Sauliaus Narkaus nuotr.

Spa­lio 1-ąją po de­vy­nių mė­ne­sių per­trau­kos Plun­gės ra­jo­no po­li­ci­jos ko­mi­sa­ria­to pa­rei­gū­nų lau­kė ge­ra ži­nia: vir­ši­nin­ko pa­rei­gos pa­ti­kė­tos iki tol Tau­ra­gės ap­skri­ties vy­riau­sio­jo po­li­ci­jos ko­mi­sa­ria­to Ši­lu­tės ra­jo­no po­li­ci­jos ko­mi­sa­ria­to Veik­los sky­riui va­do­va­vu­siam Ta­dui Vait­ke­vi­čiui. Praė­jo mė­nuo, kaip sa­ko­ma, nau­ja­sis va­do­vas spė­jo ap­šil­ti ko­jas, tad me­tas iš ar­čiau su­si­pa­žin­ti su žmo­gu­mi, ku­ris bent jau ar­ti­miau­sius pen­ke­rius me­tus rū­pin­sis, kad mū­sų ra­jo­ne gy­ven­ti bū­tų sau­gu.

Vai­kys­tės sva­jo­nė
T. Vait­ke­vi­čius gi­mė ir užau­go Ig­na­li­nos ra­jo­ne. Kiek sa­ve pa­me­na, nuo pat dar­že­lio lai­kų jo min­ty­se „gy­ve­no“ po­li­ci­ja. Tad nie­ko keis­to, kad vi­si pie­ši­nu­kai, dar­be­liai, ra­ši­nė­liai bu­vo apie po­li­ci­nin­ko pro­fe­si­ją. Juo la­biau kad ir pa­vyz­dį tu­rė­jo – du dė­dės bu­vo po­li­ci­nin­kai. Tė­vų pa­lai­ky­mas, o tiks­liau – ne­drau­di­mas lais­vai rink­tis sa­vo ke­lią, dar la­biau pa­ska­ti­no to siek­ti.

Tie­sa, sva­jo­nei ne­bu­vo lem­ta iš­si­pil­dy­ti iš kar­to. Dėl su­si­klos­čiu­sių ap­lin­ky­bių T. Vait­ke­vi­čius ne­ga­lė­jo iš­va­žiuo­ti mo­ky­tis to­liau nuo gy­ve­na­mo­sios vie­tos, tad pa­si­rin­ko moks­lus tuo­met Vi­sa­gi­ne bu­vu­sio­je Pa­sie­nie­čių mo­kyk­lo­je.

„Tą mo­kyk­lą pa­bai­giau su min­ti­mi, kad dirb­siu, mo­ky­siuo­si ir vis tiek tap­siu po­li­ci­nin­ku. Bet tuo me­tu Pa­gė­giuo­se, kaip aš va­di­nau, bu­vo ka­ro lau­kas su kont­ra­ban­da. Ir vi­sus mus, stu­den­tus, ma­žiau­siai pu­sei me­tų siųs­da­vo į Pa­gė­gius. Taip išė­jo, kad ta­pau mei­lės emig­ran­tu Ši­lu­tė­je. Su žmo­na kar­tu esa­me 18 me­tų, 15 me­tų su­si­tuo­kę, au­gi­na­me du vai­kus“, – pa­sa­ko­jo po­li­ci­jos ko­mi­sa­ria­to vir­ši­nin­kas.

Vi­daus rei­ka­lų sis­te­mo­je – nuo 2008 me­tų
Kaip jau su­pra­to­te, T. Vait­ke­vi­čiaus dar­bas vi­daus rei­ka­lų sis­te­mo­je pra­si­dė­jo nuo Vals­ty­bės sie­nos ap­sau­gos tar­ny­bos Pa­gė­gių rink­ti­nės. Vė­liau dir­bo Ši­lu­tės kri­mi­na­li­nė­je po­li­ci­jo­je, Sun­kių nu­si­kal­ti­mų ty­ri­mų sky­riu­je Tau­ra­gė­je. Po me­tų – pa­siū­ly­mas dirb­ti Imu­ni­te­to val­dy­bos spe­cia­lis­tu Tel­šiuo­se, po tre­jų me­tų – ei­ti Imu­ni­te­to val­dy­bos va­do­vo pa­rei­gas Tau­ra­gė­je. Po re­for­mų T. Vait­ke­vi­čius su­grį­žo ten, kur pra­dė­jo sa­vo kaip po­li­ci­nin­ko dar­bą – į Ši­lu­tę, kur 5 me­tus va­do­va­vo Veik­los sky­riui. O vi­daus rei­ka­lų sis­te­mo­je vy­ras dir­ba jau 17 me­tų.

„Per šiuos me­tus esu pa­ma­tęs dar­bą nuo že­miau­sio ly­gio ir po tru­pu­tį ten­den­cin­gai ky­lu aukš­tyn“, – sa­kė pa­rei­gū­nas.

„Savo darbu įrodžiau, kad esu vertas tų pareigų“
Yra toks po­sa­kis, kad blo­gas tas ka­rys, ku­ris ne­no­ri bū­ti ge­ne­ro­lu. O kaip nau­ja­sis vir­ši­nin­kas? „Jei pa­klaus­tų ma­nęs, ar aš ne­no­rė­jau, neig­da­mas, ko ge­ro, me­luo­čiau pa­ts sau. Bet nie­ka­da ne­si­ver­žiau ir per gal­vas ne­li­pau. Ma­nau, sa­vo dar­bu įro­džiau, jog esu ver­tas tų pa­rei­gų. To­dėl čia ir esu. Kad anks­čiau ne­gal­vo­jau, jog no­riu to, tai tik­rai ne. Sa­ko­ma, kad ape­ti­tas au­ga be­val­gant. Ga­lė­jau Ši­lu­tė­je dirb­ti vi­są gy­ve­ni­mą sky­riaus va­do­vu. Ta­čiau ma­nau, jog, il­giau nei de­šimt me­tų iš­bu­vęs vie­no­je vie­to­je, pa­ts su­pran­ti, kad lyg su­stings­ti. O užė­męs to­kią pa­rei­gy­bę jau išei­ni iš už­tik­rin­tos kom­for­to zo­nos“, – kal­bė­jo T. Vait­ke­vi­čius.

O ir ap­si­spręs­ti ne­bu­vo la­bai sun­ku. Anot pa­šne­ko­vo, vi­sus tuos pen­ke­rius me­tus jam tek­da­vo pa­va­duo­ti Ši­lu­tės ra­jo­no po­li­ci­jos ko­mi­sa­ria­to va­do­vą, tad dar­bo spe­ci­fi­ka bu­vo ži­no­ma. Be to, Ši­lu­tės ir Plun­gės ra­jo­nai ne­daug kuo ski­ria­si. Gy­ven­to­jų skai­čius maž­daug toks pa­ts, ten 11 se­niū­ni­jų, pas mus taip pat, ko­mi­sa­ria­to dar­buo­to­jų skai­čius taip pat pa­na­šus.

Kaip jau mi­nė­ta, Plun­gės ra­jo­no po­li­ci­jos ko­mi­sa­ria­tas be nuo­la­ti­nio va­do­vo bu­vo de­vy­nis mė­ne­sius. Į šias pa­rei­gas pre­ten­da­vo du as­me­nys, ta­čiau vie­nam at­si­sa­kius li­ko tik T. Vait­ke­vi­čius. Ko­dėl taip ne­no­ri­ma im­tis va­do­va­vi­mo? „Tos pa­rei­gos yra at­sa­kin­gos. Taip, tai – gar­bė, ne­slėp­siu – sma­gu, pri­pa­ži­ni­mas ir vi­sa ki­ta, bet yra ir at­sa­ko­my­bė. Ko­lek­ty­vas di­de­lis, įvy­kių vi­so­kių ir daug. Tu­ri su­pras­ti, kad užė­mus to­kią pa­rei­gy­bę nei­šeis tik kaž­kur ša­lia pa­bū­ti“, – bu­vo įsi­ti­ki­nęs nau­ja­sis va­do­vas.

Sauliaus Narkaus nuotr.

Kar­di­na­lių po­ky­čių ne­bus
Kal­bant apie ko­lek­ty­vą, pa­sak T. Vait­ke­vi­čiaus, jo kaip va­do­vo pa­grin­di­nė už­duo­tis – su­ly­gin­ti krū­vius, kad kiek­vie­nas pa­rei­gū­nas jaus­tų­si ko­man­dos na­riu, įver­tin­tas, ger­bia­mas, my­li­mas, su­pran­ta­mas.

„Kiek­vie­nas su­si­du­ria­me su pro­ble­mo­mis, su li­go­mis ir pan. To­dėl pa­rei­gū­nas tu­ri su­lauk­ti pa­lai­ky­mo ir su­pra­ti­mo iš sa­vo va­do­vo. Gy­ve­na­me XXI am­žiu­je, tad ir va­do­va­vi­mo sti­lius kei­čia­si. Tu­ri­me su­si­kal­bė­ti, ras­ti bend­rą spren­di­mo bū­dą, o ne kad va­do­vas atė­jo, tren­kė kumš­čiu į sta­lą ir bus taip, kaip jis pa­sa­kė. Ma­no mo­to: el­kis su ki­tu taip, kaip no­ri, kad su ta­vi­mi elg­tų­si“, – sam­pro­ta­vo ko­mi­sa­ria­to vir­ši­nin­kas.

Pak­laus­tas, ar va­do­vau­sis po­sa­kiu, kad nau­ja šluo­ta nau­jai šluo­ja, jis pa­ti­ki­no, kad kar­di­na­lių po­ky­čių ne­pla­nuo­ja.

„Ži­no­ma, kiek­vie­nas nau­jas va­do­vas at­si­ne­ša sa­vo, nes ki­taip neį­ma­no­ma. Be abe­jo­nės, ką nors pa­šli­fuo­ti, pa­ko­re­guo­ti rei­kia. Esu su­si­pa­ži­nęs su dar­bo re­zul­ta­tais, o jie tik­rai ten­ki­nan­tys ir vie­ni ge­riau­sių Klai­pė­dos ap­skri­ty­je. Tu­riu sa­vo įžval­gų ar pa­sta­bų, kaip elg­tis įvy­kių me­tu, kaip kaž­kiek tin­ka­miau juos įfor­min­ti, bet kad sa­ky­čiau, jog ką nors kar­di­na­liai kei­siu ir pa­gal sa­ve da­ry­siu, tik­rai ne. Ko­lek­ty­vas dir­ba kaip kumš­tis, jie vie­nas už ki­tą ei­na, pa­de­da, ir ta­da sa­vai­me at­si­ran­da re­zul­ta­tas. Nes jei ne­si­jau­ti ko­man­do­je, jei jos nė­ra ko­lek­ty­ve, re­zul­ta­tų ne­pa­siek­si. O ta­da ken­čia ra­jo­no gy­ven­to­jų sau­gu­mas, pa­si­ti­kė­ji­mas ir po­žiū­ris į po­li­ci­ją, – dės­tė T. Vait­ke­vi­čius. – Svar­biau­sia, kaip aš sa­kau, ne­tin­gė­ti. Nes mū­sų pa­šau­ki­mas – gin­ti, sau­go­ti, pa­dė­ti. Ma­no įsi­ti­ki­ni­mu, juo ir tu­ri­me va­do­vau­tis, net jei esa­me pra­stos nuo­tai­kos.“

„Ti­kiu tau­ta“
Praė­jo mė­nuo nuo dar­bo pra­džios. Bu­vo įdo­mu su­ži­no­ti, ką jau spė­jo nu­veik­ti ir ko­kius prio­ri­te­tus atei­čiai dė­lio­ja nau­ja­sis ko­mi­sa­ria­to va­do­vas.

„Bu­vau nu­vy­kęs iki Ša­tei­kių se­niū­ni­jos. Su ko­lek­ty­vu jau šiek tiek pa­si­žiū­rė­jo­me, kaip kas vyks­ta ir kaip dirb­si­me to­liau. Vy­ko pa­si­ta­ri­mas su pro­ku­ra­tū­ra, la­bai pa­ti­ko bend­ra­vi­mas. Dar no­ri­si ge­riau ra­jo­ną pa­žin­ti“, – ne­slė­pė T. Vait­ke­vi­čius.

Na, o dau­giau­siai dė­me­sio va­do­vas bent jau pra­džio­je nu­ma­to skir­ti smur­to ar­ti­mo­je ap­lin­ko­je už­kar­dy­mui. To­liau bus ski­ria­mas di­des­nis dė­me­sys ne­blai­viems vai­ruo­to­jams. Ir tre­čias svar­bus už­da­vi­nys, ku­rį sau ke­lia ko­mi­sa­ria­to va­do­vas, – nar­ko­ti­kai: „Tik­rai bus de­da­mos di­de­lės pa­stan­gos, kad nu­sta­ty­tu­me ne tik var­to­jan­čius, bet ir pla­ti­nan­čius.“

Pak­laus­tas, kaip ver­ti­na Plun­gės ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės ta­ry­bos spren­di­mą ne­pre­kiau­ti al­ko­ho­li­niais gė­ri­mais vie­šo­se vie­to­se ren­gi­nių me­tu, T. Vait­ke­vi­čius ne­slė­pė, jog tai la­bai svei­kin­ti­nas spren­di­mas. „To­kie spren­di­mai mums žy­miai pa­leng­vi­na bu­dė­ji­mą bū­tent to­se šven­tė­se. Pri­si­min­ki­me, kas vyk­da­vo prieš de­šimt­me­tį ir dau­giau, kai al­ko­ho­lis lie­da­vo­si lais­vai vi­są nak­tį… Kai at­si­ran­da ap­ri­bo­ji­mai, šven­tės bū­na su mi­ni­ma­liais ne­ra­mu­mais. Bet ma­nau, kad įta­kos tu­ri ne tik ri­bo­ji­mai, bet ir vi­suo­me­nės są­mo­nin­gė­ji­mas. Iš­mo­ko žmo­nės links­min­tis ir be gė­ri­mo iki nu­kri­ti­mo. Ma­nau, kad atei­ty­je bus dar ge­riau. Aš ti­kiu tau­ta“, – kal­bė­jo T. Vait­ke­vi­čius.

„Su iš­min­ti­mi atei­na sėk­mė“
Sup­ran­ta­ma, kad lais­vo lai­ko pa­rei­gū­nams ne­la­bai lie­ka, ta­čiau vis tiek no­rė­jo­si su­ži­no­ti, ką vei­kia vir­ši­nin­kas už­da­ręs ko­mi­sa­ria­to du­ris. „Po­mė­gis – žve­jy­ba. Va­sa­rą su šei­ma daug va­ži­nė­ja­me dvi­ra­čiais ar­ba tie­siog iš­si­ruo­šia­me į il­gus pa­si­vaikš­čio­ji­mus. Man la­bai svar­bu pa­bū­ti su šei­ma, pa­bend­rau­ti su vai­kais. Aiš­ku, esu tik­ras lie­tu­vis, tad krep­ši­nis man taip pat svar­bus. Žais­ti gal ne­la­bai, bet „ser­gu“ la­bai“, – at­vi­ra­vo pa­rei­gū­nas.

Sa­ko­ma, kad kas tu­ri pra­džią, tas tu­ri ir pa­bai­gą. O ži­no­da­mi, jog po­li­ci­jos pa­rei­gū­nai po 25 me­tų tar­ny­bos ga­li pa­si­trauk­ti ir gau­ti pen­si­ją, pa­si­tei­ra­vo­me, kur sa­ve T. Vait­ke­vi­čius ma­to, kai ateis ta die­na.

„Šian­dien aš vi­są sa­ve ati­duo­du po­li­ci­jai. Kar­tais pa­sva­jo­ju, kad ir se­nat­vės pen­si­jos no­rė­čiau su­lauk­ti po­li­ci­jo­je. Aiš­ku, ne­ži­nia, ko­kie gy­ve­ni­me vė­jai pa­pūs ar kas at­si­tiks, kad teks keis­ti dar­bą. Ma­no kaip žmo­gaus gal kar­tais ir hi­per­bo­li­zuo­tas no­ras – pa­dė­ti ki­tam. Šian­dien kaip tik to­kio­je vie­to­je esu. Tad, ma­nau, rink­čiau­si to­kią po­zi­ci­ją, kur ga­lė­čiau bū­ti ša­lia žmo­nių, su žmo­nė­mis ir ga­lė­čiau jiems pa­dė­ti“, – min­ti­mis da­li­jo­si T. Vait­ke­vi­čius.

Pir­mą dar­bo die­ną Plun­gė­je nau­ja­sis ko­mi­sa­ria­to va­do­vas sau lin­kė­jo sėk­mės, tad at­si­svei­ki­nant no­rė­jo­si iš­girs­ti, ko pa­lin­kė­tų praė­jus mė­ne­siui. „Iš­min­ties. Nes su iš­min­ti­mi atei­na pa­si­se­ki­mas. Jei ne­bus iš­min­tin­gų spren­di­mų, ne­pa­vyks pri­si­šauk­ti ir sėk­mės. Ži­no­ma, ga­li nu­skam­bė­ti ba­na­liai – ir svei­ka­tos“, – bu­vo at­vi­ras pa­šne­ko­vas.

To­kia bu­vo mū­sų pa­žin­tis su T. Vait­ke­vi­čiu­mi. Be­je, jo žo­džiais ta­riant, dar ne tuoj pat, bet ateis die­na, kai plun­giš­kiai vir­ši­nin­ką iš­vys ir dir­ban­tį kar­tu su pa­val­di­niais.