ELTOS nuotr.

„Aš esu sovietinis vaikas.“ Ši kandidatės į premjeres Ingos Ruginienės frazė visuomenėje atgaivino prisiminimus apie sudėtingą mūsų praeitį.

Viešose diskusijose apie sovietmečio ilgesį dažnai skamba supaprastintas požiūris – esą dalis žmonių tiesiog norėtų sugrįžti į tą laiką. Tačiau sociologiniai tyrimai rodo, kad realybė yra kur kas sudėtingesnė. Tie, kurie kalba palankiau apie kai kuriuos sovietmečio aspektus, nebūtinai ilgisi pačios sistemos. Dažnai jie dalijasi visai kitokiais jausmais ir patirtimis.

Kai laisvė atneša ir nusivylimą
1990 m. nepriklausomybės atkūrimas daugeliui buvo džiaugsmo šaltinis, tačiau kitiems – sunkus išbandymas. Perėjimas iš sovietinės santvarkos į nepriklausomą, laisvą valstybę ne visiems buvo lengvas.

Lūkesčiai dėl greito ir sklandaus „grįžimo į Europą“ ar vilties „gyvensime kaip švedai“ ne visuomet pasiteisino. Vietoje laukto išsivadavimo dalis žmonių greitai susidūrė su pramonės perorganizavimu, masiniu nedarbu, didėjančia socialine nelygybe ir pažįstamos socialinės tvarkos griūtimi. Ne visi gebėjo prisitaikyti prie pasikeitusio gyvenimo ritmo ir naujų taisyklių.

Šis atotrūkis tarp vilčių ir realybės daug kam sukėlė nusivylimą. Jis gimė iš prarasto stabilumo ir saugumo siekio. Anot šį laikotarpį tyrinėjančios profesorės Ainės Ramonaitės, ši patirtis nebuvo tinkamai įvertinta ir sušvelninta, todėl paliko gilų visuomenės susiskaldymą: „Reikia pripažinti, kad tai, kas mums nutiko 1990 metais, buvo trauma. Tai reiktų gydyti, bet niekas niekada to nedarė“, – sako profesorė.

Žmonių nusivylimas ir iki galo nesuvokti pokyčiai greitai atsispindėjo politikoje – 1992 metų Seimo rinkimus netikėtai laimėjo buvusi komunistų partija. Tai buvo žmonių pykčio ir nusivylimo permainomis išraiška, o ne sąmoningas pasirinkimas grįžti į praeitį.

Prisiminimai apie kasdienybę ir priespaudos šešėliai
Sovietmečio ilgesys – tarsi žvilgsnis į praeitį per rožinius akinius. Jis sudėliotas iš pasirinktų epizodų: kasdienybės detalių, kurios kelia šiltus jausmus, ir sąmoningai nutylimos sistemos priespaudos.

Dauguma blogai vertina sovietinės sistemos esmę, bet teigiamai prisimena tam tikrus kasdienius aspektus. Tarp jų – stabilus darbas (nors atlygis dažnai buvo nedidelis), nemokamas švietimas ir sveikatos apsauga. Ilgimasi tvarkos ir stabilumo, kai, kaip prisimenama, buvo mažiau nusikalstamumo (nors ne viskas pasiekdavo viešumą), visi žinojo savo vietą visuomenėje.

Kalbant apie praeitį, dažnai pabrėžiama, kad tais laikais žmonės daugiau bendravo, labiau pasitikėjo vieni kitais, turėjo panašius gyvenimo standartus.

Ką daryti su sovietmečio palikimu?
Po nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje nuolat diskutuojama, kaip elgtis su sovietinės praeities simboliais ir kitais palikimo ženklais. Šis procesas atspindi požiūrių įvairovę ir kartų skirtumus.

2023 m. gegužės 1 d. įsigaliojo Dekomunizacijos įstatymas, numatantis draudimą viešose erdvėse propaguoti totalitarinius režimus bet kokia forma. Tačiau mūsų aplinkoje vis dar matyti ženklų, primenančių okupacijos laikotarpį.

Net Kaune, laikomame vienu patriotiškiausių miestų, tik 2015 metais nuo Vytauto Didžiojo tilto buvo pašalinti sovietiniai simboliai – žvaigždės, pjautuvai su kūjais ir herbas. Daugybę metų buvo siūloma juos išsaugoti kaip „istorijos atmintį“. Reikia prisiminti, kad šie ženklai atsirado neatsitiktinai – okupacinė valdžia juos įrengė tam, kad užgožtų prisiminimus apie nepriklausomą Lietuvą. Tad sudėtinga suvokti, kodėl dalis žmonių siekia išsaugoti mums prievarta įgrūstus simbolius.

„Baltijos tyrimų“ apklausa parodė, kad du trečdaliai (65 proc.) Lietuvos gyventojų nepritaria gatvių, pavadintų sovietmečio rašytojos Salomėjos Nėries vardu, pervadinimui. Šių gatvių pavadinimų pakeitimui labiau pritaria vyrai, aukštąjį išsilavinimą turintys ir daugiau uždirbantys žmonės. Labiau priešinasi moterys, vyresni nei 50 metų asmenys, pensininkai ir mažesnes pajamas turintys gyventojai. Šie skaičiai dar kartą rodo, kad visuomenė dėl sovietmečio palikimo nėra vieninga.

Sovietmečio ilgesys Lietuvoje – sudėtingas reiškinys, kurio neįmanoma supaprastinti iki vienareikšmio noro grįžti į praeitį. Nors simpatijos sovietmečiui po truputį blėsta, šio reiškinio tyrimai atskleidžia gilias visuomenės problemas, kurios nebuvo išspręstos per 35 nepriklausomybės metus. Žmonės, kurie jaučiasi nesuprasti ar atskirti, savo pyktį neretai išreiškia rinkimuose, balsuodami už radikalesnes politines jėgas.

Kaip judėti pirmyn?
Vietoje to, kad menkintume ar pašieptume žmones, kurie sovietmetį prisimena kitaip, turėtume stengtis suprasti jų patirtis. Nesantaikos kurstymas tik gilina susiskaldymą.

Vyresniosios kartos prisiminimai apie sovietmetį dažnai persipina su jų jaunyste, šeimos istorijomis, draugystėmis. Tad galbūt kartais ilgesys kyla ne dėl politinės sistemos, o dėl gyvenimo laikotarpio, kai viskas atrodė paprasčiau. Juk visada miela ir jautru prisiminti jaunystę!

Tik ieškodami bendro sutarimo ir gerbdami vieni kitų išgyvenimus galime tapti vieninga visuomene bei galutinai atsisveikinti su okupacijos palikimu.