Aušros DIRVONSKIENĖS nuotr.

Plungės viešojoje bibliotekoje spalio 30 d. viešėjęs vienas ryškiausių šiuolaikinių Lietuvos rašytojų Sigitas Parulskis, išleidęs apie 30 knygų, sutraukė gausų būrį literatūros mylėtojų. Poetą, dramaturgą, eseistą bei vertėją renginio vedėja bibliotekininkė Genovaitė Matevičiūtė pristatė kaip daugybės įvairiausių literatūros premijų bei pačios garbingiausios – Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos – laureatą. Rašytojas pasidalino naujosios savo knygos „Patys gražiausi sapnai apie kelią“ kūrimo principais, skaitė ironija bei subtiliu humoru pasižyminčias esė. Susitikimas tapo ne tik naujos knygos pristatymu, bet ir gyvu pokalbiu apie kūrybą, pasaulio grožį, kasdienybės paradoksus bei žmogaus buvimo trapumą.

Apie Italiją, sapnus ir kelią
„Neseniai buvau Italijoje – žiūrėjau į tas bažnyčias, tokio grožio… Toks jausmas, lyg gyventum muziejuje, kitame laike“, – įspūdžiais su skaitytojais kaip senas pažįstamas pradėjo dalintis rašytojas. Pastaruoju metu daug fotografuojantis bei fotografijų albumą neseniai išleidęs S. Parulskis sakė, kad jį stebina italų santykis su menu: „Užeini į bažnyčią, kur kabo XV–XVI a. paveikslai, ir niekas jų nesaugo. Toks pasitikėjimas žmogumi.“

Jo naujosios knygos pavadinimas taip pat kilo iš fotografijos, kurių, beje, yra ir knygoje („Įdėjau, kad nebūtų nuobodu skaityti“, – sakė autorius). Vienoje nuotraukoje matyti prie tvoros prirakintas dviratis. „Pagalvojau – ką tas dviratis sapnuoja? Gal kelią. Ir patys gražiausi sapnai, ko gero, visada yra apie kelią. Taip ir pavadinau knygą. Ji parašyta pandemijos laikotarpiu: ta keista pandemija buvo kaip sapnas – viskas lyg ir tikra, bet kartu nebeaišku, kas yra realybė“, – sakė S. Parulskis.

Kalbėdamas apie rašymą, S. Parulskis sakė: „Yra gyvenimo tekstas – biografija – ir tas, kurį rašome. Jie susiję, bet niekada nėra tas pats. Kartais įtariu, kad kažkas ten viduje verda, bet nelabai aišku, kas. Mes bandome tą vidinę substanciją suvaldyti – imame siuvinėti, tapyti, rašyti. Tai iš esmės yra mūsų kultūra, mes tramdome savo instinktus, savo pasąmonę, civilizuojame save per tas kultūros formas, daromės sąmoningesni, stengiamės padaryti gyvenimą bent šiek tiek prasmingesnį. Tai turbūt todėl aš ir rašau. Yra viduje visokių velnių daug… Vaikštau su kamera ir tas vaikščiojimas baigiasi tekstu. Iš paprasto buitinio dalyko galima išspausti kažkokį kultūros vašką.“

Humoras, ironija ir ryškus gyvenimo matymas
Daug juoko sukėlė S. Parulskio skaitoma esė „Apie meilę gydytojams“, kurios ištrauką pateiksiu: „Gydytojas nesidomi vidiniu grožiu, priešingai – jį domina tai, kas viduje negerai: nukrypimai, anomalijos, sutrikimai. Gydytojas mato tik bjauriąją mūsų pusę. Gydytojas nuolat susiduria su persirijusiais, persigėrusiais, meluojančiais sau ir kitiems, išsisukinėjančiais personažais ir tie personažai reikalauja, kad gydytojas juos pataisytų, o jei nepataiso, kaltina ne save pačius, o gydytojus. Mes neiname pas gydytoją laimingi – einame skųstis, inkšti, prašyti pagalbos…“

Plungės viešosios bibliotekos nuotr.

Skaitė rašytojas ir daugiau esė iš pristatomos knygos, tad dvi valandos susitikimo prabėgo greitai.

Susirinkusieji išgirdo ir apie S. Parulskio pamiltą fotografiją. Svečias sakė fotografuojantis juostiniu fotoaparatu, pats ryškinantis juostas. Jo fotoalbumas „Susmulkinta amžinybė“ gimė pamačius vaikus, upėje gaudančius susmulkintą plastiką. „Pagalvojau – jie gaudo susmulkintą amžinybę. Man iš tūkstančio nuotraukų gal viena gera išeina. O meno kūriniai, kuriuos mačiau Italijoje, stovi penkis šimtus metų ir nė krust. Yra tos meno formos, kurios teikia malonumą, primena, kad yra svarbesnių dalykų už maistą ir politiką. Dėl jų ir esame žmonės.“

Iš Rokiškio kaimo – į literatūrą
Rašytojas kilęs iš Rokiškio rajono, Obelių apylinkių, kur, kaip pats sakė, „žemė akmenuota, bet vaizduotės netrūko“. Mokykloje sportavo, mėgo mesti ietį, o į Vilniaus universitetą, juokdamasis prisiminė, pateko „ant durniaus“ – jį ten nuvežė mergina, kuri buvo jį įsimylėjusi. „Patiko tie kiemeliai, Vilnius patiko, tai ir likau“, – sakė rašytojas.

Su Plungės rajonu S. Parulskis susijęs per senelius – jie gyveno Rietave, tad menininkas vaikystėje dažnai ten lankydavosi.

S. Parulskis yra išvertęs apie dvidešimt knygų iš anglų ir rusų kalbų. Tarp jų – ir Marijos Stepnovos „Lazario moterys“, kuri pelniusi pripažinimą kaip viena geriausių verstinių knygų Lietuvoje, o pasaulyje išversta į 30 kalbų. Pats šiuo metu skaito studiją apie fotografiją anglų kalba.

Nors autorius sakė, kad rašytojai nemoka garsiai gerai skaityti savo kūrinių, bet jo klausantis buvo sunku tuo patikėti: jo skaitymas, intonacijos visiems susirinkusiesiems kėlė emocijas, buvo malonu klausyti nuostabaus jo humoro jausmo. Renginio dalyviams padarė įspūdį tai, kad rašytojas yra toks paprastas, nesusireikšminęs, jokio arogancijos ženklo. Nuoširdžiai nustebo išvydęs G. Matevičiūtės kruopščiai surinktas jo rašytas ir verstas knygas – didžiausią krūvą. „Tiek daug parašiau? Ar gali būti? Seniai apie mane taip gerai niekas nekalbėjo… Labai geri čia, Plungėj, žmonės,“ – kantriai išklausęs G. Matevičiūtės vardijamų jo gautų premijų sąrašo, sakė jis.

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas, skyręs 10 000 eurų.