Telšių ŽINIŲ nuotr.

Eve­li­nai Bi­če­vo­ju­tei – vos dvi­de­šimt, ta­čiau ji jau ryž­tin­gai žen­gia pa­si­rink­to pro­fe­si­nio ke­lio link. Iš Tel­šių ra­jo­no, Kirk­lių kai­mo, ki­lu­si mer­gi­na nuo ma­žens au­go šio kraš­to ap­sup­ty­je. Tel­šiai jai – ypa­tin­gas mies­tas, al­suo­jan­tis jau­ku­mu ir ra­my­be.

„Mas­čio eže­ras vi­sa­da man tei­kė ypa­tin­gą jaus­mą – pa­si­vaikš­čio­ji­mai jo pa­kran­tė­mis iki šiol iš­li­ko gra­žiau­si pri­si­mi­ni­mai. Šven­tės čia vi­sa­da ku­pi­nos že­mai­tiš­ko sve­tin­gu­mo, o grį­žus į Tel­šius – api­ma tik­ras na­mų jaus­mas,“ – šyp­so­jo­si Eve­li­na.

Pa­ma­ty­tas skel­bi­mas bu­vo vis­ko pra­džia
Ra­mi, at­sa­kin­ga ir ryž­tin­ga – taip sa­ve api­bū­di­na mer­gi­na.

Bū­da­ma dar mo­ki­nė, ji ieš­ko­jo pra­smin­gos veik­los lais­va­lai­kiui. In­ter­ne­te pa­ma­ty­tas skel­bi­mas pri­si­jung­ti prie jau­nų­jų po­li­ci­jos rė­mė­jų ta­po mer­gi­nos at­spir­ties taš­ku. Eve­li­na su­si­sie­kė su Tel­šių vy­riau­sio­jo po­li­ci­jos ko­mi­sa­ria­to bend­ruo­me­nės pa­rei­gū­nė­mis, ku­rios nuo pat pra­džių pa­lai­kė, ska­ti­no ir pa­dė­jo ženg­ti pir­muo­sius žings­nius.

„Jau tuo­met do­mė­jau­si po­li­ci­ja, tad pa­gal­vo­jau – ko­dėl ne­pa­ban­džius? No­rė­jo­si veik­los, ku­ri bū­tų ne tik įdo­mi, bet ir nau­din­ga,“ – pa­sa­ko­jo mer­gi­na.

Ta­pu­si jau­ną­ja po­li­ci­jos rė­mė­ja, Eve­li­na la­biau­siai mė­go da­ly­vau­ti įvai­riuo­se ren­gi­niuo­se, vyk­dy­ti pre­ven­ci­nes ak­ci­jas mo­kyk­lo­se. Tai bu­vo ne tik pa­tir­tis, bet ir pa­ska­ta dar la­biau pa­ti­kė­ti sa­vo sva­jo­ne: „Ši veik­la man pa­ro­dė, kad jei kaž­ko no­ri – vis­kas įma­no­ma. Svar­biau­sia – ne­sto­vė­ti vie­to­je, steng­tis ir da­ry­ti tai, kas tau pa­tin­ka.“

Da­vė sau me­tus siek­ti sva­jo­nės
Bai­gu­si Luo­kės Vy­tau­to Klei­vos gim­na­zi­ją 2024-ai­siais, Eve­li­na da­vė sau me­tus lai­ko: už­si­dirb­ti, su­si­tvar­ky­ti svar­biau­sius rei­ka­lus ir pra­dė­ti ruoš­tis sto­ji­mui į Lie­tu­vos po­li­ci­jos mo­kyk­lą. Spren­di­mas bu­vo aiš­kus – ki­tą­met ji ban­dys siek­ti pa­rei­gū­nės ke­lio. Ta­čiau lau­kė ne­leng­vas pro­ce­sas.

„Va­sa­rio mė­ne­sį už­pil­džiau sto­ji­mo an­ke­tą, ta­da pra­si­dė­jo il­gas ke­lias – svei­ka­tos pa­tik­ros, fi­zi­niai nor­ma­ty­vai, ra­šy­ti­niai eg­za­mi­nai. Vi­sas pro­ce­sas už­tru­ko, bet rugp­jū­čio 14-ąją pa­skel­bė įsto­ju­sių­jų są­ra­šą – tarp jų bu­vau ir aš. Tai rei­ka­la­vo daug kant­ry­bės ir už­si­spy­ri­mo“, – pri­si­mi­nė Eve­li­na.

Esu ten, kur no­rė­jau bū­ti
Ar­ti­mie­ji nuo pat pra­džių pa­lai­kė jos spren­di­mą: „Per vi­są šį lai­ką jau­čiau jų pa­ra­mą ir pa­ska­ti­ni­mą. La­bai džiau­giuo­si, kad tu­riu žmo­nes, ku­rie vi­suo­met ti­ki ma­ni­mi“.

Telšių ŽINIŲ nuotr.

Da­bar Eve­li­na – Lie­tu­vos po­li­ci­jos mo­kyk­los kur­san­tė. Kiek­vie­na die­na jai ki­to­kia: nuo pa­skai­tų, ku­pi­nų svar­bios in­for­ma­ci­jos, iki lais­va­lai­kio su bend­ra­kur­siais.

„Sun­kiau­sia – dis­cip­li­na. Anks­ty­vas kė­li­ma­sis, spor­tas, pa­skai­tos iki vė­ly­vos po­pie­tės – prie vi­so to rei­kia pri­pras­ti. Ta­čiau la­biau­siai džiau­giuo­si, kad praė­jau vi­są šį ke­lią ir esu ten, kur no­rė­jau bū­ti“, – šyp­so­jo­si ji.

Ug­do ir as­me­ni­nes sa­vy­bes
Ši pro­fe­si­ja, pa­sak Eve­li­nos, ug­do ne tik pro­fe­si­nius įgū­džius, bet ir as­me­ni­nes sa­vy­bes: draus­mę, at­sa­ko­my­bę, kant­ry­bę. Grį­žu­si dirb­ti į Tel­šius, ji la­biau­siai lau­kia iš­šū­kių, nau­jų si­tua­ci­jų, ku­rio­se teks per­lip­ti sa­ve no­rint pa­siek­ti ge­riau­sią re­zul­ta­tą.

„Dar ne­svars­čiau, ku­rio­je sri­ty­je dirb­ti la­biau­siai no­rė­čiau – ma­nau, spren­di­mas ateis su lai­ku,“ – svars­tė jau­no­ji kur­san­tė.

Eve­li­na tu­ri ir pa­ta­ri­mą ki­tiems jau­nuo­liams, svars­tan­tiems apie po­li­ci­jos pa­rei­gū­no ke­lią: „Ne­bi­jo­ki­te iš­šū­kių, bū­ki­te ryž­tin­gi ir pa­si­ti­kė­ki­te sa­vi­mi. Ši pro­fe­si­ja au­gi­na tiek as­me­niš­kai, tiek pro­fe­siš­kai“.

Gė­ris vi­sa­da grįž­ta gė­riu
O kas la­biau­siai mo­ty­vuo­ja, kai pa­si­da­ro sun­ku? Eve­li­na ne­dve­jo­da­ma at­sa­ko – ar­ti­miau­si žmo­nės: „Kar­tais net ne­sup­ran­tu, kiek daug pa­lai­ky­mo tu­riu. Jie vi­sa­da pri­me­na, kad ne­su vie­na ir įkve­pia ju­dė­ti pir­myn“.

Klau­sy­da­ma­si ap­lin­ki­nių ko­men­ta­rų apie po­li­ci­ją, mer­gi­na šyp­te­li: „Juo­kin­ga, kai žmo­nės mėgs­ta pik­tai pa­kal­bė­ti apie po­li­ci­ją, bet kai pri­rei­kia pa­gal­bos – pir­miau­sia kvie­čia bū­tent ją“.

O jei po­li­ci­jos dar­bas bū­tų fil­mas? Eve­li­na įsi­vaiz­duo­ja jį kaip veiks­mo ir dra­mos ku­pi­ną is­to­ri­ją – to­kią, ku­rio­je ne­trūks­ta įtam­pos, bet ga­liau­siai vi­sa­da nu­ga­li gė­ris, nes, kaip ji pa­ti sa­ko: „Ti­kiu, kad gė­ris vi­sa­da grįž­ta gė­riu“.