ELTA nuotr.

Salomėja Nėris, tapusi „Stalino saulės“ parvežimo simboliu, Lietuvoje vertinama itin prieštaringai. Vieni siekia išlaikyti jos atminimą ir pateisinti išdavystę, kiti ragina išrauti šį vardą iš viešosios erdvės.

Pati poetė dar gyva būdama susidūrė su visuomenės pasmerkimu, vadinta tautos išdavike. Teigiama, kad vėliau ji apgailestavo dėl savo veiksmų, pripažindama, kad atnešė Lietuvai „tamsą, o ne saulę“.

Tai rodo, kad net jei viešosios ir teisinės pasekmės buvo išvengtos ar atidėtos, patys menininkai gali susidurti su giliu gailesčiu ir jausmu, kad išdavė savo tėvynę ar savo sąžinę. Tačiau klausimas: ar to užtenka atleisti kolabarovimą su okupantais? Kaip kitos šalys vertina menininkų kolaboravimą?

Nobelio laureato šešėlis
Norvegų Nobelio premijos laureatas Knutas Hamsunas (1859–1952) Antrojo pasaulinio karo metais atvirai rėmė Adolfą Hitlerį ir nacistinę Vokietiją, teigdamas, kad „vokiečiai kovoja už mus“. Jis aktyviai siekė susitikimų su nacių pareigūnais ir net išsiuntė Nobelio premijos medalį Jozefui Gebelsui, prašydamas audiencijos pas Hitlerį. Per šį susitikimą K. Hamsunas prašė paleisti įkalintus Norvegijos piliečius, kas įsiutino Hitlerį. Po nacių vado mirties Hamsunas paskelbė nekrologą, kuriame gyrė Hitlerį kaip „žmonijos karį“ ir „teisingumo evangelijos skelbėją“.

Po karo, 1945 m. birželio 14 d., Hamsunas buvo sulaikytas dėl išdavystės, tačiau dėl garbaus amžiaus paguldytas į ligoninę. 1947 metais jis buvo teisiamas ir jam skirta didelė bauda, kurią teismas vėliau sumažino. Rašytojui buvo privalomai atliktas psichiatrinis tyrimas, kurio išvadoje konstatuota „nuolat sutrikusi psichinė galia“. Dėl to tiesioginiai išdavystės kaltinimai buvo panaikinti ir pakeisti civilinės atsakomybės byla. Jis sumokėjo didelę baudą už tariamą narystę nacių partijoje.

Hamsundo mieste (šio miesto pavadinimą rašytojas panaudojo savo pseudonimui, tikroji jo pavardė – Pedersen) stovi paminklas jam, tačiau Osle jokių jo vardo įamžinimų nerasite.

Mirtina bausmė už žodį
1940 m. po Prancūzijos pralaimėjimo nacių Vokietijai šalyje sukurta autoritarinė Prancūzijos vyriausybė, vadovaujama maršalo Philippe’o Pétaino. Ji vadinta Viši (Vichy) režimu. Nors oficialiai deklaravo neutralitetą, režimas aktyviai bendradarbiavo su nacių Vokietija.

Žymus prancūzų poetas ir žurnalistas Roberas Brazijãkas (1909–1945) buvo uolus kolaborantas. Jis redagavo nacionalistinį laikraštį, propagavo fašistinius judėjimus ir atvirai palaikė fašizmą, platino aršius antisemitinius raštus.

Po Prancūzijos išlaisvinimo, vykdant kolaborantų valymą, R. Brazijãkas buvo nuteistas mirties bausme už išdavystę, konkrečiai už „intelektualinius nusikaltimus“. Ir buvo vienintelis žymus rašytojas, kuriam pokariu įvykdyta mirties bausmė viešai sušaudant. Ši egzekucija, nepaisant daugelio intelektualų malonės prašymų, buvo galingas simbolinis aktas, skirtas išvalyti nacionalinę sąžinę.

Kitas prancūzų rašytojas Louis-Ferdinand Céline (1894–1961) buvo aistringas antisemitizmo platintojas ir atvirai rėmė nacių bei Viši režimus. Po Prancūzijos išlaisvinimo Céline’as pabėgo į Vokietiją, vėliau – į Daniją, ten buvo sulaikytas. Jam pateikti kaltinimai kolaboravimu, nuteistas už akių.

1951 m. Céline’ui buvo suteikta amnestija ir jis grįžo į Prancūziją, kur praleido likusį gyvenimą izoliacijoje. Nors jo romanai yra pripažįstami moderniosios literatūros klasika, jo antisemitiniai raštai ir kolaboravimas iki šiol kelia didžiulį pasipiktinimą.

Po išlaisvinimo Prancūzijoje 6 763 žmonės buvo nuteisti mirties bausme už bendradarbiavimą su naciais, beveik 800 nuosprendžių įvykdyta. Be teismo prancūzai nužudė dar apie 10–15 tūkst. kolaborantų.

Nuotrauka iš feisbuko

Talentas ir nacistinė praeitis
Vienas garsiausių XX a. dirigentų Herbertas von Karajanas (Austrija/Vokietija, 1908–1989) įstojo į nacionalsocialistų partiją 1933 m, vėliau pakartotinai – 1935 metais. Nors pats teigė, kad tai darė dėl karjeros, jo ankstyva narystė ir sėkmė nacistinės Vokietijos laikais (buvo vadinamas „Hitlerio vunderkindu“) sukėlė daug klausimų.

Po karo Karajanui buvo kurį laiką uždrausta diriguoti, tačiau teismas jį išteisino dėl dalyvavimo partijoje, tad nuo 1947 metų jis vėl dirigavo. Šios asmenybės moralinis vertinimas išlieka sudėtingas. 2023 metais Vokietijos Acheno teatras pašalino Karajano biustą dėl ryšių su naciais ir dėl to, kad jis niekada dėl to nesigailėjo. Tačiau jo gimtajame Zalcburge (Austrija) paminklas tebestovi.

Menininkų kolaboracija su totalitariniais režimais yra sudėtingas istorinis reiškinys. Visuomenė stengiasi pasmerkti kolaboravimą ir siekia atkurti teisingumą. Tačiau atskirti menininką nuo jo kūrybos ir istoriją nuo asmeninių dramų dažnai yra sudėtinga ir skausminga užduotis.

S. Nėris nebuvo teisiama, nebuvo įkalinta ar nuteista mirties bausme. Iki šiol dažname mieste ir miestelyje pamatysi jos garbei pavadintas gatves, kas kitose šalyse būtų sunkiai įsivaizduojama.