano parašytas scenarijus ir, beje, sėkmingas. Vėliau šį spektaklį teko pristatyti visoje Lietuvoje. Per penkerius metus parodėme net septyniasdešimt operečių, turą užbaigėme Telšiuose.

Gražinos Skinderytės-Kurnickienės asmeninio albumo nuotr.

– Tiek daug jumyse telpa: ir aktorė, ir solistė, ir šokėja, ir scenarijų kūrėja.

– Man scena yra visų meno rūšių sintezė – visomis išraiškomis išsakau, kaip jaučiuosi. Žinoma, gali jaustis negerai, kad ne visi tave pastebi. Bet ar turiu kaltinti kitus, kad nesu televizijos veidas? Viskas, atrodo, vyksta taip, kaip turi vykti.

Taigi turi daug dirbti, kad bilietai į renginius būtų parduoti. Ir tu pats skambini ir siūlai. Dirbu vadybininke be jokio gėdos jausmo, nes žinau, kad gerą dalyką parduodu.

Žmogaus galimybės yra beribės. Aš esu tikinti. Tikiu, kad Dievas tikrai mums duoda dovanų.

– O kaip jūsų gyvenime atsirado žirgai?

– Žirgai man romantika. Vaikystėje labai norėjau vaidinti, muzikuoti ir jodinėti. Bet mama man neleido, nes labai mane saugojo. Pamenu, sakė, kad kai užaugsiu, galėsiu pabandyti. Deja, ji nebepamatė manęs jojančios. Beje, mano kumelė gimė tą pačią dieną, kai išėjo amžinybėn mama.

Aš jodinėdavau su ta kumele. Po kiek laiko ją pamilome ir nutarėme nusipirkti. Ji atsivedė kumeliuką, kuris charakteriu panašus į savo tėvą – pasiutęs. Iki šiol su juo aiškinamės santykius. Jam dabar jau penkiolika metų, galėtų ir nurimti. Kumelei – jau dvidešimt dveji. Ji labai protinga, išdidi.

Beje, dabar jodinėju tik su savo kumele. Dėl sveikatos privalėjau atsisakyti jojimo su žirgu, nes prieš keletą metų, prieš čia persikraustant, patyriau didelę avariją, buvo lūžęs kaklo slankstelis.

Gražinos Skinderytės-Kurnickienės asmeninio albumo nuotr.

Gimtadienį sutikau ant operacinio stalo. Pamenu, meldžiausi… Kalbėjau „Tėve mūsų“… Ir po to išgirdau – „Labas rytas“. Kaip galima Dievu netikėti, kai tiek daug žmonių už mane meldėsi?

Ir tas tikėjimas man liko kaip stiprybė. Kaip gera, kad visas problemas galime atiduoti Dievui.

– O ko palinkėtumėte mūsų skaitytojams?

– Ateitis priklauso tiems, kurie tiki savo svajonėmis. Aš linkiu ne tik tikėti, bet ką nors ir padaryti dėl tos svajonės. Labai paprastas dalykas: svajok, tikėk ir gyvenk dėl svajonės. Tada Dievas tave apdovanos tokiais dalykais, kokių net nesitiki.