Iš Telšių kilusi bioenergetikė ir kultūros entuziastė atskleidžia savo kelionę – nuo gimtinės prisiminimų iki gyvenimo Austrijoje, kur ji kuria sveikatingumo ir dvasinio augimo erdves. Jos verslas apima dainuojančius“dubenėlius, holistinę gydomąją „Indian Balance“ gimnastiką, tailandietišką masažą, aromaterapiją ir moterų užsiėmimus. Be to, ji aktyviai dalyvauja kultūriniuose projektuose ir palaiko ryšius su lietuviais iš viso pasaulio. Ši istorija – apie atkaklumą, kūrybą, meilę žmonėms bei šeimai, kuri įkvepia kiekvieną dieną.

Daugiausiai šią moterį visi pažįsta ir prisimena kaip Laimą Šerlinskaitę, Laimą Geidukienę, o dabar ji – Laima Haller.

Aurelija SERVIENĖ

– Pirmiausia papasakokite, kaip esate susijusi su Telšiais.

– Telšiai man visada buvo tarsi šaknys – gimtinė, kur prabėgo jaunystė, kur liko šeima, draugai ir giminės. Širdyje buvau, esu ir visuomet būsiu žemaitė. Anksčiau pati sakydavau, kad nereikia blaškytis po svetimas šalis ieškant laimės – ją reikia kurti ten, kur gimei, kur tavo tėvai ir kur tavo šaknys. Tačiau gyvenimas iškelia uždavinius, kuriuos mums tenka įveikti. Vis dažniau prisimenu ir dabar dar labiau suprantu „babytės“ posakį „Nespjauk į vandenį, nes gali tekti pačiai jį išgerti“.

Prieš išsikraustant į Austriją, daugiau kaip penkerius metus dirbau Telšių rajono savivaldybėje kultūros specialiste.

Tai buvo nuostabus, kūrybos ir įsimintinos patirties kupinas laikas. Vienas gražiausių prisiminimų – 2009-aisiais kartu su kolegomis organizuotas Žemaičių festivalis. Šis didelis, gražus, žmones suvienijęs renginys paliko neišdildomą įspūdį tiek man, tiek visai bendruomenei.

Tačiau tuo metu išgyvenau ir labai skaudų asmeninį laikotarpį – teko patirti dvigubą išdavystę ir skyrybas. Viduje jaučiausi išdraskyta, perverta skausmo. Manau, dėl to būtent festivalio metu įvyko lemtinga pažintis – sutikau savo dabartinį vyrą Kurtą. Jis man suteikė ramybės, laimės ir meilės jausmą, kurio taip trūko. Tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio, kuri nė kiek nebaugino. Daug kas nesuprato, daug kas smerkė, kaip turėdama du mažus vaikus ryžausi palikti gimtąjį kraštą. Ši meilė tapo naujo gyvenimo Austrijoje pradžia.

– Prieš kiek metų išvykote į Austriją? Koks gyvenimas Jus ten pasitiko? Ar buvo sunku priprasti prie naujos šalies, kalbos, kultūros?

– Į Austriją išvykau 2009 metais, po Žemaičių festivalio. Pradžia nebuvo lengva – reikėjo priprasti prie naujos kalbos, kultūros, kitokio gyvenimo ritmo. Buvo sunku man, bet dar sunkiau buvo mano vaikams, ypač kai Mykolas nusprendė grįžti pas tėtį. Bet mūsų meilė nugalėjo visus sunkumus. Laikas, ryžtas ir šeimos palaikymas padėjo. Kiekviena kliūtis tapo pamoka ir galimybe augti. Mes visi gavome tiek skaudžių, tiek labai išmintingų pamokų.

Esu žemaitė, o dar gimusi po Skorpiono ženklu – tai turboenergija, kuri niekada neleidžia nuleisti rankų.

– Kokius pagrindinius skirtumus jaučiate tarp gyvenimo Lietuvoje ir Austrijoje?

– Austrija man suteikė stabilumą, ramybę ir erdves kurti.

Lietuvoje viskas arčiau širdies, o Austrijoje – daugiau organizuotumo, struktūros, žmonės gyvena šiek tiek lėtesniu ritmu, labiau vertina ramybę, gamtą ir tvarką. Lietuvoje jaučiu daugiau spontaniškumo ir artumo tarp žmonių. Abu pasauliai man savotiškai labai brangūs.

– Ko labiausiai pasiilgstate iš Lietuvos ar konkrečiai iš Telšių?

– Labiausiai pasiilgstu šeimos, artimųjų, draugų, pačios Lietuvos, Telšių miesto, gimtosios žemės kvapo ir pačios gražiausios pasaulyje žemaičių kalbos. Tai dalykai, kurių niekas nepakeis.

– Ar dažnai grįžtate į gimtinę, kokie jausmai užplūsta sugrįžus?

– Grįžtu ne taip dažnai, kaip norėčiau, bet kiekvienas sugrįžimas į Telšius yra kupinas jausmų – atrodo, kad viskas ir pasikeitę, ir kartu išlikę taip pat. Labiausiai akis džiugina projektai, kuriuos kažkada su Kultūros taryba planavome, o šiuo metu juos galiu pamatyti ir apčiuopti. Visada užplūsta šiluma, ramybė ir džiaugsmas – juk visuomet gera būti namuose.

– Gyvenate sveiką ir įdomų gyvenimą. Papasakokite plačiau.

– Visada turėjau svajonę būti nepriklausoma ir sukurti savo verslą. Gyvenime dirbau įvairiausius darbus, todėl esu susirinkusi didžiulę puokštę įvairiausios patirties, kuri padėjo dar labiau sustiprinti pasitikėjimą savimi. Mano gyvenimas glaudžiai susijęs su sveikata, kūryba ir dvasiniu augimu. 2023 m. balandžio 1 d. įkūriau savo verslą kaip bioenergetikė. Pirmieji žingsniai buvo dainuojančių dubenėlių masažas, meditacijos ir gydomoji holistinė gimnastika „Indian Balance“. Ši unikali praktika jungia senųjų indėnų išmintį su šiuolaikine gimnastika, kurioje integruota nemažai jogos, pilateso, čigongo ir kvėpavimo pratimų. Ji padeda žmonėms subalansuoti kūną, protą ir sielą, atsikratyti streso, nerimo, pagerinti miegą.

Dainuojantys dubenys tapo mano širdies aistra. Nuo pirmo prisilietimo pajutau jų magiją, o šiandien turiu dešimties dubenų kolekciją – nuo mažiausio iki didžiausio, į kurį galima net įlipti. Su jais padedu žmonėms stabdyti ligų progresavimą, sureguliuoti emocijas, susigrąžinti ramybę.

Jau daugiau kaip 10 metų sveikatingumo centre „Nova“ vedu vandens gimnastiką „Indian Balance“. O pastaruosius trejus metus saunoje atlieku „Jaunaties“ ir „Pilnaties“ ritualus su dainuojančiais dubenėliais. Taip pat į mano veiklą įsiliejo „Nuad Thai Yoga“ masažas, aromaterapija, „Raindrop“ masažas, eteriniai aliejai, bendradarbiavimas su „Young Living“, taip pat esu tarptautinės kompanijos „Super Jump“ PRO intelekto trenerė – 8 pratimais padedu žmonėms lavinti mąstymą, emocinę stiprybę ir atrasti savo potencialą.

Labai mėgstu moterų užsiėmimus – smilkalų gamyba, kvepalų gamyba, kakavos ceremonijos, gėlių mandalų kūrimas, šokiai ir žaidimas „Moters laimė“. Teko organizuoti ir moterų stovyklą. Tai saugios erdvės, kur moterys gali atsipalaiduoti, augti ir pasisemti energijos.

Be to, jau daugiau kaip 15 metų dirbu su imuninės sistemos produktų kompanija „4Life“. Konsultuoju žmones, kaip stiprinti nusilpusį imunitetą, dalinuosi žiniomis apie natūralų imunomoduliatorių – „Transfer Factor“.

Mano veiklos atrodo įvairios, bet jos visos susilieja į vieną esmę – kurti sveikatą, taiką ir ryšį tarp žmogaus, bendruomenės ir gamtos.

– Pasidalinkite savo laisvalaikio pomėgiais.

– Labai mėgstu gaminti maistą. Man tai kaip meditacija. Dažniausiai nežiūriu į receptus, kaip ir visur mėgstu kūrybą. Pasiseka puikiai, mano ekspertai – vyras ir vaikai – dar nėra smarkiai sukritikavę.

Labai myliu gėles, tai man irgi savotiška meditacija. Mano sodas perpildytas gėlėmis, prieskoninėmis žolelėmis, medžiais. Ten labai mėgstu daryti savo praktikas, kartais net klientai prašosi priimami į šį rojaus kampelį. Būna, kad terasoje darau masažus.

Didžiausias iššūkis man buvo išmokti slidinėti. Ne vienas kalnas yra nulaistytas mano ašaromis, bet tikslas pasiektas. Gal ir nesu dar kiečiausia slidininkė, bet jau drąsiai leidžiuosi nuo kalnų, lenktyniaudama su vėju.

– Jūs optimistiškai žiūrite į gyvenimą ir mokate juo mėgautis. Iš kur semiatės tokios energijos?

– Mano energijos šaltinis – žmonės ir meilė gyvenimui. Labiausiai mane įkvepia mano vyras Kurtas, vaikai Mykolas ir Julija su savo antrosiomis pusėmis Evelina ir Gyčiu, mano šeima – tėvai, broliai su šeimomis, sesuo su šeima ir močiutė Zoselė. Tėvai buvo ir yra mano stiprybės bei išminties pavyzdys. Didžiulė atrama – draugai Lietuvoje. Visi kartu jie mane pakylėja ir praturtina kiekvieną dieną.

– Aplink mus daug nerimo ir įtampos. Kaip žmonėms išmokti atrasti džiaugsmą kasdienybėje?

– Pirmiausia – sustoti, įkvėpti ir pajusti, kas iš tiesų svarbu. Džiaugsmas slypi mažose akimirkose: šypsenoje, gamtoje, pokalbyje su artimu žmogumi. Labai padeda kvėpavimo pratimai, meditacija, judesys ir dėkingumas. Kai žmogus išmoksta pamatyti mažą gėrį, jis pritraukia ir didesnius stebuklus.

– Kokios dar veiklos turite Austrijoje?

– Austrijoje esu įsitraukusi į įvairią veiklą – tiek sveikatingumo, tiek kultūros. Dirbau „Villahafner“ kultūros centre, kur tuo pat metu mokiausi ir įgijau kultūros vadybos išsilavinimą, organizavau renginius, meno dirbtuves ir projektus.

Didžiausias iš jų – mano parašytas projektas – tarptautinis festivalis „Zelt der Kulturen“, kuris vyks 2028 m. rugpjūčio mėnesį. Jo tikslas – skleisti taiką, kultūrų dialogą tarp įvairių tautybių bei darną su gamta. Labai didžiuojuosi šiuo projektu ir tikiuosi, kad pavyks gauti finansavimą jam įgyvendinti.

Su šeima, daugiausia su vaikais, labai mėgstame visais metų laikais eiti į kalnus. Na, ir, kaip jau anksčiau minėjau, esu verslininkė. Savo įvairiausiomis praktikomis padedu žmonėms gyventi sveikai ir laimingai.

– Gal bendraujate su lietuvių bendruomene Austrijoje? Kiek Jums svarbu išlaikyti ryšį su tautiečiais?

– Pradžioje palaikiau ryšį su lietuvių bendruomene. Buvau suorganizavusi Žemaitės dramos teatro atvykimą į Vieną su spektakliu (deja, jau nebeprisimenu jo pavadinimo), dar šventėme Jonines netoli Vienos, kur mano iniciatyva grojo liaudies muzikos kapela iš Telšių „Smagratis“. Buvo pinami vainikai, kuriami laužai, dainuojamos lietuvių liaudies dainos, na, ir, žinoma, vyko lietuviškos vaišės. Iki dabar prisimename tą šventę. Šiuo metu nebebendrauju, nes Viena yra gana tolokai ir šiaip labai jau daug veiklos, kuria užsiimu arti namų, todėl ne visada pavyksta dalyvauti lietuvių bendruomenės organizuojamuose renginiuose. Tačiau man labai svarbu išsaugoti kalbą, tradicijas ir būti arti savo šaknų, net gyvenant užsienyje, todėl atradau kitą būdą bendrauti – „online“. Vykdau įvairius iššūkius, organizuoju mokymus. Bendruomenė suteikia namų jausmą, net jeigu esi toli nuo Lietuvos.

– Apie ką šiandien svajojate?

– Mano didžiausia svajonė – sukurti centrą, kuriame sveikata, kūryba ir bendruomenė susijungtų į vieną darnią visumą. Tikiu, kad tai įkvėptų dar daugiau žmonių atrasti pusiausvyrą, stiprybę ir džiaugsmą gyvenime.

Visiems skaitytojams norėčiau palinkėti atrasti džiaugsmą kasdienybėje, mylėti gyvenimą tokį, koks jis yra, ir nepamiršti, kad didžiausia jėga slypi mūsų širdyse. Auginkite savo širdyse meilę, dėkingumą ir negailėkite jais dalintis su kitais.

L. Haller asmeninio archyvo nuotraukos