UAB „Geri kadrai“ nuotr.

Pro­fe­si­jos pa­si­rin­ki­mas – vie­nas svar­biau­sių gy­ve­ni­mo spren­di­mų. Su­ras­ti pa­šau­ki­mą – ne­leng­va už­duo­tis. Ne vi­siems pa­si­se­ka iš pir­mo kar­to pa­suk­ti tin­ka­mu ke­liu, ta­čiau žmo­nės, ne­bi­jan­tys keis­ti kryp­ties, anks­čiau ar vė­liau su­ran­da sa­vo vie­tą – dar­bą, ku­ris ne tik mai­ti­na, bet ir įkve­pia, su­tei­kia gy­ve­ni­mui pra­smės. Šiek tiek pa­klai­džio­jęs pa­si­rin­ki­mų la­bi­rin­tuo­se, sa­vą­jį ke­lią su­ra­do ir mū­sų pa­šne­ko­vas Klai­pė­dos Er­nes­to Gal­va­naus­ko pro­fe­si­nio mo­ky­mo cent­ro kar­je­ros spe­cia­lis­tas, flo­ris­ti­kos mo­ky­to­jas, LRT pro­jek­to „Žie­dų val­do­vai“ da­ly­vis Da­rius Vaš­kys.

Prit­rū­ko drą­sos pri­si­pa­žin­ti, kad no­ri bū­ti flo­ris­tu
D. Vaš­kys – bu­vęs plun­giš­kis. De­šimt kla­sių jis bai­gė Plun­gės aka­de­mi­ko Adol­fo Ju­cio pro­gim­na­zi­jo­je. Atė­jus lai­kui rink­tis, kur mo­ky­tis to­liau, pa­su­ko leng­viau­siu ke­liu: įsto­jo į Plun­gės tech­no­lo­gi­jų ir vers­lo mo­kyk­lą. Mo­kė­si pa­da­vė­jo ir bar­me­no pro­fe­si­jos. Nes­le­pia jau ta­da ži­no­jęs, kad šis pa­si­rin­ki­mas jam – neak­tua­lus.

„Kai bu­vo­me de­vin­to­kai, mus ve­žio­jo po įvai­rias pro­fe­si­nio mo­ky­mo mo­kyk­las, kad leng­viau ap­si­spręs­tu­me, kuo no­ri­me tap­ti. Vie­nos to­kios iš­vy­kos me­tu su­si­do­mė­jau flo­ris­to pro­fe­si­ja. Bet anuo­met rei­kė­jo drą­sos, kad paaug­lys vai­ki­nas pri­si­pa­žin­tų drau­gams no­rin­tis bū­ti flo­ris­tu. Man jos pri­trū­ko“, – pa­sa­ko­jo Da­rius.

Flo­ris­ti­ka – ne vien žie­dai
Kar­tais už­trun­ki, kol su­pran­ti, kad tik mėgs­ta­mas dar­bas su­teiks pil­nat­vę ir nu­spal­vins gy­ve­ni­mą džiaugs­mo spal­vo­mis. D. Vaš­kys, iš­va­žia­vęs gy­ven­ti į Klai­pė­dą, nu­spren­dė, kad jo pa­si­rin­ki­mas yra tik jo pa­ties rei­ka­las, ir įsto­jo į Er­nes­to Gal­va­naus­ko pro­fe­si­nio mo­ky­mo cent­rą mo­ky­tis flo­ris­ti­kos. Ke­lio į sva­jo­nę neuž­kir­to ir tai, kad už moks­lus te­ko mo­kė­ti.

Flo­ris­to pro­fe­si­ja ne­leng­va, nors iš pir­mo žvilgs­nio at­ro­do ki­taip. Rea­ly­bė­je – tai ne vien gė­lės ir jų ri­ši­mas į puokš­tes, tai sun­kus dar­bas: svo­ris, van­duo, šal­tis, spyg­lių su­ža­lo­tos ran­kos.

„Pro­fe­si­ja nė­ra po­pu­lia­ri, nes flo­ris­tai neuž­dir­ba tiek, kiek ki­tų pro­fe­si­jų at­sto­vai. Ne­bent bū­tum la­bai „kie­tas“, iš­skir­ti­nis sa­vo ge­bė­ji­mais ar­ba… vi­siš­kai ko­mer­ciš­kas. Ten­ka pa­ke­liau­ti, pa­si­žiū­rė­ti, kaip dir­ba ko­le­gos ki­to­se ša­ly­se – jo­kios kū­ry­bos, tik gė­lių ri­ši­mas į puokš­tes. Ma­nau, kad Lie­tu­vo­je flo­ris­ti­ka – la­bai aukš­to ly­gio“, – kal­bė­jo pa­šne­ko­vas.

Su­si­kon­cent­ra­vo į mo­ky­mą
D. Vaš­kys tu­ri ne­di­de­lį vers­lą, sa­vo klien­tų ra­tą. Anks­čiau sa­ve rea­li­zuo­da­vo priim­da­mas už­sa­ky­mus de­ko­ruo­ti ves­tu­ves, ma­žes­nius ren­gi­nius, da­ry­da­vo puokš­tes nuo­ta­koms, o da­bar dau­giau sa­ve ma­to mo­ky­mo sri­ty­je. Vy­ras jau sep­ty­ne­ri me­tai dir­ba kar­je­ros spe­cia­lis­tu ir flo­ris­ti­kos mo­ky­to­ju Er­nes­to Gal­va­naus­ko pro­fe­si­nio mo­ky­mo cent­re. Jam yra te­kę mo­ky­ti spe­cia­lių­jų po­rei­kių tu­rin­čius žmo­nes, o šiuo me­tu flo­ris­ti­kos pa­slap­ti­mis da­li­ja­si su suau­gu­siai­siais.

„Iš pir­mo už­siė­mi­mo ma­to­si, ku­ris žmo­gus tu­ri pa­šau­ki­mą. Tech­ni­kos ga­li­me iš­mo­ky­ti vi­sus, ta­čiau šia­me dar­be la­bai svar­bi kū­ry­ba, spal­vų, gro­žio, es­te­ti­kos pa­jau­ti­mas. Tas, kas tuo ap­do­va­no­tas, bus ge­res­nis flo­ris­tas nei tas, ku­ris ama­tą bus iš­mo­kęs“, – įsi­ti­ki­nęs D. Vaš­kys.

Da­ly­va­vi­mas te­le­vi­zi­jos pro­jek­te – nau­ja pa­tir­tis
Praė­ju­sią va­sa­rą flo­ris­tas da­ly­va­vo LRT pro­jek­te „Žie­dų val­do­vas“. Paš­ne­ko­vas ne­slė­pė, jog su­lau­kęs skam­bu­čio pa­gal­vo­jo, kad šis kvie­ti­mas – po­kštas.

„Tik ga­vęs ofi­cia­lų raš­tą pa­ti­kė­jau, kad esu kvie­čia­mas da­ly­vau­ti ana­lo­gų Lie­tu­vo­je ne­tu­rin­čia­me te­le­vi­zi­jos pro­jek­te. Kon­kur­sas man bu­vo nau­ja pa­tir­tis. Per trum­pą lai­ką tu­rė­jo­me su­kur­ti puokš­tes, ku­rios su­da­ry­tų įspū­dį, ati­tik­tų te­mą. Fil­ma­vi­mai vy­ko va­sa­rą, tad vi­si ki­ti dar­bai su­sto­jo. Pri­si­pa­žin­siu, net ap­si­džiau­giau, kai, įpu­sė­jus kon­kur­sui, iš­kri­tau iš pro­jek­to. Bet lai­kas, pra­leis­tas su ko­le­go­mis, bu­vo tik­rai įdo­mus. Pa­ju­tau, kad po kon­kur­so ma­ne la­biau ver­ti­na kaip flo­ris­tą. Vi­siš­kai ne­se­niai su­lau­kiau kvie­ti­mo bū­ti eks­per­tu Vil­niaus bo­ta­ni­kos so­do or­ga­ni­zuo­ja­ma­me flo­ris­tų kon­kur­se. Ir vėl nu­ste­bau: anks­čiau ma­niau, kad to­kie da­ly­kai nu­tin­ka tik tu­rin­tiems ge­rų pa­žin­čių“, – at­vi­ra­vo bu­vęs plun­giš­kis.

UAB „Geri kadrai“ nuotr.

Flo­ris­ti­ka su­ka na­tū­ra­lu­mo ir tva­ru­mo ke­liu
Pap­ra­šė­me pa­šne­ko­vo pa­si­da­lin­ti min­ti­mis, idė­jo­mis ir pra­kti­niais pa­ta­ri­mais, kas šį ru­de­nį flo­ris­ti­kos pa­sau­ly­je ak­tua­lu, ko­kios spal­vos, for­mos ar de­ri­niai ku­ria jau­ku­mą.

„Ru­duo – me­tų lai­kas, flo­ris­ti­kai su­tei­kian­tis ypa­tin­gą gy­lį. Tai me­tas, kai sie­kia­ma ne tik pa­ke­rė­ti sod­rio­mis spal­vo­mis, bet ir su­kur­ti ge­rą jaus­mą, har­mo­ni­ją su gam­ta. Ru­de­ni­nė flo­ris­ti­ka vis daž­niau pa­su­ka na­tū­ra­lu­mo ke­liu. Tai ne­be dirb­ti­nės gė­lės ar per­dė­tas de­ko­ra­ty­vu­mas, o tik­ros gam­tos me­džia­gos – ša­kos, sa­ma­nų lo­pi­nė­liai, žo­ly­nai, na­tū­ra­lūs žie­dai, kan­ko­rė­žiai, mo­liū­gai ar net ru­dens la­pai. Svar­biau­sia – iš­girs­ti gam­tą, o ne ją mas­kuo­ti.

Na­tū­ra­lu­mas nė­ra ma­da – tai pa­gar­ba gam­tai, kū­ry­bi­nei me­džia­gai ir pa­čiam sau. Pas­ta­rai­siais me­tais vis la­biau įsi­tvir­ti­na tva­ru­mo prin­ci­pas. Žmo­nės ieš­ko pra­smin­gų, il­gaam­žių spren­di­mų, o ne grei­to efek­to. Kai ku­riu ru­de­ni­nę kom­po­zi­ci­ją, sten­giuo­si, kad ji kvė­puo­tų – kad bū­tų gy­va, net jei gė­lės jau džiūs­ta. Flo­ris­ti­ka ne­tu­ri bū­ti plas­ti­ki­nis gro­žis“, – da­li­jo­si pro­fe­si­nė­mis min­ti­mis mo­ky­to­jas.

Ar­tė­ja Vė­li­nės, puo­ši­me ar­ti­mų­jų ka­pus. D. Vaš­kys pa­ta­ria, kad ne­rei­kė­tų bi­jo­ti spal­vų, for­mų ar ori­gi­na­les­nių pa­si­rin­ki­mų.

„Vė­li­nių lai­ko­tar­pis nė­ra ge­du­las – tai dė­kin­gu­mo ir pri­si­mi­ni­mų me­tas. No­ri­si pa­dė­ko­ti ty­liai, pa­gar­biai, be per­tek­li­nio ka­po „už­ver­ti­mo“ gė­lė­mis. Gė­lės ga­li kal­bė­ti apie mei­lę, dė­kin­gu­mą, at­mi­ni­mą. Ne­rei­kia jų daug – svar­bu, kad jos bū­tų tik­ros ir iš­jaus­tos. Šie­met vy­rau­ja su­bti­lūs to­nai – pilkš­vi, rus­vi, aly­vi­niai, švel­niai žals­vi, de­ri­na­mi su na­tū­ra­liu mo­lio, li­no ar me­džio at­spal­viu. Kla­si­ki­nės chri­zan­te­mos iš­lie­ka po­pu­lia­rios, ta­čiau vis daž­niau pa­si­ren­ka­mos ne bal­tos, o spal­vin­ges­nės. Po­pu­lia­rė­ja ne vie­nos rū­šies gė­lių puokš­tės – chri­zan­te­mos de­ri­na­mos su žo­ly­nais, vir­žiais, eu­ka­lip­tu ar ki­tais au­ga­lais. Ru­dens gė­lės mo­ko priim­ti lai­ką – kei­ti­mą­si, blės­tan­čią spal­vą, tra­pu­mą. Ir ta­me yra gro­žis. Flo­ris­ti­kos es­mė – ne pa­slėp­ti ny­ki­mą, o pa­ma­ty­ti ja­me ra­my­bę“, – kal­bė­jo bu­vęs plun­giš­kis.