Sauliaus Narkaus nuotr.

Plun­gės ra­jo­ne, prie­mies­ti­nė­je Var­ka­lių gy­ven­vie­tė­je, Žo­ly­nų gat­vė­je, tar­si sim­bo­liš­kai ga­vu­sio­je to­kį pa­va­di­ni­mą, gy­ve­na Ra­sa Ža­lū­die­nė. Vie­ti­niams, o ir ne tik jiems, mo­te­ris pui­kiai ži­no­ma dėl sa­vo drau­gys­tės su įvai­riais žo­ly­nais. Dar paauglystėje at­si­ra­dęs po­trau­kis šian­dien yra ta­pęs var­ka­liš­kės gy­ve­ni­mo bū­du. Vi­sa na­mų ap­lin­ka liu­di­ja čia gy­ve­nant žo­li­nin­kę.

Vos tik įžen­gus į R. Ža­lū­die­nės kie­mą, at­si­ve­ria pa­pras­tam žmo­gui neįp­ras­tas įvai­riau­sių au­ga­lų pa­sau­lis. So­dy­ba ap­sup­ta di­des­nių ar ma­žes­nių žo­ly­nų, ku­rių kiek­vie­no pa­va­di­ni­mą šių na­mų šei­mi­nin­kė ži­no, kaip ir tai, ko­kio­mis sa­vy­bė­mis kiek­vie­nas iš jų pa­si­žy­mi. „Štai šis yra kar­šu­lis, ku­ris net Lai­mo li­gą gy­do“, – ro­dy­da­ma į ša­lia na­mo au­gan­tį į pikt­žo­lę pa­na­šų au­ga­lą ta­ria var­ka­liš­kė. Ir pri­si­pa­žįs­ta apie jo nau­dą su­ži­no­ju­si iš vie­no sa­vo klien­to. Iki tol au­ga­las R. Ža­lū­die­nės kie­me au­go kaip de­ko­ra­ty­vi­nis. Čia pat ir ner­vų sis­te­mai stip­rin­ti band­re­nis. Vie­nas iš nau­jes­nių žo­li­nin­kės pa­si­so­din­tų au­ga­lų – kaš­tai­nis. Nors ir įsi­gi­jo mo­te­ris au­ga­lą dėl gro­žio, ta­čiau ža­lius la­pus ga­li­ma rink­ti ir džio­vin­ti, o vė­liau var­to­ti ar­ba­tą or­ga­niz­mui va­ly­ti.

So­dy­bos kie­me su­ręs­tas na­me­lis bend­ra­min­čiams, ieš­kan­tiems dva­si­nės ra­my­bės ir pu­siaus­vy­ros, skir­tas me­di­ta­ci­joms, ar­ba­tos gė­ri­mui. Vos už ke­lių žings­nių – R. Ža­lū­die­nės su­tuok­ti­nio per CO­VID-19 ka­ran­ti­ną iš­dė­lio­tas ener­ge­ti­nis la­bi­rin­tas. „Vaikš­čio­ji­mas to­kiu la­bi­rin­tu su­ba­lan­suo­ja sme­ge­nų pus­ru­tu­lių veik­lą. Ga­li­te pa­ma­ty­ti vi­zi­jų, gau­ti at­sa­ky­mus į klau­si­mus. Jei gy­ve­ni­me ei­na­te ne tuo ke­liu, grei­čiau­siai pa­si­kly­si­te ir la­bi­rin­te“, – pa­sa­ko­jo mo­te­ris.

Į au­ga­lų pa­sau­lį Ra­są at­ve­dė Plun­gės kraš­te ži­no­ma žo­li­nin­kė Ja­ni­na Da­nie­lie­nė. Ta­čiau au­ga­lai ją vi­lio­jo nuo paaug­lys­tės, kai į ran­kas pa­kliu­vo kny­ga apie vais­ta­žo­les. Be­je, mo­ters tė­tis bu­vo fel­če­ris, o ir ji pa­ti ke­ti­no mo­ky­tis slau­gy­to­jo pro­fe­si­jos, bet li­ki­mas su­si­dė­lio­jo kiek ki­taip – R. Ža­lū­die­nė ta­po ku­li­na­re. Ga­liau­siai ta­po mei­lės emig­ran­te iš Aukš­tai­ti­jos, Pak­ruo­jo ra­jo­no, į Že­mai­ti­ją.

Pa­žin­tis su J. Da­nie­lie­ne R. Ža­lū­die­nei tik at­vė­rė ga­li­my­bę ir pa­drą­si­no im­tis konk­re­čios veik­los. Ra­sai te­ko su bend­ra­min­tė­mis dar­buo­tis įkur­ta­me koo­pe­ra­ty­ve „Tė­viš­kės žo­ly­nai“. Jam iši­rus, mo­te­ris pra­dė­jo dirb­ti sa­va­ran­kiš­kai. Ir štai jau greit bus du de­šimt­me­čiai, kai var­ka­liš­kė su­ka­si sa­va­me žo­ly­nų pa­sau­ly­je: sė­ja, au­gi­na, ren­ka įvai­riau­sias žo­le­les, jas džio­vi­na, da­ro įvai­riau­sių ar­ba­tų mi­ši­nius, ga­mi­na prie­sko­nius ir pan.

Tik pra­dė­ju­si dirb­ti sa­va­ran­kiš­kai rin­ko apie 80 rū­šių žo­les, da­bar su­ma­žė­ję per­pus – gal 40. O su sa­vo pro­duk­ci­ja ir į įvai­riau­sias mu­ges ke­liau­da­vo. Vyks­ta į mu­ges ir da­bar, tik, kaip pa­ti sa­kė, ly­gi­nant su pra­džia, tai da­ro re­čiau. „Yra ir no­ro, ir svei­ka­tos, gal tik žmo­nėms to­kio po­rei­kio ne­bė­ra“, – at­vi­ra­vo mo­te­ris. Nors klien­tų R. Ža­lū­die­nė ne­sto­ko­ja, ją ži­nan­tys į na­mus at­va­žiuo­ja.

Ša­lia žo­li­nin­kės na­mų ne tik pla­čios pie­vos – įvai­riau­si žo­ly­nai au­ga ir dar­že. Kaip kal­bė­jo Ra­sa, daug kas ma­no, kad žo­li­nin­ko kas­die­ny­bė – tik leng­vas pa­si­vaikš­čio­ji­mas po pie­vas. Iš tik­rų­jų tai ga­na sun­kus kas­die­nis fi­zi­nis dar­bas. Nuo­la­ti­nės prie­žiū­ros rei­ka­lau­ja žo­ly­nai, au­gan­tys so­dy­bo­je: rei­kia juos ra­vė­ti, lais­ty­ti, lai­kui atė­jus su­spė­ti nu­rink­ti no­ri­mus žie­dy­nus, juk nuo to, kaip pa­vyks at­lik­ti šiuos dar­bus, pri­klau­sys vė­liau pa­ga­min­tos ar­ba­tos ko­ky­bė. „Šie­met pra­žiop­so­jau čiob­re­lį“, – pri­si­pa­ži­no R. Ža­lū­die­nė

Tur­būt ne­rei­kė­tų ste­bė­tis, kad var­ka­liš­kės na­muo­se se­niai nė­ra jo­kių vais­tų – su­ne­ga­la­vus sten­gia­ma­si gy­dy­tis įvai­riau­sio­mis žo­le­lių ar­ba­to­mis. Net ko­ro­na­vi­ru­są pa­si­ga­vu­sį su­tuok­ti­nį ar­ba­to­mis ant ko­jų pa­sta­tė. Pak­laus­ta, ko­kios jos su­rink­tos ar­ba­tos po­pu­lia­riau­sios, R. Ža­lū­die­nė ne­slė­pė, jog jai ma­lo­niau­sia, kai žmo­nės per­ka kas­die­nes, ska­nias ar­ba­tas. „Ne­su aš gy­dy­to­ja ir ne­no­riu gy­dy­ti“, – pa­brė­žė mo­te­ris. Ta­čiau pa­mi­nė­jo vie­ną – 27 žo­le­lių ar­ba­tą imu­ni­te­tui stip­rin­ti.

„At­va­žiuo­ja to­kių, ku­rie ti­ki­si ste­buk­lų, bet aš pa­sa­kau, kad jei ne­ger­si, ste­buk­lų ne­bus“, – juo­ka­vo Ra­sa. O juo­kas dėl to, kad yra klien­tų, ku­rie at­va­žiuo­ja, per­ka ar­ba­tas ir pri­si­pa­žįs­ta, kad jos tik sto­vi pa­dė­tos. Anot žo­li­nin­kės, no­rint pa­jaus­ti po­vei­kį ge­riant ar­ba­tas yra kur­sas – 21 die­na. „Au­ga­las vei­kia lė­tai, bet už­tik­rin­tai. Svar­bu ir ti­kė­ti jo ga­lia“, – įsi­ti­ki­nu­si var­ka­liš­kė. Jos ma­ny­mu, no­rint su­stip­rin­ti or­ga­niz­mą ge­riau yra var­to­ti žo­le­lių mi­ši­nius – pla­tes­nis po­vei­kio spekt­ras ta­da ga­li­mas.

R. Ža­lū­die­nė džiau­gia­si, kad gy­ve­ni­me pa­si­tai­ko pro­gų, kai jos kaip žo­li­nin­kės pa­tir­tis su­do­mi­na ki­tus. Su­reng­ta ne vie­na edu­ka­ci­ja, skai­ty­tos pa­skai­tos Tre­čio­jo am­žiaus uni­ver­si­te­to lan­ky­to­jams. Tad smal­su bu­vo su­ži­no­ti, ar yra kam per­duo­ti ži­nias. Var­ka­liš­kė at­sa­kė, kad kol kas to­kio žmo­gaus aki­ra­ty­je ne­si­ma­to, ta­čiau ti­ki­si, kad jos pė­do­mis pa­seks duk­ra, ku­ri taip pat do­mi­si žo­lė­mis.

Sauliaus Narkaus nuotr.

Be­je, Ra­sa vie­ti­niams ži­no­ma ne tik dėl žo­ly­nų ir ar­ba­tų ga­my­bos, bet ir tuo, kad yra tau­to­dai­li­nin­kė, pri­klau­so Lie­tu­vos tau­to­dai­li­nin­kų są­jun­gos Tel­šių sky­riaus Plun­gės ra­jo­no kū­rė­jams. Į kū­rė­jų gre­tas ją at­ve­dė ir­gi au­ga­lai. Mo­ters ran­ko­se gims­ta iš­skir­ti­niai dir­bi­niai iš žo­ly­nų: krep­še­liai, pa­dėk­lai, va­zos, įmant­rios dė­žu­tės. „Ne­bu­vo dar­bo, o Užim­tu­mo tar­ny­ba iš­siun­tė ma­ne į vy­te­lių py­ni­mo kur­sus. Pin­ti iš vy­te­lių man bu­vo sun­ku, to­dėl nu­ta­riau im­tis py­ni­mo iš žo­lių. Par­si­ne­šiau il­gų žo­lių. Žiū­rė­da­ma į jas gal­vo­jau, kad ką nors ga­lė­čiau iš jų pa­da­ry­ti, – py­ni­mo pra­džią pri­si­mi­nė Ra­sa. – Iš pra­džių ma­niau, kad aš čia su­kū­riau kaž­ko­kį ste­buk­lą, o pa­skui, kai at­si­ra­do in­ter­ne­tas, su­ži­no­jau, kad tai yra py­ni­mas įvi­ji­niu bū­du.“

Sauliaus NARKAUS nuotraukos