ŽNP nuotrauka

Šiais metais pradėtas naujai steigiamo Germanto regioninio parko planavimo procesas. Žemaitijos nacionalinio parko (ŽNP) direkcijos ekologams teko nemenka užduotis – surasti ir įvertinti būsimos teritorijos saugomas vertybes. Pradžia nuteikė skeptiškai: nemaža dalis miškų iškirsta, pievos išartos ar apleistos – situacija kaip visur. Bet vos viena koja įžengus, paaiškėjo, kad klydome. Beveik kasdien laukė reikšmingi atradimai.

Unikalios buveinės buvusių durpynų ir sodybų vietose

Unikaliausias šios teritorijos bruožas – buvusių nedidelių durpynų vietose susiformavusios savitos gamtinės buveinės. Tai negilios, skaidraus vandens šlapynės su maurabragių sąžalynais, sudalintos neaukštais pylimais – rojus vandens bestuburiams. Rastos europinės svarbos vabzdžių rūšys: plačioji dusia, dvijuostė nendriadusė, šarvuotoji skėtė.

Teritorijoje nemažai buvusių vienkiemių – apie tai išduoda išlikusios nedidelės pievos, laukymės ir prie sodybų augę galiūnai medžiai. Dabar čia gyvybės ašis – laukinė, su nepražengiamais pelkynais Vilkos upė. Žmogui ši vieta gali pasirodyti nejauki, tačiau gamtai čia yra kur klestėti. Vilkų miško šlapynėse aptiktas retas Vulfo kiminas.

Dėmesį patraukė ir gausūs gegužraibinių augalų žiedai. Miškuose, pakelėse, šlapynėse, pievose – visur džiugino jų gausa. Tinkamas dirvožemis ir, matyt, susiklostę palankūs metai pasitarnavo šių įnoringų augalų plitimui.

ŽNP nuotr.

Rūšių ralio radiniai

Užgirių miške aptiktas itin retas drugys – juodoji meškutė, randama tik Vakarų Lietuvoje. Šiame šimtmetyje tai penktasis šios rūšies radimas ir ryčiausias jos paplitimo taškas!

Entomologai taip pat aptiko retą vabalą – didįjį skydvabalį, bei mažąją nehaleniją (strėliukę). Ornitologams pasisekė pamatyti juodąjį gandrą, retus plėšriuosius paukščius – rudąjį peslį, sketsakalį, erelį žuvininką, taip pat rudagalvę antį ir miško karvelį – ulduką, kuris peri tik senuose miškuose, uoksuose. ŽNPD ekologai stebėjo ir skraidančius ar besimaitinančius erelį žuvininką, vapsvaėdžius ir mažąjį erelį rėksnį. Pastebėtas ir vienas egzotiškiausių mūsų krašto paukščių – kukutis, Žemaitijoje pasirodantis retai.

Teritorija, sujungsianti svarbiausias saugomas vietas

Būsimojo regioninio parko teritorija apjungs jau esamas saugomas teritorijas: Buožėnų geomorfologinį draustinį, Germanto kraštovaizdžio draustinį, Abokų botaninį-zoologinį draustinį, Vilkaičių geomorfologinį draustinį bei buveinių apsaugai svarbias teritorijas – Kęstaičių kaimo apylinkes, Kantaučių apylinkes, Germanto ežerą, Gelžio ežerą ir Germanto apylinkes. Pastarojoje šiais metais buvo nustatyti apsaugos tikslai.

Germanto regioninio parko steigimas – tai ne vien administracinis sprendimas, o kryptingas žingsnis siekiant darniai suderinti žmogaus veiklą ir gamtos apsaugą. Tik tikslingai planuojant, galima užtikrinti, kad gamtinės vertybės būtų išsaugotos, o žmogaus buvimas šioje teritorijoje – taptų sąmoningas ir atsakingas.

Germantas turi potencialo tapti pavyzdžiu, kaip gamtotvarka, pažintinis turizmas ir vietos bendruomenių interesai gali kurti gyvybingą, tausojančią ir ilgalaikę pusiausvyrą tarp žmogaus ir gamtos.

ŽNP nuotr.

Žemaitijos nacionalinio parko informacija