Atrodo, kad Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos sprendimas abiturientams pridėti po 10 balų prie egzaminų rezultatų yra tik pradžia į mokslo ir žinių siekio, pastangų tolesnį nuvertinimą.

Šiemet Jungtinėje Karalystėje matematikos ir anglų kalbos egzaminų rezultatai buvo labai prasti. Mokiniams buvo priminta, kad jiems teks mokytis papildomai ir iki 18 metų išlaikyti egzaminus reikiamu lygiu, jei nori įgyti profesiją ar studijuoti aukštojoje mokykloje. Todėl tūkstančiai mokinių toje šalyje toliau mokosi ir kartoja dalyką, kol sukaupia tiek žinių, kad galėtų išlaikyti egzaminą. Pas mus nueita lengviausiu keliu.

Praėjusi Vyriausybė patvirtino tvarką, pagal kurią tik tam tikru lygiu išlaikę pagrindinio ugdymo pasirengimo patikrinimą (gavę bent jau ketvertuką dešimtbalėje sistemoje) mokiniai galės pretenduoti į gimnaziją. Žurnalistė ministrės paklausė, ar ji paliks šią tvarką. Uždavė tiesų klausimą: „Ketvertas – pakankamas pažymys, kad taptum vienuoliktoku, kaip jūs manote?“ Ministrė atsakė, kad „tai yra diskusijų klausimas“.

O ar jums kyla klausimų, ar mokinys turėtų mokytis bent ketvertui, kad galėtų tęsti mokslus gimnazijoje? Nuleisime tą ribą iki trejeto ar dvejeto?

Ministrė pateikė dar vieną siurprizą. Pati dirbusi mokytoja, paklausta apie Ingos Ruginienės išmestą idėją apie keturių darbo dienų savaitę ir mokyklose, atsakė, kad tai irgi „diskusijų klausimas“. Nežinau, kaip tokią mintį įvertino mokytojai ir vyresnių klasių mokiniai, kurie ir taip turi po septynias pamokas per dieną ar net daugiau.

Ministrė kalba, kad reikia diskutuoti dėl matematikos egzamino privalomumo stojant į aukštąsias mokyklas, gal reikėtų praplėsti skaičių studijų krypčių, į kurias stojant nereikėtų laikyti šio egzamino. Bet nekalba apie tai, kaip vaikus geriau išmokyti matematikos ir iš tiesų spręsti problemą.

Kas toliau? Pasiūlymas, kad užtenka baigti keturias klases? Prie egzaminų rezultatų pridėti tiek balų, kad visi visada išlaikytų egzaminus? Keturių mėnesių vasaros atostogos?